|

Sąjūdžio teismui – ne!

Gegužės 7 d. 10 val. Vilniaus m. 2 apylinkės teisme (Laisvės pr. 79 A) vyks Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių Bronislavo Genzelio, Alvydo Medalinsko ir Romualdo Ozolo teismas. Jie kaltinami š. m. kovo 17 tariamai ne laiku pradėję savo organizuotą mitingą. Sąjūdininkams iškelta byla dėl administracinės teisės pažeidimo yra dar vienas Lietuvos teisinės sistemos nuosmukio ir išsigimimo pavyzdys. Šis teismas dar kartą atskleidė, kokie įtakingi šalies teisėsaugos institucijose tebėra sovietmečio tradicijų dvasia išauklėti pareigūnai. Tautos ir valstybės interesai jiems yra svetimi ir nesuvokiami. Teisiamų sąjūdininkų organizuotas taikus mitingas už teisingumą Lietuvoje jiems pasirodė esąs didesnė grėsmė valstybės pagrindams ir viešajai tvarkai negu tą pačią dieną antivalstybinio gaivalo surengta antilietuviška manifestacija. Jos organizatoriams buvo paslaugiai suteiktas leidimas netrukdomai tyčiotis iš Lietuvos valstybės pačiame sostinės centre, tuo tarpu iš sąjūdininkų buvo tyčiojamasi sąmoningai jiems kuriant dirbtines kliūtis rengti teisėtą protesto akciją. Trukdę sąjūdininkams surengti mitingą Vilniaus savivaldybės politikieriai ir biurokratai bei užsimoję juos nuteisti teisėsaugininkai elgiasi kaip tikri Lietuvos išdavikai. Praėjus dviem dešimtmečiams po Nepriklausomybės atkūrimo jie toliau vadovaujasi okupantų įdiegtu instinktu pirmiausiai tarnauti bet kam, tik ne savo tautai ir šaliai. Šiandien jie jau drįsta atvirai demonstruoti nelojalumą valstybei. Tokius įžūlius ir gėdingus jų veiksmus lemia dar iš sovietmečio paveldėta neapykanta Sąjūdžiui ir abejingumas bei priešiškumas pačiai Nepriklausomybės idėjai.

|

Laisvas individas ir suvienytas pasaulis – du nesuderinami siekiai

Žvelgiant iš ideologinės pusės, individo polinkis vis daugiau rūpintis tik savimi kilo iš XVII-XVIII amžiaus idėjinio konteksto. Tuomet tokie politiniai mastytojai kaip Thomas Hobbes, David Hume, John Locke, Voltaire, Jean-Jacques Rousseau, Thomas Jefferson ir kt., kūrė dabartinės liberalios demokratijos pamatus. Švietimo periodo filosofai siekė pritaikyti racionalų mastymą, nagrinėdami žmogaus prigimtį ir valstybės valdymą. Anksčiau šios sferos priklausė bažnyčiai. Laisvo individo sąvoka turėjo ypatingą reikšmę jų raštuose. Išryškėjo nuostata, kad individui priklauso įgimta teisė tvarkyti savo gyvenimą asmenine nuožiūra be valstybės įsikišimo. Valstybės funkcijos turėjo būti smarkiai apribotas. Jau XVIII amžiaus antroje pusėje individo laisvės idėja tapo rimtu iššūkiu senąjai santvarkai, kurioje monarchai ir aristokratai turėjo absoliučią galią, Dievo jiems suteiktą. Švietimo periodo filosofai buvo susirūpinę, kad neracionalūs valstybių valdymo principai stabdo pažangą. Absoliutūs monarchai ir įvaraus rango aristokratai švaistė milžiniškus turtus ir savo pavaldinių pasitikėjimą. Vyravo didžiulė turtinė ir socialinė nelygybė. Ypač jautriai pergyveno absoliučių monarchų apribojimus kylanti vidurinė klasė, kuri aktyviai ieškojo alternatyvų. Laisvės, lygybės bei brolybės šūkiai įkvėpė 1789 m. Prancūzijos revoliucijos remėjus imtis iki tol neregėto radikalaus valstybės pertvarkymo. Prancūzijos revoliucija atvėrė kelią į liberalios demokratijos pergalingą žygį po Europą XIX amžiaus pradžioje, o vėliau ir po nemažą dalį pasaulio. Mūsų laikais individo laisvė tapo Vakarų politinio gyvenimo pamatu.

|

Kova prasideda. Okupantai, lauk!

