Sąmokslo teorijų kerai
Pradžioje buvo Įvykis, bet tikslių žinių apie jį turėta šykščiai. Vienas prisiminė, kad Įvykis nutiko gana keistomis aplinkybėmis, antrajam dingtelėjo, kad atsitiktinai tokios aplinkybės nesupuola, trečiasis suskubo pareikšti žinąs, kiek visa tai kainavo ir kam galėjo būti naudinga. Kiekvienas stengėsi Įvykį nutapyti kuo ryškiau ir paveikiau, kol galiausia, patekęs tarp argumentų kūjo ir įkaitusio vaizduotės priekalo, Įvykis virto sąmokslo teorija. Sąmokslo teorijos terminu vadinami mėginimai kokį nors ypatingą politinį, socialinį ar istorinį įvykį arba jų virtinę paaiškinti slaptu užkulisiniu įtakingų asmenų ar organizacijų susitarimu veikiausia tokie pat seni kaip ir žmonija. Tyrinėjantieji šį reiškinį pastebi, kad nors didelei daliai tokių teorijų trūksta realaus pagrindo, norinčiųjų tikėti jomis nemažėja. Dėl to kaltas galingas emocinis sąmokslo teorijų užtaisas, sukuriamas įrodymų stokojančius įvykių epizodus užpildant savaip parinktais argumentais, tingumas ar nesugebėjimas ieškoti kitokių galimų aiškinimo versijų ir galybė kitų, ne mažiau žmogiškų veiksnių, pradedant siekiu suversti visą atsakomybę už padarinius kitiems ir baigiant noru tikėti, kad nepaprasti dalykai nutinka tik dėl ypatingų priežasčių. Sąmokslo teorijų aukso amžiumi neabejotinai tapo praėjęs šimtmetis. Ko verti vien XX a. pradžioje Rusijoje pasirodę antisemitiniai Siono išminčių protokolai, aprašantys tariamus žydų planus užvaldyti pasaulį.