Mėnuo: 2012 kovo

Pilietiškumas neatsiranda mumyse savaime

Pilietiškumas neatsiranda mumyse savaime, tai yra įgūdis, vertybė, kurios turime mokytis kaip ir moralės normų, elgesio etalonų. Tačiau šiame šimtmetyje pilietiškumas, jaunimo tarpe, yra vertinamas kaip kūrybinė išraiška. Matyt tai ir yra tiesa, juk pilietiškiausi žmonės ir yra mūsų jaunimas. Nemanau, kad kas nors drįstų paneigti faktą, kad pilietiškumas ir kūrybiškumas yra vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Šiuos žodžius patvirtina ganėtinai paprasti bandymai kurie leidžia jaunam žmogui eksperimentuoti, stebėti savo aplinką, mąstyti, jausti ir reflektuoti. Pastarasis gebėjimas-ypatingai svarbus, nes mokėdamas reflektuoti, žmogus tampa...

Pilietiškumo ir tautiškumo ugdymas

Kalbant apie pilietiškumą ugdymą svarbiausia būtų pabrėžti, kad pilietiškumas yra visa apimantis. Visų pirma, pilietiškumas reiškia, kad visi piliečiai turi teisę naudotis žmogaus teisėmis ir jausti, kad juos gina demokratinė visuomenė, o visų antra, pilietiškumas reiškia, kad kiekvienas turi dalyvauti sprendžiant visai visuomenei rūpimus klausimus. Taigi pilietiškumas yra tai, ką mes jaučiame, kas yra neatsiejama mūsų dalis. Lietuvoje daug kalbama apie pilietiškumą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Apie tai daug diskutuota, rengti vadovėliai, programos, mokyti pedagogai. Tačiau ar kas nors pasikeitė? Vis dažniau pasigirsta...

Laisvė gali būti tik visų bendra

Laisvė gali būti tik visų bendra
Visų pasaulio šalių valdžia turi nustoti meluoti. Tai vakar Seime minint Laisvės gynėjų dieną pareiškė žymus žmogaus teisių gynėjas rusas Sergejus Kovaliovas, kuriam įteikta pirmoji Laisvės premija. S.Kovaliovo kalbą pateikiame kiek sutrumpintą. „Aš suprantu, kad tai ypatinga premija, nes ji ką tik įsteigta ir pirmą kartą teikiama, tačiau vis dėlto kyla štai koks klausimas, galvojant apie šį apdovanojimą: ar tai mano premija? Galbūt reikėtų pirmąją Laisvės premiją laisvoje Lietuvoje įteikti lietuviui? Galbūt kam nors, kas aukojo savo gyvenimo dešimtmečius kovai už laisvę, pavyzdžiui,...

Laisvė – tai vergovė

Šiandien jau nieko nestebina mintis, kad žmogaus sąmonės valdymas hipnozės priemonėmis yra realybė. Ir tai kelia baimę. Baimę paklusti svetimai valiai, vergijos baimę. Kaip hipnozės priešingybę, antitezę, daug kas mato laisvę. Ir ne veltui totalitariniai režimai masinėje sąmonėje asocijuojasi su globaline kontrole, kai tuo tarpu demokratinės visuomenės įsivaizduojamos kaip šalys, kur, nežiūrint į mėginimus valdyti iš viršūnių, žmogus visada turi pasirinkimo laisvę. Tokiame fone Orvelo lozungas „Laisvė- tai vergija“ šokiravo daugelį jo romano „1984″ skaitytojų. Šokiravo iki tiek, kad mažai kas galėjo rimtai...

Laisvė, meilė, tėvynė, – kaip tai siejasi?

Laisvė
Pastarąjį dvidešimtmetį prisidengiant sąjūdžio laikais iškeltais laisvės šūkiais mėginama kalbėti apie įvairiausias laisves. Įsivyravo savivaliavimo laisvės, tačiau iš tikrųjų Lietuvos valstybėje nėra sąlyčių su tokiais dalykais. Vydūnas tokias laisves vadino išvirkštinėmis, kurios paremtos norais tenkinti savo ištvirkimą, lobti kitų sąskaita, tarnauti tamsybės struktūroms. Tad išvirkščios laisvės dažnai žmogų įstumia į dar didesnę nelaisvę, į vidinę vergovę. Individe esant įsivyravusioms išorinėms laisvėms (išvirkščiai vidinei laisvei) jame įsigali vidinė vergovė. Lietuvos valstybė atkurta vidinėms laisvėms gaivinti ir plėtoti, o jos glaudžiai susijusios su tėvynės meile...

