In Memoriam
Kai paskambinęs draugas pranešė apie rašytojo, išmintingo žmogaus ir bičiulio, vieno žymiausių Lietuvos religijotyrininkų, knygų „Dausos“, „Baltų religinės reformos“, „Religijų istorijos metmenys“, „Religijotyros įvadas“, „Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas“ ir daugelio kitų knygų bei straipsnių autoriaus, etnologijos mokslų daktaro Gintaro Beresnevičiaus mirtį, nė trupučio nenustebau. Ir net šiek tiek pyktelėjau ant savęs, kad nepajėgiau nustebti. Ėmiau mąstyti – kodėl. Prieš akis ėmė lėkti prisiminimai, jo veiksmai, jo įpročiai, jo darbai, atsitiktinės frazės… Taip, jis tolydžio ėjo į mirtį, kaip į sportinį finišą, kaip į tikslą. Gintaras buvo iš tų žmonių, kurie nuolat galvoja apie mirtį. Ir iš tų, kurie nepaprastai tos mirties bijo. Bijo tarsi nespėti vaisingai nugyventi gyvenimą, prieš išeinant neatiduoti visko, ką dera palikti pasauliui. Neabejotinai nespėjo. Stalčiuose liko užbaigtas, bet neapgintas habilitacijos darbas, šūsnis į knygas taip ir netilpusių juodojo humoro miniatiūrų, mokslinių sumanymų, kurių daugelis dar gyveno tik jo galvoje. Sužinojęs apie šią netektį visų pirma prisiminiau bohemišką pasisėdėjimą prieš porą metų tame pačiame „Trečiame brolyje“. Gintaras Beresnevičius tuomet bandė užkrėsti bičiulius originalia idėja: „Važiuojam į kapines, važiuojam į kapines“, – siūlė jis, o akyse kerojo baimė ir akivaizdus noras, kad tą pasiūlymą atmestume.