Author: Simona Žemaitytė

Tarp žurnalistų sklando kalbos, jog akreditavimo procedūros Lietuvos institucijose neretai apsunkina jų darbą ar net trukdo tinkamai atlikti paskirtą užduotį. Siekiant išsiaiškinti, ar tai tėra „išpūstas muilo burbulas”, ar veikiančios akreditavimo sistemos išties vertos tobulinimo, „Žurnalistų žinios” atliko „mini” tyrimą. Iš dešimties apklausoje dalyvavusių žurnalistų, dirbančių tiek spaudoje, tiek radijuje ar televizijoje, keturi teigė susidūrę su akreditacijos problemomis. Devyni iš dešimties apklaustų žurnalistų Lietuvos institucijose veikiančias akreditavimo sistemas teigė vertinantys vidutiniškai. Tiek pat mano, jog akreditavimo procedūros apskritai apsunkina žurnalistinį darbą. Žurnalistai sako, jog problemų jiems iškyla dėl darbovietės, kuriai atstovauja, įdarbinimo būdo ar terminų, susijusių su akreditacijos išdavimu bei užsakymu. Žurnalistikos instituto direktoriaus Andriaus Vaišnio nuomone, žurnalisto, kaip darbuotojo, statusas institucijoms, teikiančioms akreditacijas, neturėtų rūpėti. „Nesvarbu, į kurią instituciją žurnalistas nori patekti. Jis gali būti vadinamas „freelance” žurnalistas, ar dirbantis pagal sutartį. Jokiai institucijai neturi turėti jokios reikšmės tai, kaip ir kokiomis sąlygomis (atitinkančiomis įstatymą) yra įdarbinamas radijo, televizijos kompanijos arba spaudos bendrovės darbuotojas. Žurnalistas turi įgaliojimus atlikti užduotį, ir tiems įgaliojimams įgyvendinti jam neturi būti sukuriama kliūčių”, – sako A.Vaišnys.

Praėjusių metų gruodžio mėnesį Seimas priėmė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimus bei papildymus. Buvo nuspręsta pakoreguoti penkis iš vienuolikos įstatymą sudarančių straipsnių. Tačiau ekspertų nuomone, to nepakanka. Įstatyme praplėsta ribojamos viešosios informacijos samprata, įtraukiant tris naujus punktus. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos siūlymu, įtraukta nuostata, jog į šią kategoriją papuola ir viešoji informacija, kuri pataria, kaip „pasigaminti, įsigyti ar naudoti sprogmenis, narkotines ar psichotropines medžiagas bei kitus gyvybei ar sveikatai pavojingus dalykus”. Pasak Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjo Deivido Velko, toks sprendimas buvo priimtas siekiant užbėgti įvykiams už akių, mat ypač internetinėje erdvėje, užsienio tinklalapiuose, tokios informacijos pasitaiko. „Sukontroliuoti internete esančią informaciją, žinoma, yra šiek tiek „donkichotiškas darbas”, tačiau veikia vadinamosios „karštosios linijos”, kurių pagalba ir informaciją, pasirodančią kitose šalyse, galima sukontroliuoti”, – sako D.Velkas. Kitų Europos šalių įstatymuose taip veikia panašios nuostatos, tad net ir tinklalapio, kuris nepriklauso Lietuvai valdytoją ar informacijos rengėją turėtų būti įmanoma nubausti. Inicijuodama tokius Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo papildymus, ekspertų grupė nusprendė tarsi „užbėgti įvykiams už akių”, kad tokia informacija neatsirastų bei neplistų Lietuvoje.