Kritika – žaidimas rimtas
Meno kritika vis labiau dienraštėja, susilieja su būsimų renginių anonsais, apžvalgomis, feljetonais ir esė. Kartais apima pasiutęs “grynųjų žanrų” ilgesys, taip pat – ir “grynųjų kritikų”, kurie yra akivaizdžiai nykstanti profesinė kategorija. Vieni iš jų triūsia redakcijose kartu su gausia žurnalistų brolija, neturėdami jokių ypatingesnių privilegijų josios atžvilgiu (o leidinių, suteikiančių galimybę kritikui specializuotis savoje meno srityje, tėra vos keletas), kiti persikvalifikavo į vadybininkus, kultūros renginių organizatorius ar institucijų vadovus. Vieni teberanda laiko ir noro rašyti, kitiems ir pirmojo, ir antrojo vis dažniau pritrūksta. Kas nuo to nukenčia? Mes visi. Mažiau pavardžių, kurių straipsniais galėtum pasitikėti kaip pačiu savimi, na, bent jau norėtųsi draugiškai su jais diskutuoti. Rečiau matyti ir pačių straipsnių, kurie praneštų skaitytojui bent šį tą daugiau, nei būsimo reginio autoriaus vardą, pavardę ir paties renginio koordinates. Apie tai, ką turime ir ką praradome: šiandien su dviem kritikais, užsivertusiais nelengvą vadybinio darbo naštą. “Čia tikros Augijo arklidės”, – kaip visuomet žiaurią tiesą į akis savo mažame kabinetėlyje rėžia naujoji “Skalvijos” kino centro direktorė Živilė Pipinytė, kurios straipsnius apie TV ir kiną atidesni kultūros spaudos skaitytojai turėjo įsidėmėti. Tik nesutinka ponia Živilė, kai bandau ją įvardyti kaip griežčiausią ir reikliausią kino “kirvį”.
