Skyrybos ir vaikai (I dalis)
|

Skyrybos ir vaikai (I dalis)

Šiandien Lietuvoje ir kitose išsivysčiusiose pasaulio valstybėse išyra maždaug pusė visų šeimų ir daugelyje jų yra vaikų. Skyrybos gali jiems labai pakenkti emociškai, bet yra būdų padėti mažiesiems tai išgyventi. Šiame straipsnyje skaitykite apie tai, kaip pranešti atžaloms apie skyrybas, kokius jausmus patiria vaikai ir kaip užtikrinti kuo lengvesnes šeimos iširimo pasekmes. Visų pirma, nelaukite iki paskutinės minutės ir nesislapstykite – turite pripažinti, kad niekaip neišvengsite skausmingų skyrybų pasekmių visiems šeimos nariams. Be to, jei vis dar nesate visiškai tikri dėl skyrybų, atžaloms apskritai nieko apie jas neužsiminkite. Žinią praneškite susirinkus kartu visai šeimai, svarbu, kad dalyvautų abu tėvai. Geriausia tai daryti laisvą dieną, kuomet galėsite visą laiką skirti vaikams, nes jiems reikės Jūsų paramos, kad jaustųsi saugūs išgirdę pribloškiančią naujieną. Svarbiausia kalbėti tik tiesą. Paaiškinkite, kodėl skiriatės, kokie gyvenimo pasikeitimai laukia vaikų, ar jie gyvens tuose pačiuose namuose ir su kuriuo iš tėvų, kada, kaip ir kur galės bendrauti su tuo iš tėvų, kuris išeina. Kalbėkite trumpai ir aiškiai. Aiškindami skyrybų priežastis pateikite konkrečius vaikams suvokiamus motyvus, kurie įrodytų, kad tai ne vaikų kaltė, tačiau nesileiskite į detales, nes per daug informacijos tik sutrykdys atžalas. Kalbantis su vaikais apie skyrybas svarbu būti sąžiningam ir atviram, tačiau nekritikuoti sutuoktinio.

Skyrybos ir vaikai (II dalis)
|

Skyrybos ir vaikai (II dalis)

Pirmoje straipsnio dalyje aptarėme, kaip pranešti atžaloms apie skyrybas, kokius jausmus patiria vaikai ir kaip užtikrinti kuo lengvesnes šeimos iširimo pasekmes. Toliau pasigilinsime į skirtingo amžiaus vaikų raidą, lemiančią jų reakciją į skyrybas, bei veiksmingiausius būdus jiems padėti. Kūdikiai gali jausti namuose kylančią įtampą, tėvų energijos bei emocijų pasikeitimus gresiant skyryboms, bet nesupranta to priežasties. Jei konfliktai tampa kasdienybe, vaikai pasidaro nervingi, sudirgę ir daug verkia. Kartais kūdikiai, kurių tėvai skiriasi, vystosi lėčiau nei jų bendraamžiai. Taip pat jiems gali pasireikšti fiziniai simptomai: skrandžio sutrikimai, apetito praradimas. Kūdikiui augant konfliktiškoje aplinkoje jam padėti galima kuo daugiau laikant ant rankų ir sakant meilius žodžius, nes tai ramina. Šiame amžiuje formuojasi vaiko ryšiai su tėvais, kurie yra labai svarbūs, kadangi padeda mažyliui jaustis saugiam bei sumažina ateities baimę. Kuo daugiau laiko skiriama kūdikiui, tuo tvirtesni būna tie ryšiai, sąlygojantys tolesnį emocinį vystymąsi. Vieno iš tėvų išėjimą palengvinsite, jei išlaikysite įprastą vaiko režimą, apsupsite mažylį jo pamėgtais žaislais ir kitais daiktais. Šiame gyvenimo laikotarpyje vaikai ima suvokti save kaip atskiras asmenybes, intensyviai domisi aplinka ir yra itin kalbūs. Tėvų skyrybos jiems gali būti labai sunkus išgyvenimas, ypač jei tenka keisti gyvenamąją vietą.