Taikiai eisenai kelią pastojo sustiprintas policijos būrys. Iš eisenos atsiskyrė viena demonstrantų eilė ir ėmė artintis prie jų. Vikriai darbuodamiesi lazdomis, policininkai tiesiogine prasme nukirto visą žmonių liniją ant žemės. Iki vieno. Iš eisenos atsiskyrė antra linija, paskui trečia, paskui ketvirta… Atrodė, tai niekada nesibaigs. Vyrai ir moterys išdidžiai tylėdami ėjo į policininkų sieną nė nebandydami priešintis. Juos pasitinkančios medinės lazdos buvo apkaustytos geležimi ir skirtos mušti žmonėms. Ir užmušti. Pakirsti lazdų smūgių, žmonės susmukdavo, griuvo į šalis tarytum kruvini kėgliai, ir juos vėl pakeisdavo kiti. Žmonės sąmoningai ėjo į mirtį. Neišsigąskite, tai dar ne Lietuva. Tai pasakojimas apie 1930 metų kolonijinę Indiją, mažas pilietinio nepaklusnumo epizodas ilgoje šalies kovoje už nepriklausomybę. Morališkai aukščiausia pasipriešinimo nepasipriešinimu forma apibrėžiama sanskrito žodžiu satjagracha, reiškiančiu tiesos siekimą, atkaklumą tiesoje (t.y. atkaklumą, įsitikinus savo teisumu). Tai taikus sukilimas, nesutaikoma kova be įniršio, be šaudymo, be teroro, kai žmonės naudojasi vieninteliu ginklu – savo gyvybe.

|

Lietuviai ir Lietuva tautos sampratų kryžkelėje

Apsibrėždama tarptautiniame kontekste lietuvių tauta jau gerą šimtmetį svarsto dilemą tarp pilietinės-teritorinės ir prigimtinės-kultūrinės tautos sampratų. Šiandieninės globalizacijos, supranacionalizacijos, eurofederalizacijos tendencijos šią dilemą aktualizuoja iš naujo, bet iš tiesų ji – ne tokia moderni, kaip gali atrodyti. Teoriniu-filosofiniu lygmeniu ji siekia Mykolo Riomerio darbus, praktiniu-politiniu lygmeniu ji ne vėlesnė už 1917 m. Petrapilio Seimą. Pirmoji įvardinta samprata dažnai vadinama vakarietiška, antroji – rytietiška. Tai – dalinė tiesa. Pilietinė-teritorinė tautos samprata įsivyravo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politikoje ir teisėje. Prigimtinė-kultūrinė samprata, kuriai priskirtini ir kalbos – kultūros elemento – akcentai, įsitvirtino ryčiau – Vokietijoje, Italijoje, Vidurio-Rytų Europos šalyse. Moraliniu ir ontologiniu požiūriu Rytų-Vakarų takoskyra – ne esminė, nors psichologiškai, ypač šiandien, jau pati sąvoka „Vakarai“ siejama su pažanga, laisve, gerove, o „Rytai“ – su atsilikimu, vergove, skurdu. Ši skirtis tarp tautos sampratų brėžiama sąmoningai, formuojant požiūrį, jog „vakarietiška“ samprata – geresnė už „rytietišką“. Iš tiesų abi sampratos sąlygotos skirtingos raidos ir skirtingų patirčių. Britanijai teko sutelkti anglų, škotų, airių ir valų tautas į vieningą pilietinę visuomenę, įvardijant ją britų tauta. Prancūzijai panašūs uždaviniai kilo, sutelkiant etninę daugumą – prancūzus su bretonais, provansalais, alemanais. Abi šios šalys į tautinių valstybių epochą įžengė laisvos ir vieningos – bent jau politinės sandaros prasme. Italai ir vokiečiai į ją įžengė susiskaldę – bendrų valstybių čia nebuvo, jas dar reikėjo sukurti. Kas iš tiesų jungė italus ir vokiečius – tai bendra kalba, iš dalies – kultūra ir etniškai bendra kilmė.

|

Nacionalizmas ir krikščioniška dvasia – draugai ar konkurentai?

