Birželis – lynų kibimo metas
Nedaug kas gali pasigirti gaudęs lynus. Ne, ne pagavęs, kas kartais nutinka gaudant karpius ar karosus, bet gaudęs BŪTENT lynus. Viena, Klaipėdos krašte mažai vandens telkinių, kur lynai sudarytų daugumą, antra, yra pakankamai daug kitų žuvų, kurios kimba dažniau ir jų pagaunama daugiau. Klaipėdiečiams galėtume patarti išbandyti Eketės tvenkinį. Sako, anksčiau jame pasitaikydavo visai gerų egzempliorių. Lyno pavadinimas tikriausiai kilęs iš slaviškos šaknies „liniatj“ (blukti) dėl savybės ore keisti spalvą: ištrauktas lynas nedelsiant pasidengia didelėmis juodomis dėmėmis. Taip nutinka, nes lyno oda padengta storu permatomu gličiu sluoksniu, kuris ore kietėja, tamsėja, o po to atkrenta dideliais lopais, palikdamas tose vietose geltonas dėmes. Lyno spalva priklauso nuo vandens, kuriame jis gyvena. Iš tikrųjų jo nugara tamsiai žalia, šonai žalsvi su aukso atspalviu, pilvas pilkšvas. Upėse ir švariuose ežeruose gyvenantys lynai visada geltonesni, nei užaugę tarp augalų ir dumblo. Ten pagaunama visiškai juodų lynų. Tikrų auksinių lynų Lietuvoje nepasitaiko ir ši graži lynų rūšis sutinkama tik Bohemijoje bei Silezijoje. Lynas nuo kitų karpinių žuvų skiriasi storu nepaslankiu kūnu, labai stora uodega, labai smulkiais žvynais ir mažytėmis raudonomis akimis. Jo burna maža, mėsinga, atrodo kaip patinusi, o kampuose styro po nedidelį ūselį. Lynai auga gana lėtai, bet gyvena ilgai, todėl dideliuose tvenkiniuose, kur tarp žolių jam gana saugu, pasiekia milžiniškų dydžių.