Michelangelo fenomenas
Michelangelo Buonarotti – žymus italų Renesanso tapytojas, architektas, skulptorius, inžinierius ir poetas – skulptoriaus kūrybą apibūdino kaip procesą, kurio metu akmens luite išlaisvinama slypinti figūra. Čia menininko užduotis labai paprasta – pašalinti nereikalingą akmenį ir atidengti slypinčią formą, kuri Michelangelo vizijoje buvo ideali – dieviška, herojiška ir gyva. Kaip ir tuose akmens luituose, apie kuriuos kalbėjo M. Buonarotti, kiekviename iš mūsų taip pat slepiasi tobula forma – mūsų „aš“ idealas. Jis apibūdinamas kaip polinkių, norų, elgesio tendencijų, kurias norime įgyti, visuma. „Aš“ idealas suteikia formą bei kryptį mūsų mąstymui ir elgesiui, o kiekvienas mūsų stengiasi savo tikrąjį „aš“ kuo labiau priartinti prie idealo, nes tai siejama su savirealizacija, asmenine gerove, didesniu pasitenkinimu gyvenimu ir efektyvesniu psichologiniu prisitaikymu. Idealusis „aš“ apima daugelį žmogaus gyvenimo aspektų. Pavyzdžiui, tai gali apimti karjeros tikslus (norimą išsilavinimą, profesionalumą darbe), socialinius tikslus (darnius santykius su mylimu žmogumi, tėvais, draugais), asmenines savybes (dosnumą, kilnumą), siekius (kelionę po Europą, muzikinių gebėjimų lavinimą), materialinius tikslus ir sveikatą (dietą, tobulą kūno sudėjimą). Manoma, kad „aš“ idealas formuojasi iš lėto.