Žmogus, grįžtantis namo po užsitęsusių linksmybių, užpultas gatvėje, turi žaibiškai sutelki visą savo dėmesį ir jėgas. Nori, nenori, atėjo būtinybė gintis. Tai nėra tinkamas momentas užpultajam svarstyti ar ginantis nenukentės jo nauja striukė, kostiumas ar batai, kaip jis atrodys prieš kaimynus. Jo vienintelis tikslas yra apsisaugoti nuo grėsmės. Prieš daugiau nei 90 metų bolševikų kariuomenė įsiveržė į Lietuvos teritoriją, bandydama užgniaužti besikuriančią nepriklausomą valstybę. Keliasdešimt tūkstančių paprastų valstiečių, rizikuodami gyvybe stojo ginti valstybę ir sėkmingai išvijo priešą iš šalies. Kautynių metu bendražmogiški svarstymai netemdė gynėjų protų. Kai priešas puolė, jokie krikščioniški jausmai negalėjo apriboti kovos veiksmų, nesvarbu, kad kovojantys bolševikai irgi buvo žmonės su įgimta teise gyventi. Jei lietuviai kariai nebūtų šaudę į priešą, bolševikai būtų pajungę lietuvių tautą tarptautinio proletariato revoliucijos tikslams. Lietuvoje kruvina “tarybinė saulė” būtų patekėjusi 20 metų anksčiau.

|

Tautos idealas: tarp skirties ir jungties

Žmogiškoji būtis balansuoja tarp atskirybės ir bendrybės. Pačioje žmogaus savivokos pradžioje išsiskiria „aš“ ir „kitas“. Po to atrandamos jungtys tarp savęs ir artimo kito, vienasmenės sąvokos išsiplečia, atsiranda „mes“ ir „kiti“. Žmogui bręstant, jo pasaulėvaizdis sudėtingėja: vienos tapatybės apima kitas, dar kitos – persidengia, o kai kurios – susipriešina. Žmogus suvokia: jeigu esu vyras – tai nesu moteris, jeigu lietuvis – tai nesu rusas. Antra vertus, šias sąvokas išskiriant esmės požiūriu, jų nebūtina išskirti vertės požiūriu – nors būna ir taip. Drauge žmogus suvokia, jog galima tuo pat metu priklausyti konkrečiai lyčiai, tautai, rasei, religijai, profesijai, socialiniam sluoksniui, politinei ideologijai, ir viena kitam neprieštarauja – išskyrus išimtis, kai viena tapatybė savaime neigia kitą. Kai kurios politinės arba religinės ideologijos gali neigti tautiškumą, yra politinių ideologijų, kurios neigia religiją, o kai kurios iš jų siekia perkonstruoti netgi prigimtinę lytį. Tautiškumas tuo pat metu yra skirtis ir jungtis. Jis skiria tautietį nuo kitataučio, antra vertus – jungia tautiečius tarpusavyje. Šnekant tarptautiniais žodžiais, tautiškumas tuo pat metu – universalus ir partikuliarus.

|

Globalizacija, nacija ir Europa

Pastebėtina, kaip viešojoje erdvėje sąvoka „nacija“ iš pozityvaus vertinimo palaipsniui mėginama keisti į atgyvenusią sąvoką. Tokie procesai šiandien vyksta Vakarų Europoje ir jie yra planingai transplantuojami į Europos Sąjungos (ES) rytus. Šiuos procesus lydi didėjantis valstybių suverenumo perleidimas ES centralizuotoms supranacionalinėms organizacijoms. Procesų autorių – įtakingos dalies Vakarų Europos politinio elito – mantra yra ta, kad „globalizacijos“ sąlygomis ekonominis augimas, socialinė gerovė ir taika yra garantuojamos tik tada, kai politika ir ekonomika bus toliau supranacionalizuojamos. Čia, ES Europoje, tai reiškia, kad (dar) suverenios nacionalines valstybės yra palyginus mažo skaičiaus politinę įtaką gavusių žmonių verčiamos vis labiau trauktis iš politinių sprendimų centro, o valdžią perleisti supranacionalinėms institucijoms, kurių galutinis tikslas – Europoje įkurti Jungtines Europos Valstijas (JEV). Šis projektas vadinamas „elitiniu“. Aiškaus, rinkimuose ar referendumuose legitimuoto mandato jie šiam projektas neturi.

