Mėnuo: 2012 kovo

1893 metais susitelkę keli Lietuvos bajorai su Donatu Malinausku ir Elijumi Nonevičiumi priešakyje, 1895 m. sukūrė slaptąją „Dvylikos apaštalų“ organizaciją ir pradėjo kovą dėl lietuviškų pamaldų Šv.Mikalojaus bažnyčioje, trokšdami Lietuvos valstybės atkūrimo. Kodėl iš daugelio Vilniaus bažnyčių kun. Juozapas Ambraziejus patarė pasirinkti neveikiančią Šv. Mikalojaus bažnyčią? Jau kovos pradžioje „Dvylika apaštalų“ labai gerai suvokė apie juos tykančius pavojus ir atsisakė veikiančios bažnyčios, nenorėdami sukiršinti skirtingų tautybių tikinčiųjų. Dar 1895 m. prašyta bažnytinės hierarchijos atiduoti lietuviams vieną tų bažnyčių, kurios buvo tuščios ir nevyko...

Paimdami šią knygą, mes lyg paduodame ranką baisios lietuvių tautos dramos aukoms ir priglūstame prie nenykstančio ir niekada neišnyksiančio Lietuvos istorijos rando. Jis amžiais primins, kad apsaugoti tautą nuo svetimųjų vykdomo genocido gali tik Lietuvos valstybė – suvereni, nepriklausoma, be kolaborantų valstybės aparate. Ji – mūsų tautos egzistavimo, kultūros ir laisvos kūrybos garantas. Sovietinis, arba komunistinis, lietuvių tautos genocidas yra unikalus XX a. programinis procesas, kurį patyrėme kartu su latvių, estų, ukrainiečių ir kitomis tautomis. Nederėtų jo palikti vien savigailai. Jis dar nesulaukė...

Suvokus tikrąją pasaulio ir Lietuvos situaciją, kyla klausimas, o gal valstybė gali išlikti neutrali, likti anapus apokaliptinio proceso? Neutralių valstybių nelieka ir visai neliks jau todėl, kad globalizacijos laikais visų ekonomika yra persipynusi. Vis dėlto į globalinius procesus kištis galima ir reikia, nes būtent globalizacija ir naujos technologijos duoda galimybę net ir individams brautis į pasaulio viešpačių valdas (pats primityviausias atvejis – kriminalinis: chakerių įsibrovimas į milijardierių banko sąskaitas). Deja, būtent valstybinės struktūros pasirodo visiškai bejėgės jau todėl, kad yra integruotos į Naujosios...

Dalyvavau spaudos konferencijoje, kurioje buvo paskelbta, kad kuriamas susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje”. Vienijasi Lietuvos centro partija (pirmininkas Eugenijus Skrupskelis), Lietuvos socialdemokratų sąjunga (pirmininkas Arvydas Akstinavičius) ir Tautininkų sąjunga (pirmininkas Gintaras Songaila). Tikimasi “sustabdyti Lietuvos politinę, teisinę bei socialinę griūtį ir atkurti dabartinių politikų ignoruotą nacionalinę politiką”. Bus siekiama “pasipriešinti liberaliems kosmopolitams, kapitalo ir išorinių jėgų įtakojamoms partijoms, jų remiamiems antilietuviškiems bei antivalstybiniams dariniams”. Bus bandoma “atverti vartus į Seimą tiems tautos ir valstybės patriotams, kurie mano, jog nuo Sąjūdžio projektuotos valstybės kūrimo kurso...

Senamiesty, geroj vietoj, sename name gyvena senutė. Daug vargo ir nelaimių patyrusi tremtinė. Virš jos buto apsigyveno jaunas verslus inteligentas, “prie pinigo”, todėl savo valdas norėtų praplėsti kaimynės “sąskaita”.Ne kartą jai siūlė nemenką pinigą, bet moteris nesileidžia į kalbas. Ką daryti? – mąsto senutės kaimynas. – Laukti, kol numirs? Kas žino, kada tai atsitiks, o jos buto man reikia dabar. Pabandysiu senę “išrūkyti” kaip lapę iš olos: naktimis triukšmausiu, “netyčia” apliesiu jos buto lubas ir sienas – pati išsinešdins neapsikentusi, pusvelčiui butą parduos....

