Author: Antanas Kaubrė

Vokiečių didžioji enciklopedija “Der grosse Brokhaus” 1934 m. straipsnyje “Špuk”-”Bildukas” štai ką rašo: Jau senai yra žinomi tokie reiškniai, kad daiktai plevena ore, kai juos kažkokios nematomos jėgos mėto iš vienos vietos į kitą, kad kažkas nemotoma beldžiasi, barškina, jadkažkas nematoma žingsniuoja, skambina muzikos instrumentais, gulinčiam nutraukiama antklodė. “Duomenų apie spiritistinius reiškinius yra labai daugiš įvairių amžių ir tautų. Mokslas tuos reiškinius tiria, stengiasi tikrus, neginčytinus atskirti, atsijoti nuo netikrų. Tai padaryti nelengva. Nelengva dėl to, kad tokie reiškiniai vyksta tik vienoje tam tikroje ir tai tik tam tikromis sąlygomis, pvz.,tik patamsyje ar silpnai rusvoje šviesoje.” Minėtosios enciklopedijos 17 tome yra kitas straipsnis “Spiritizmus”. Jame štai kas sakoma apie parapsichologinius reiškinius: “Tie reiškiniai yra iš dalies paprasti ir naturalūs, kaip ir visi kiti fiziniai reiškiniai, pvz., beloimai, daiktų judinimai, skambinimai muzikos instrumentais, rašymai, gėlių atnešimai…… Bet jie yra nuostabūs ir nesuprantami dėl tų aplinkybių, kurioms esant jie vyksta. Kai kuriais spiritistiniais reiškiniaisgal būtų galima ir paabejoti ar juos palaikyti apgaule ar žiūrovų nepastabumu. Bet beldimai, niekieno neliečiamų daiktų judinimai yra tiek įrodyti, kad jais neabejoja netir reikliausi, kritiškiausi mokslininkai.” (1934 m. p. 700)

Kaminskai, pripratę girtuokliauti, vogti, žudyti ir bedieviškai gyventi, nenorėjo taisytis. Jie nesijaudino nei dėl savo darbų, nei dėl Paulausko nelaimingos mirties. Pelenų dieną jie savo namuose surengė pramogėlę. Negana to, kad šoko, dainavo ir mėsą valgė – Kaminskienė savo dukrelei Aldutei nuplėšė nuo krūtinės kryželį, kurį jai buvo užkabinęs Lenkimų altarista, kad vaiduoklis jos nebevargintų. Kryželį Kaminskienė, numetusi ant žemės, viešai spardė.

Buvo 1954 m. kovo mėn. pradžia. Naujas vaiduoklis, bet nebe siela, o pats velnias apstojo Kaminskų namus ir juos pačius. Velnias siautėjo iki 1955 metų sausio 6 dienos.

Kaminskas Aldoną nuvežė į Rygą pas burtininkus. Tie pasakė: – Čia mūsų burtai nieko nepadės. Čia reikia maldos. – Toje vietoje, kurioje Kaminskas nakvojo, vaiduoklis ėmė vargintiir patį tų namų šeimininką ir kitus, kurie ten nakvojo. Jis juos visus vargino per visą naktį: beldė į sienas, pešė plaukus, gnaibė. Žmonės stebėjosi ir labai bijojo. Nakvynininkų buvo 10.

Vieną vakarą pas Kaminskus susirinko apie 150 žmonių. Vaiduoklis siautėte siautėjo: jis beldė į sieną, ją nagais braižė, Aldoną gnaibė. Jos kūne buvo matyti gnybių mėlynės.

Iš Skuodo atvažiavo apie 40 valdininkų. Įėjo ir lietuvis valdininkas Tunėla.

– Čia nieko nėra, – sako jisai: – čia niekas nei peša, nei smaugia, nei baldosi.

– Atsigulk į šitą lovą – atkerta jam žmonės.- Tunėla nusimeta kailinukus ir atsigula, bet staiga atsisėda ir sako:

– Kai galvoji kad peša, tai ir atrodo, kad peša. – Ir jis atsigula vėl. Bet tuoj vėl atsisėda, jau gerokai išsigandęs. Dairosi į šalis, po lova. Galvoja, kad ten esąs kas palindęs ir jį pešąs. Atsigula trečią kartą ir staiga šoka iš lovos, sakydamas:

– Tikrai peša. – Tuo tarpu vaiduoklis baisiai sutrenkė į sieną. Tada įpuolė daugiau valdininkų ir sako, kad čia nieko nesą. O žmonės šaukia, kad yra. Tada vienas iš valdininkų pasiūlo:

– Čia yra Dievas: klaupkitės ir melskitės.

Nuvežus Aldoną į ligoninę, vieną dieną buvo ramu. Bet po to ir čia vaiduoklis ėmė vaidentis. Jis ėmė belsti į tą langą, kur palatoje gulėjo Aldona su kitais ligoniais. Žmonės teiravosi, kas čia beldžia.