Po skyrybų

Po skyrybų

2011 metais Lietuvoje buvo 10 341 ištuokos. Vadinasi, išsiskyrė 20 682 žmonės. Vadinasi…57 žmonės per dieną! Kai pagalvoji, tai daug jų turi vaikų, kurie turės išmokti gyventi su tėvais, kurie negyvens drauge. Kurie galbūt pyksis. Kurie galbūt juodins vienas kitą. Skyrybos yra didelis stresas visiems, tačiau didžiausias – vaikams. Prisimenu, prestižiniame Educational Leadership žurnale skaičiau straipsnį, kuriame buvo surašyti didžiausi vaikų stresoriai (tyrė streso hormono kiekį kraujyje). Pirmasis – tėvų (arba vieno jų) mirtis. Antrasis – brolio/sesers gimimas (o mes taip jaudinamės dėl išėjimo į darželį). Trečiasis – tėvų skyrybos. Ne juokas. Besiskiriančių tėvų vaikai išgyvena jausmus, kurių nesupranta. Todėl tėvams (nors ir patys išgyvena itin sunkų laiką!) privalu suprasti, ką jaučia vaikas ir kaip galima jam padėti. Kai tėvai skiriasi, vaikai dažnai atsiduria barnių sūkuryje. Kad taip neatsitiktų, reikia sėsti ir kalbėtis apie tai, kad net ir tada, kai santuoka baigiasi, jūs vis vien esate vaiko tėvai. Vienas jūsų liekate mama, o kitas – tėte. Nepamirškite, ką išgyvena jūsų vaikas: vyresnis gali vaidinti, kad jam neskaudu; daug vaikų mano, kad skyrybos įvyksta dėl jų kaltės; kiti jaudinasi, kaip šią žinią pranešti draugams.

Planuoju geriausią gyvenimo vasarą

Su birželiopyyyrma! 16 laipsnių aštuntą ryto žada daug. Ir tai tik vasaros pradžia. Pastaruoju metu blogo ravėjimą tenka iškeisti į rimtesnę veiklą, bet pažadu, kad ištikimai žymėsiuosi visus festivalinius, terasinius ir panašius įspūdžius. Taip pat ir anonsuosiu – kalendorių keliu į prioritetų viršūnę. Kol kas – šakėm ant vandens dėliojamas ateinančių trijų mėnesių nuotykių planas. Visos įmanomos terasos Vilniuje, atrodo, jau atidarytos. Tiesa, „Chaplin“ vartai užverti, o per jų plyšį įžvelgiau tik statybinių šiukšlių krūvą. Nežinau ateities planų – kaip ir „Boom Boom“ terasos už „Baltų dramblių“. Girdėjau, kad ten įsikurti ketina su „Soul Box“ susiję asmenys, bet kad ir pats industrinis kiemas visai neprastas. Esminis judesys, aišku, išliks „Vasaros terasoje“ ir „Vienuolyno kieme“. Viskio ir alaus remiamos gitaros, sintezatoriai bei mikrofonai – tik spėk suktis tarp antradienių ir ketvirtadieniųne, kai koncertai geri ir nemokami. Didžėjai – irgi patys smagiausi. „Mondayjazz“, Intakz su šeima, „Minimal Mondays“, „Love In Slow Motion“ – niekas vasaros vakarų namuose neleis. Beje, atidarymo proga gegužės viduryje lankiausi ir dar vienoje atviroje vietoje – „Pietų parke“. Iš esmės Sereikiškių prieigose, netoli „Pas Erlicką“ sezonui įsikūrė „Cecho 48“ šeimininkas Berloga su visais savo globojamais tamsios ir nebūtinai muzikos skleidėjais. Erdvę ten dailiai rėmina vijokliai ir darko taškyti dažai, viskas kažkiek primena kokio nors draugelio kiemelį Užupyje ar Žvėryne, ir tai tikrai nėra minusas. Tikiuosi, taip tuščia, kaip „Ceche“, ten niekada nebus.