Augalų stresas
Aplinkos ir augalijos santykio stebėjimai, o vėliau ir tyrimai sudarė sąlygas atsirasti nišai, kurioje palaipsniui tvirtinosi streso samprata ir terminologija, vystėsi streso teorija. Tačiau gilesnis biologinio streso supratimas prasidėjo tada, kai buvo pastebėta, kad augalas nepalankiomis sąlygomis gali susikurti apsauginį barjerą. Misūrio universiteto profesorius J.Levitas aiškino, kad biologinis stresas gali būti suprastas, kaip bet kurios aplinkos veiksnio sukelta potencialiai žalinga įtampa biologinėse sistemose. Šiuo metu augalų patiriamas stresas dažniausiai apibrėžimas kaip: Stresas – visuma apsauginių fiziologinių reakcijų, atsirandančių organizme dėl nepalankių veiksnių: tarprūšinės ir vidurūšinės konkurencijos, nepalankių aplinkos sąlygų, aplinkos užterštumo ar antropogeninių veiksnių tokių kaip mechaniniai pažeidimai ir k.t. Miškų mokslo srityje reiškinys, savo išraiška prilygstantis stresui, buvo atrastas Lietuvos mokslininkų L. Kairiūkščio ir A. Juodvalkio per ilgalaikį paprastosios eglės Picea Abies (L) augimo intensyvumo stebėjimą skirtingo tankio želdiniuose. Lajų suartėjimas ir tarpusavio konkurencijos veiksniai sąlygojo eglės prieaugio sumažėjimą. Po to sekė lajų susivėrimas ir cenotinių ryšių atsiradimas lydimas prieaugio padidėjimo ir medžių diferenciacijos. Taip pasireiškė stresinė įtampa individams įeinant į cenotinius ryšius medyno lygmenyje.