Padangėse skraidantis kunigas
“Ar jau abiem kojomis tvirtai stovite Lietuvoje?” – klausiu kapeliono, stovinčio ant kilimo tako Aleksoto aerodrome Kaune. “Tikrai taip, jau įleidau šaknis ir niekur nebenoriu važiuoti”, – šypsosi V.Veilentas stebėdamas, kaip leidžiasi nedidelis karinių oro pajėgų transportinis mokomasis lėktuvas, kuriuo atskrenda ir buvęs jo instruktorius Romanas Azarevičius. Pasak kapeliono, atėjo laikas atiduoti. Po 15 Italijoje praleistų metų, po tikrai įdomaus, turiningo ir materialiai gero gyvenimo, akivaizdu, kad ne tik tokia gerovė yra svarbi. Ne vien duonos žmogui reikia. Reikia ir dvasios, ir idėjų. Pagaliau Romoje pabaigti du universitetai, gautas daktaro laipsnis įpareigoja ne tik imti, bet ir duoti. Dabar kaip tik vyksta tas davimo procesas. Atidavimo to, kas prikaupta, sužinota, išmokta, išgyventa, kuo dabar galima labai drąsiai pasidalyti su kitais. “Turėjau dar vieną išskirtinę dovaną: du su puse mėnesio teko pabūti Afganistane, keturis – PAG kapelionu. Ten bendravimas su žmonėmis irgi buvo labai tikras ir manau, kad labai naudingas. Kai žiūriu į Lietuvos kariuomenę, man labai gera matyti, kad investuojama ne vien į techniką, bet ir į žmogų. Prisimenu savo kelio pradžią, kai teko dirbti su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Jis sakydavo: “Matai, mūsų vienybė turi būti ne kaip silkių statinėje, kur visi susispaudę, bet kaip orkestre.” Aš maždaug tokiu principu gyvenime ir vadovaujuosi.