Apie supratimą ir pagarbą
Šiandien eidamas vieno Vilniaus mikrorajono gatve pamačiau stendą, kuris mane privertė susimąstyti ir paklausti savęs: “kuo mes pavirtome?” Mano matytas plakatas ragino: „užleisk vietą“, turint omenyje, kad reikėtų užleisti sėdimą vietą nėščioms moterims ir tėvams su mažamečiais vaikais. Galbūt aš esu kitoks, bet man tokio raginimo nereikia – aš ir be jo tai suvokiu. Tačiau kas paskatino rengti tokias akcijas? Visais laikais, kiek pamenu, kai tekdavo važiuoti autobusu ar troleibusu, didžioji dauguma žmonių užleisdavo vietas garbingo amžiaus žmonės arba moterims su vaikais ir nėščiosioms. Tam nereikėdavo nei raginimų, nei „pilietinių akcijų“. Žinoma, visur buvo visko; būdavo tokių, kurie įlipus vyresniam žmogui, įsikniaubdavo į laikraštį ir apsimesdavo įdėmiai skaitantys… Bet jų būdavo vienetai. Pagarba tam, kuriam sunkiau nei tau, glūdėjo žmonių sąmonėje, be jokių akcijų. Matant tokius plakatus, peršasi kelios mintys. Viena – aš praktiškai nesinaudoju viešuoju transportu ir net nepastebėjau, kaip situacija pasikeitė, o antra – tai dar vienas būdas, prisidengiant socialinėmis iniciatyvomis, išmelžti iš valstybės pinigų. Pasikalbėjus su gerokai daugiau nei aš viešuoju transportu besinaudojančiais žmonėmis, paaiškėjo, kad antrąją hipotezę reikėtų atmesti. Iš tiesų į autobusą ar troleibusą įlipus vyresnio amžiaus žmogui arba moteriai su vaiku, jaunimas ir suaugę vyrai ir moterys vietos neužleidžia; maža to, jie niekaip į įlipusius nereaguoja.