Tradicija ir laisvė

Tradicija ir laisvė
Būti senamadišku nūnai nemadinga. Nėra ir naudinga, nors už vadinamojo senamadiškumo, vis iš naujo ir iš naujo niekinamai apiprunkščiamo, etikečių slypėtų net ir sunkiausiu pinigų kapšu neįvertinamų tradicijų išmintis, kuri viename šimtmetyje tautai grąžino kalbą ir gyvybę, o kitame – iš žemėlapių ištrintą valstybę. Esu senamadiškas. Esu iš okupacijos dešimtmečių, kurių šiandien vien vardas nukrato lyg maro šmėkla. Esu Iš Digrių kaimo visai šalia Kauno, iš tų vyšnių, kuriose karsčiausi dėl prisirpusios uogos lenktyniaudamas su visais paukščiais. Esu iš po to vaiskaus...

Miegantis protas. Žadinti ar nežadinti?

Miegantis protas. Žadinti ar nežadinti?
Manau, kad šiuo laiku žmogus kaip niekada yra neabejingas savo protui. Pasaulis pasitiki žmogaus protu. Gal ir pats su savimi ginčyčiausi dėl šios minties, vis dėlto jei jau kalbame apie žmogaus protą, tai verta paieškoti, kas ką apie tai kalba. Čia nebus daug mokslinių biologijos ar kitų gamtos mokslų sričių tyrinėjimų, kalbame apie patį mąstymą. Tikriausiai neveltui šio pokalbio viešnia ir knygos autorė Tatjana Maceinienė gvildenant tokią temą kertiniu akmeniu pasirenka laisvę. Sakytume baisiai nuobodus klausimas „kas yra laisvė?“. Pastudijavęs rašytojos knygą drįstų...

Apie draudimus ir laisvę

Sausio 13-oji, peržiūrėtas filmas Anarchija Žirmūnuose bei įvairūs pokalbiai su draugais pastaruoju metu vis dažniau iššaukia mintis, kurios priverčia susimąstyti apie draudimus ir laisvę. Kiekvienas mūsų esam priklausomi nuo šeimos, mus supančių draugų, kolegų, mokymo įstaigos, darbdavių ir galų gale pačios šalies (įstatymų, tradicijų, ekonomikos…) Tad pasidalinsiu gimusiomis mintimis. Iš patirties žinome, kad draudimai nėra pats puikiausias būdas sustabdyti nepageidaujamą elgesį. O gal su tuo nesutinkate? Juk vaikystėje turbūt visi turėjom savų troškimų, kuriuos slopino, draudė tėvai, mokytojai ar kita aplinka. Prisiminkim...

Patriotas visada turi būti pasiruošęs ginti savo šalį nuo vyriausybės

Keikti Lietuvą, regis, tapo bene mėgstamiausias mūsų darbas. Spjaudomės ne tik trapusavyje, bet ir purvinam valstybę prie kitataučių, tai kaip dar norėt, kad padidėtų turizmas Lietuvoje? Primena močiutės žodžius: „Kaip pasiklosi, taip ir miegosi”. Mes pykstame dėl visko, garsiai šaukiame „vagys“, burbam panosyje: „nėra darbo, nėra laiko susirasti darbo” ir spjaunam į ateitį, nė nepabandę gyventi toliau. Nė nepabandę kažką pakeisti, kad gyventi būtų geriau. Dažnai kaltiname Seimą, nors retas iš praeivių (taip taip, tų kurie ir rėkia, kad Seimas dėl...

Amorali propaganda didina pagreitį

Nuolatinis iškrypimų ir palaido gyvenimo būdo propagandos skverbimasis į visuomenės sąmonę, deja, jau tampa norma, ir netgi vis labiau įsigali. Jei pamenate, prieš keletą (galbūt 5-7) metų panašios rašliavos būdavo įmetamos neva juokais, atsargiai, lyg saugantis neigiamos visuomenės reakcijos. Pripratinus skaitytoją prie tokio lygmens, vėliau pereinama prie kito, jau kategoriškesnio – iškrypimai ir ištvirkėliškas gyvenimo būdas iliustruojamas vis gausesniais „realiais“ pavyzdžiais iš „pažangių vakariečių“ gyvenimo, amoraliam elgesiui propagandiniame straipsnyje jau priskiriama teigiama ar bent jau neutrali samprata. Dar vėliau, skaitytojui pripratus prie šio...