| |

Kaltės jausmas šeimoje

Dar būdami vaikai išmokstame, kad atleidimas kitiems padeda mums rasti vidinę ramybę. Bet kaip dažnai atleidžiame patys sau? Jei nešiojamės daug kaltės, ji labiau nei kiti veiksniai įtakoja mūsų gyvenime priimamus svarbius sprendimus. Jausdamiesi kalti baudžiame ir suvaržome save neleisdami sau gyventi taip, kaip iš tiesų norime. Tai nėra objektyvus išmatuojamas dalykas – kaltė egzistuoja tik mūsų galvoje. Lyg vėžys ji užvaldo mūsų sielą ir neleidžia džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, nes nuolat teisiame save patys arba tai daro kiti. Mus persekiojanti kaltė verčia jaustis blogai, ką bedarytume. Šeimoje kaltė dažnai naudojama kaip ginklas. Pavyzdžiui, žmona supykusi ant vyro stengiasi priversti jį pasijausti kaltu, bet paprastai tokioje situacijoje tai tėra pačios moters bandymas užglaistyti savo netinkamą elgesį, išvengti pasąmonėje blokuojamų jausmų sukilimo ir sumažinti jos pačios kaltę, kuri verčia ją jaustis nesaugiai ir bet kokiomis priemonėmis kontroliuoti situaciją. Jei toks scenarijus šeimoje tęsiasi ilgą laiką, užsisuka nesibaigiantis kaltinimų vienas kitam ratas, kuris griauna intymumo jausmą tarp partneriu. Poroje dažnai skamba žodžiai „jei mane mylėtum, tai…”. Šie pareiškimai tarsi paverčia meilę sąlygine: vienas sutuoktinis manipuliuoja kitu jį žemindamas ir reikalaudamas, kad tenkintų jo norus. Taigi šeimoje kažkam tenka vykdyti užgaidas, kad įrodytų esąs vertas meilės. Bandymas priversti pajausti kaltę – tai žmogaus puolimas, norint jam sukelti skausmą.

| |

Kaltė – naikinantis ginklas

Kaip dažnai atleidžiame patys sau? Jei širdy nešiojamės daug kaltės, ji labiau nei kiti veiksniai paveikia priimamus svarbius sprendimus. Jausdamiesi kalti baudžiame ir suvaržome save neleisdami sau gyventi taip, kaip iš tiesų norime. Tai nėra objektyvus išmatuojamas dalykas – kaltė egzistuoja tik mūsų galvoje. Lyg vėžys ji užvaldo mūsų sielą ir neleidžia džiaugtis visaverčiu gyvenimu, nes nuolat teisiame save patys arba tai daro kiti. Mus persekiojanti kaltė verčia jaustis blogai, kad ir ką darytume. Šeimoje kaltė dažnai naudojama kaip ginklas. Pavyzdžiui, žmona, supykusi ant vyro, stengiasi priversti jį pasijusti kaltą, bet paprastai tokioje situacijoje tai tėra pačios moters bandymas užglaistyti savo netinkamą elgesį, išvengti pasąmonėje blokuojamų jausmų sukilimo ir sumažinti savo pačios kaltę, kuri verčia jaustis nesaugiai ir bet kokiomis priemonėmis kontroliuoti situaciją. Jei toks scenarijus šeimoje tęsiasi ilgą laiką, užsisuka nesibaigiantis kaltinimų vienas kitam ratas, kuris griauna intymumo jausmą tarp partnerių. Dažnai skamba žodžiai “jei mane mylėtum, tai…” Šie pareiškimai tarsi padaro meilę sąlygišką: vienas sutuoktinis manipuliuoja kitu jį žemindamas ir reikalaudamas, kad tenkintų jo norus. Taigi vienam tenka vykdyti užgaidas, kad įrodytų kitam, jog jis yra vertas meilės. Bandymas priversti pajausti kaltę – tai žmogaus puolimas norint jam sukelti skausmą. Tokiuose santykiuose nelieka vietos pasitikėjimui. Kaip galima pasitikėti tuo, kas nuolat mus skaudina?

Ar gali vyras ir moteris būti tik draugais?
| |

Ar gali vyras ir moteris būti tik draugais?

Ar gali moteris ir vyras būti tik draugai? Jokio sekso, jokio geismo ar aistros, jokių slaptų svajonių ir troškimų – tik draugai. Kartu paieškokime atsakymo į šį klausimą. Vyrai dažnai turi slaptų motyvų, todėl sekso problema anksčiau ar vėliau iškyla. Jie kiekvienoje moteryje mato potencialią meilužę. Grėsmė draugystei iškyla, kai vyras tampa kontroliuojančiu ir pavydžiu. O moteris dažnai viską dar labiau supainioja, jei po netikėto sekso pasiūlo ir toliau likti draugais, nors vyras nori būti meilužiais. Kartais labai sunku subalansuoti draugystę ir kitus jausmus. Su moteriškos lyties draugėmis moteris niekada neturi minčių apie seksą, tuo tarpu su vyrais apie tai neretai pagalvoja ir turi priimti sprendimą, ar būti tik drauge, ar meiluže. Ar draugystė ne per daug vertinga, kad ja rizikuotų? Daugelis žmonių būtent nenorėdami prarasti draugo, niekada ir nesužino, ar ir jis jaučia kažką daugiau nei bičiuliškus jausmus. Daugiški santykiai būna įvairių formų, tačiau draugai jausmus išreiškia ne per seksą. Svarbiausia išmokti atskirti romantiškus jausmus nuo draugiškų. Draugais likti lengviau, kai moteris ir vyras yra skirtingose gyvenimo fazėse, turi šeimas arba gyvena toli vienas nuo kito. Dažnai bičiuliams moteriai ir vyrui kyla sunkumų bendravimo pradžioje. Draugiški gestai gali būti suprasti kaip flirtas ir vyras gali jausti spaudimą pakviesti merginą į pasimatymą. Todėl kai kurie vengia draugysčių su priešingos lyties asmenimis, kad apsisaugotų nuo įvairių moralinių dilemų.