– Dvasios atsivijo mane – paaiškino Aldona.

Vaiduoklis įsikraustė palatos vidun. Ėmė belsti į sieną ir lovas. Pradėjo ligonius už plaukų pešioti, gnaibyti, kilnoti lovas. Ligoniai ėmė nuogąstauti. Buvo gydytojai ir felšeriai. Vaiduoklis jiems pešiojo barzdas ir plaukus. Kai vienas felšeris atsigulė į lovą, vaiduoklis tą lovą pakėlė, pasiūbavo ir felšerį, lyg silkę, išmetė ant grindų.

Buvo pakviesta milicija, bet ir ji čia nieko negalėjo padaryti. Aldona buvo atskirta nuo ligonių ir paguldyta į vienutę. Ji ten buvo tiriama ir gydoma. Pagaliau po trijų savaičių buvo nutarta ją vežti į Maskvą tirti. Nuvažiavęs Kaminskas užprotestavo: – Neleisiu savo dukters iš čia išvežti, nes jūs ne tirsite, bet išvežę nužudysite – ir dukterį parsivežė namo.

Kadangi vaiduoklis siautėjo apie metus laiko, aišku, įvairiausių ir keisčiausių įvykių buvo labai daug. Būtų įdomu dar daugiau žmonių apklausinėti ir tai visa užrašyti. Tai juk neginčytini įvykiai kuriuos žmonės matė ištisus 1954 metus. Matė juos žmonės plačiausių apylinkių ir visokio luomo. Visi kaip vienas pripažįsta, kad tai labai įdomūs ir materialiai neišaiškinami reiškiniai. Čia netikėti gali tik toks žmogus, kuris yra iš anksto nusistatęs neigti visa, kas antgamtiška. Tokį reikėtų pavadinti užsispyrėliu fanatiku.

Man jau būnant Andriejeve, pas mus iš Vilniaus atvažiavo banko direktorius, kuris paprašė smulkiau papasakoti apie tuos įvykius. Kada papasakojau jis tarė:

– Būtų įdomu tai pačiam pamatyti. – Aš jam sakau:

– Paimk lengvą mašiną: tegul su jumis kartu nuvažiuoja keli aukštieji valdžios pareigūnai, keli aukštieji medicinos darbuotojai ir keli mokslininkai ir tegul vietoje ištiria. Juk tai labai retas ir įdomus reiškinys.

– Taip, taip, atsako direktorius: – Vilniuje buvo labai susirūpinta tuo reikalu. Dėl to įvykio buvo specialiai posėdžiaujama.

Tauragnų apylinkėje, Žiazdrių kaime gyvena Grašių šeima: Andrius Grašys, jo žmona Jadvyga, sūnus Algirdas (gim. 1934 m.) ir duktė Ona (gim. 1944 m.) su jais kartu gyveno dar šie asmenys: Andriaus tėvas (irgi Andrius) ir dėdė Anupras.

1957 m. spalio mėn. 27 d. t.y. Kristaus Karaliaus dieną, jaunasis Andrius su žmona Jadvyga ir Anupru buvo išvažiavę Utenon turgun. Namuose tada pasiliko abu Andriaus tėvai ir dukra Onutė (Algirdas tada buvo kariuomenėje).

Apie 12 val. dienos Onutė perkėlė karves ir skubėjo trobon, kad galėtų sumos metu pasimelsti. Parbėgusi randa išdaužyta keletą lango stiklų negyvenamame trobos gale.

Atėjo Onutės draugė Stasė Grašytė, užsuko ir Strakšys (Žiezdrių km.), ėjęs pro šalį. Visi stebėjosi, kas gi čia galėjo išdaužyti langus ir dabar jiems besistebint, kažkas prorečiais mėtė į langą akmenukus.

Onutė ir jos draugė Grašytė nubėgo į Gegūniškį pas Antaną Starą prašyti, kad jis telefonu iškviestų milicininką.

Apie 12 val. dienos iš Tauragnų atvyko milicijos įgaliotinis Rudėnas. Vėliau atėjo Sėlos kolūkio pirmininkas Kilkus ir daug kitų netoli gyvenančių žmonių.

Praėjus pirmai susijaudinimo bangai, milicininkas pradėjo varinėti žmones namo. Po to milicininkas su kolūkio pirmininku pradėjo daryti kratą – ieškoti netvarkos kaltininkų. Kamaroje viską sutvarkė. Uždarė ir užkabino jos duris. Pirkioje pasiliko Grašių kaimynas Ruzgas ir namiškiai, o milicininkas Rudėnas, kolūkio pirmininkas Kilkus ir šeimininkas Andrius užlipo apžiūrėti pastogės. Ten nieko neradę nulipo žemyn. Susitarė palūkėti ir pažiūrėti, kas bus toliau.