Gyve­ni­me iš­mok­ta daug ką pa­kel­ti ir pa­neš­ti, to­dėl skau­du­lys nė­ra kan­try­bės ar nuo­var­gio jaus­mas, jei­gu re­gi­ma ap­lin­ka ir in­tui­ci­ja kas­dien ta­ria liūd­nas ten­den­ci­jas ir at­ima lais­vės po­jū­tį. Mes įpra­tę, kai rei­ka­lai liūd­ni, sa­ky­ti, kad lai­kas vis­ką iš­tai­sys ir su­tvar­kys ar­ba nau­ja kar­ta pa­keis. Gal taip ir bū­tų, jei­gu Lie­tu­vo­je ne­kles­tė­tų eli­to ne­vei­ki­mo, lau­ki­mo, be­jė­giš­ku­mo, nuo­lan­ku­mo, pri­si­tai­ky­mo, pa­tar­na­vi­mo stip­res­niam, veid­mai­nia­vi­mo ir gob­šu­mo dva­sia. Vi­si ma­to ir su­pran­ta, bet tie "vi­si“ nie­ko ne­da­ro ar­ba ne­ga­li pa­da­ry­ti. Ne­ga­li­ma guos­tis tuo, kad Lais­vė, Su­ve­re­ni­te­tas ir Tei­sin­gu­mas ra­sis...

Valstybės gerovė didžia dalimi priklauso nuo jos visuomenės (tautos) pasitikėjimo ir pasididžiavimo savo valstybe. Žmonės, nejausdami tampraus ryšio su valstybe (valstybės idėja), praranda atsakomybės jausmą prieš ją, prieš visuomenę ir savo tautą. Tai kelia didelę grėsmę visos tautos išlikimui ir tobulėjimui, valstybės gyvybingumui ir plėtrai. Lietuvai, kaip mažai valstybei, didelę reikšmę turi visuomenėje ir tautoje glūdintys resursai – solidarumas, patriotizmas, kūrybiškumas, tradicijų ir vertybių puoselėjimas, intelektualiniai gebėjimai. Šie veiksniai gali daryti reikšmingą įtaką socialiniam saugumui ir socialiniam valstybės brandumui, kuris turėtų būti laikomas...

Šie metai svarbūs visai mūsų tautai, nes švęsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Šventę temdo abejonės, ar dar po 20 metų bus kam minėti šią datą? Lietuvių tauta išgyvena ne tik ekonominį, bet ir socialinį bei kultūrinį nuosmukį. Didėjanti emigracija, Lietuvos ir lietuvių kalbos prestižo mažėjimas rodo, kad tauta nyksta. Spaudoje vis dažniau pasirodo straipsniai, kuriuose samprotaujama apie neišvengiamą tautos likimą. Negi tikrai metas pradėti svarstyti apie epitafiją ant mūsų tautos paminklo? Lietuvybė ne šiaip sau priskiriama prie sparčiausiai nykstančių kultūrų. „Auksine“ svajone...

R. Sears rašo: „Aisčiai, įsikūrę nedideliame žemės plote Šiaurėje, gyvena uždarą gyvenimą ir nesigiminiuoja su jokia aplinkine tauta. Į aplinkines tautas jie visai nepanašūs, neturi ryšio su jokia Europos tauta ir primena tas gentis, kurios gyvena Tolimuosiuose Rytuose, Davalagyro kalnų papėdėje arba prie Gango upės krantų. Iš tiesų stebinantis yra sanskrito kalbos panašumas į lietuvių kalbą. Ištisus sanskritu parašytus sakinius, kieno nors garsiai perskaitytus, nesunkiai gali suprasti lietuvis valstietis, gyvenantis kur nors prie Nemuno. Iš to, kas pasakyta, bei iš kitų faktų vargu...

Smulkiau aprašyti, kiek lietuvių tauta yra davusi Lenkijai, reikėtų nemažos knygos, nes iš tikro lietuviai lenkams yra nepaprastai daug davę, ko neslepia net patys lenkų objektyvūs mokslininkai kaip prof. dr. S. Koscialkowski, prof. dr. J. Ochmanski, prof. M. Roemer, prof. dr. J. Otrębski ir ištisa eilė kitų. Todėl čia pasitenkinsime fragmentiniais dalykėliais. Visų pirma lietuvių tauta davė Lenkijai garsią jogailonių dinastiją, kuri sukūrė pačioj Lenkijoj Aukso amžių: dr. J. Retinger "All About Poland", 1941, 78 p. pabrėžė: "The reign of the Jagiellonian dynasty...