Kas yra meilė?
|

Kas yra meilė?

Meilė. Ją suprasti žmonija bando jau šimtmečius. Kas tai yra? Kaip atsiranda? Ką reiškia? Poetai ir dailininkai, filosofai ir dvasininkai, pastaruoju metu net biologai ir chemikai vis dar negali pateikti vieno tikslaus apibrėžimo. Ir niekas negali pasakyti, ar kada nors tai pavyks. Meilei skiriami skambiausi žodžiai ir kilniausios mintys. Skirtingose kultūrose šiek tiek kitokie. Vakarų žodžio meistrai teigia, kad meilė kantri ir maloninga. Meilė nepažįsta pavydo, nesididžiuoja ir savęs neaukština. Ji mus saugo, gina ir padeda įžvelgti šviesiąją būties pusę. Meilė pamaitina išalkusią sielą. Ji išmoko mus linkėti geriausio kitam. Meilė nesisavina, bet išlaisvina. Dauguma filosofų teigia, kad gyvenimo tikslas yra jaustis laimingiems. O tai suvokiama kaip ėjimas vieninteliu keliu: mylėti ir būti mylimam. Vis tik jausmą lengviau patirti nei apibūdinti… Šis ypatingas ryšys, meilė, gimsta tarp dviejų ar daugiau žmonių: poros ar didelės šeimos. Sujungia juos pasitikėjimo ir intymumo saitais. Meilę reikia ne tik pajausti, bet ir patirti visa esybe. Jos gylio ar pločio neįmanoma išmatuoti kaip neįmanoma įvertinti besąlygiškos motinos meilės savo kūdikiui. Mokslo žmonės, analizuojantys meilę, skirsto ją į įvairias rūšis: romantiška, platoniška, šeimyniška, religinė. Stipriausiai ir intensyviausiai iš jų paprastai išgyvename būtent jausmą priešingos lyties asmeniui, kai mus užvaldo gili, intensyvi ir, atrodo, begalinė meilė.

Meilė
|

Meilė

Meilė – jausmas, apie kurį kalbėta jau tūkstančius kartų. Ją patirti trokšta visi, nes tai mūsų gyvenimo variklis, nuspalvinantis kasdienybę ir suteikiantis jai prasmę. Ir žodžių jai apsakyti niekada negana, nes mūsų kalba nėra pakankamai turininga atskleisti visą jos esmę. Rašytojai ir filosofai jau nuo senų senovės bando paaiškinti, ką reiškia mylėti ir ką patiria meilės apsvaigintas žmogus. Taigi leiskimės į literatūrinę kelionę per prieš tūkstantmečius gyvenusių išminčių ir paskutinio šimtmečio rašytojų mintis apie šį nuostabų jausmą. VI a. pr. Kr. gyvenęs kinų filosofas Lao Dzė apie meilę rašė: „Kas kovoja dėl meilės, nugali.“ Tais neramiais laikais, kai fizinė stiprybė buvo ypač svarbi, meilę jis suvokė kaip kažką labai reikšmingo, kas motyvuoja ir padeda žmonėms siekti pergalių. Vėliau šį jausmą savaip mėgino aiškinti ir kitos dar prieš Kristaus gimimą gyvenusios iškilios asmenybės. Graikų tragikas Sofoklis apie meilę kalbėjo per skausmo temą: „Vienas žodis atsveria gyvenimą ir kančias jame. Tas žodis- meilė.“ Aristoteliui „meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose“ – jausmas apjungia žmones. O garsusis Seneka nurodė, kaip pasiekti gyvenimo pilnatvės: „Jei nori būti mylimas – mylėk.“ Prabėgus šimtams metų, XVI-XVII a., kūręs Šekspyras sugebėjo taip jausmingai išaukštinti meilę kaip niekas iki tol ir dar šiandien tebėra vienas labiausiai skaitomų rašytojų pasaulyje.