Palūkėję, nutarė pažiūrėti, ar kamaroje tebėra jų padarytoji tvarka. Žiūri – sėlenų dėžė apversta. Ant jos stovėjo mažas kryžiukas, kuris paprastai stovėdavo ne kamaroje, bet gyvenamąjame trobos gale. Šeimininkas paima į rankas kryželį ir sako:

– Viešpatie, ir tave pradės nešioti. –

Kamaroje ant staliuko stovėjo svarstyklės. Vienoje svarstyklių lėkštėje buvo 100 gr. svarstis, kitoje – miltų sėmė.

Bet čia buvo dar ne galas. Lygiai po dviejų savaičių, t.y. lapkričio 11 d., sekmadienį, vidurdienį, vėl pradėjo byrėti daužomų langų stiklai. Dabar langus daužė jau gyvenamajame trobos gale. Tą sekmadienį namuose buvo abu broliai seneliai ir Onutė. Visi kiti buvo bažnyčioje. Pro langą įlėkė akmuo ir sudaužė puodynę. Šukės lakstė po trobą. Onutė paėmė šešias šukes ir laikydama delne jas žiūrinėjo. Staiga iš šešių beliko keturios. Jinai tuo labai stebėjosi. Jos šukes paėmė senelis Anupras, bet jam nė viena šukė nedingo. Viena šukė skaudžiai žėrė seneliui Andriui į galvą. Jis supykęs ir susirūpinęs ėmė klausinėti: – Kas čia yra ir ko nori? Atsakas buvo rastas pirkaitėje. Čia asloje buvo pribarstyta smėlio, o smėlyje parašyta: – Išeikite iš namų arba statykitės kitoje vietoje.

Penktadienio rytą (XI. 23) į Tauragnus pas mane, sako Kun. P. Čiučkis, atėjo Andrius Grašys paprašyti, kad aš pašventinčiau jo namus. Deja, išvažiuodamas pamiršau pasiimti ritualą (šventinimų knygą). Todėl turėjau važiuoti antrą kartą, t.y. šeštadienį (XI. 24). Pašventinęs pasakiau:

– Dievas, norėdamas parodyti dvasių pasaulio buvimą, gali leisti dvasioms vaidentis ir namus pašventinus.

Tą šeštadienį, man išvažiavus, bildukai dar tikrai vaidenosi: žmones pilstė žemėmis. Mediniškių kaimo gyventojui Mizeikiui iš naujos milinės lyg nupjauta iškrito saga. Ši saga buvo ne segamoji: ji buvo įsiūta antrojoje – fasoninėje sagų eilėje.

Sienoje ant keturių colių vinies kabojo kepurė. Vinis staiga iš sienos ištrūko ir kepurė nukrito.

Palei lubas ėmė skraidyti kiaušinis. Jis, atšoko nuo lubų ir sienos, ir visiškai sveikas nukrito Asiminavičiui (Žiezdrių km.) ant kojų. Tai buvo vienas iš dviejų kiaušinių, kurie buvo nesenai atnešti iš tvarto į trobą. Asiminavičius paima kiaušinį ir sako:

– Žiūrėkite, velnias nė kiaušinio nepajėgia sudaužyti.-

Ar galvosime šiaip ar taip – surašytieji įvykiai yra keisti ir nesuprantami. Pažymėtina, kad prieš prasidedant nemaloniems reiškiniams Grašių šeimos narius apimdavo keista baimė: jie visi jusdavo, kad kažkas negera turi tuojau įvykti. Baigęs melstis, jis dar klūpojo, alkūne pasirėmęs stalą ir užsidengęs akis. Tik jam staiga tvykstelėjo mintis, kad kažkas ruošiasi jam tvoti į praplikusį viršugalvį. Ir sulig ta mintimi, kaip minėta, neregimoji jėga smogė jam į viršukaktį stikline. Daugiausia nemalonybių yra patyręs senelis Andrius, 80 metų amžiaus ir 12 metų Onutė. Senelis, kaip minėta, buvo smarkiai užgautas puodynės šuke. Jis vieną kartą sėdėjo troboje, pasirėmęs lazdele. Kažkas į jį sviedė 100 gramų svarsčiu. Pataikė į riešą ir kruvinai jį pramušė. Svarstis jam nukrito prie kojų. Jam svarsčiu buvo smogta ir į galvą. Jam į ausį kažkas lyg adata badydavo. Onutė būdavo žnaiboma ir į šlaunį nelyginant adata badoma. Jos tėvas pasakoja: Vieną kartą aš, mano žmona ir Onutė gulėjome ant krosnies. Aš gulėjau pačiame krašte. Žmona gulėjo viduryje ir buvo apsikabinusi Onutę. Žmona sako: – Kažkas pila! – Aš uždegiau degtuką. Tada į mane kažkas sviedė pustuštę rašalinę ir truputį aptaškė. O duktė rašalu buvo smarkiai sulieta. Vaistininkė jai davė vaistų rašalui nusiplauti.