Meilės įstatymai
Dievas yra meilės pilnatvė, krosnis, liepsnojanti dėl savo kūrinių. Mums turėtų rūpėti žmonės, kuriems nešame Evangeliją. Mes neturime melstis už ligonius, norėdami pamatyti stebuklą. Dievas neužsiima šou bizniu. Jis neatėjo į žemę siekdamas pripažinimo. Jei Jis siekė būti pripažintas, tai Jam nepavyko: vietoje pripažinimo iš savo klausytojų Jis tegavo vinį. Dievas sukūrė medžius, o žmonės nuplėšė visą jų grožį ir padarė iš jų bjaurų kryžių, kad galėtų išstatyti Jį savo patyčioms. Jis sukūrė žmogų, tarp žmonių – ir Judą Iskarijotą. Medį, ant kurio Jį pakabino, geležį, kuria Jį perdūrė, Judą, kuris Jį išdavė, – Jis sutvėrė juos, nors labai gerai žinojo, kam jie bus panaudoti. Tačiau Jis vis vien sukūrė medžius ir geležį dėl žmogaus, nepaisydamas to, kiek Jam pačiam tai kainuos. Jo motyvai turėtų tapti mūsų motyvais. Tai įmanoma, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią. Jis myli mus, kad mes mylėtume kitus. Už mūsų tarnavimo gali slypėti netinkami motyvai. Galiausiai mūsų darbas bus ištirtas ugnimi, ir tai, ką darėme skatinami savanaudiškumo, bus šienas, medis ir šiaudai, o tai, kas įkvėpta meilės, bus sidabras, auksas ir brangakmeniai.