Meilės istorija
|

Meilės istorija

Keturiolikmetė Alma Singer ieško vaisto nuo vienatvės savo mamai. Mergaitė tikisi, kad padėti galėtų sena knyga, kurią motina verčia atsidėjusi ir su didele meile. Todėl Alma leidžiasi ieškoti knygos, kurios veikėja pavadinta tuo pačiu vardu kaip ji pati, autoriaus. Kitame Niujorko pakraštyje senukas Leo Gurskis mėgina nors šiek tiek pratęsti savo gyvenimą ir dienas leidžia svajodamas apie prarastą meilę, kuri prieš šešiasdešimt metų įkvėpė jį parašyti knygą. Nors autorius to dar nežino, jo parašyta knyga išgyveno: įveikusi vandenynus ir perėjusi per rankas kelioms kartoms, ji pakeičia ne vieną gyvenimą.

Atperkanti meilė
|

Atperkanti meilė

Knygoje „Atperkanti meilė” pasakojama sukrečianti jaunos moters nuopuolių ir viską atperkančios meilės istorija. Gimusi iš neteisėto ryšio, Sara nuo pat vaikystės patiria daug smurto, todėl auga degdama neapykanta visam pasauliui, o labiausiai ‑ vyrams. Paaugusi galop pasprunka nuo skriaudikų ir išplaukia į Kaliforniją. Čia, XIX amžiaus viduryje, siaučiant aukso karštligei, vyrai pardavinėja sielą už kapšelį aukso, o moterys – kūną, kad turėtų kur pernakvoti. Pasivadinusi Eindžel, vieno miestelio viešnamyje įsidarbina ir Sara. Ji nekenčia vyrų ir iš jų tikisi tik išdavystės ir smurto. Tačiau vieną dieną merginą gatvėje pastebi Maiklas Ozėjas – doras ūkininkas ir uolus krikščionis. Maiklas iš pirmo žvilgsnio įsimyli Sarą. Giliai tikintis vyras pajunta, kad padedamas Dievo gali išgelbėti šią jauną moterį. Išgirdusi apie ketinimus ją vesti ir gelbėti, Sara Maiklą palaiko pamišėliu, ji netiki, kad gyvenimas galėtų pasikeisti į gera. Tačiau Maiklas, nors Sara ir priešinasi, nusprendžia siekti savo tikslo ir kantriai laukti, kol sudiržusi moters širdis atitirps…

Išmintinga meilė
|

Išmintinga meilė

Jautrumu paremta drausmės alternatyva, padėsianti jums tapti geresniais tėvais, o jūsų vaikams užaugti visaverčiais žmonėmis. Išmintinga meilė yra kantrumu bei rūpesčiu paremtas vaiko ugdymo kelias, kurį sukūrė ir išbandė vyro ir žmonos, mokslo daktarų Martos Heineman ir Viljamo J. Piperių „komanda“. Ši meilė tėvus moko matyti pasaulį vaiko akimis, kurios kiekvienoje vystymosi pakopoje į jį žvelgia vis kitaip. Išmintingai mylėti – reiškia puoselėti vaiko vidinės laimės jausmą, kuris geriau nei bet kas kitas užtikrina, kad vaikas augdamas išmoks kontroliuoti savo elgesį, bus atsakingas, pasitikintis savimi ir sugebės visapusiškai išplėtoti savo žmogiškąjį potencialą. Knygoje daug praktinių patarimų, psichologinių įžvalgų, pagrįstų išmintinga vaikų auklėjimo filosofija, pavyzdžių, kaip šeimoje sukurti palankią, tarpusavio prieraišumo kupiną atmosferą. Šią reikšmingą knygą privalėtų po ranka turėti visi tėvai, kurie nori, kad jų vaikai augtų rūpestingi, atsakingi ir nekeltų problemų aplinkiniams.

|

Kaip pa­dė­ti sa­vo pa­aug­liui vai­kui įgy­ven­din­ti tik­rą ne­pri­klau­so­my­bę

Pa­plitęs įsi­ti­ki­ni­mas, jog pa­grin­di­nis pa­aug­lio tiks­las yra tap­ti ne­pri­klau­so­mam nuo sa­vo tė­vų ir kad kiek­vie­nas pa­aug­lys ne­iš­ven­gia­mai tu­ri per­ei­ti tė­vų at­me­ti­mo lai­ko­tar­pį, kad tap­tų lais­vas nuo jų įta­kos. Lai­kan­tis to­kio po­žiū­rio, bū­tų ga­li­ma teig­ti, jog pa­aug­liams vi­siš­kai nor­ma­lu ir net­gi po­zi­ty­vu bū­tų nie­ki­na­mai žiū­rė­ti į tė­vų po­li­ti­ką jų at­žvil­giu, jų iš­min­tį, ver­ty­bes, gė­dy­tis vie­šo­je vie­to­je ro­dy­tis su sa­vo šei­mos na­riais ir ne­kri­tiškai pri­im­ti sa­vo bendra­amžių sko­nį ir pa­žiū­ras. O mes tei­gia­me, jog pa­aug­liai, ku­rie taip el­gia­si, ken­čia nuo vi­di­nio ne­lai­min­gu­mo, ku­rio ga­li­ma išveng­ti ir ku­rį ga­li­ma iš­gy­dy­ti. To­kius vai­kus, jei­gu jie no­ri pa­si­jus­ti lais­vi nuo tė­vų, bū­ti­na ig­no­ruo­ti ir steng­tis nuo jų at­si­ri­bo­ti. Ka­dan­gi tik­ra ne­pri­klau­so­my­bė pa­sie­kia­ma tuo­met, kai vai­ko vi­di­nė ge­ro­vė vi­sam lai­kui ati­tols­ta nuo kas­die­nio gy­ve­ni­mo sėk­mių ir ne­sėk­mių se­kos, pa­aug­liai ne­ga­li pa­siek­ti tik­ros au­to­no­mi­jos at­mes­da­mi sa­vo tė­vus. Prie­šin­gai, pa­aug­liai, ku­rie pa­sie­kia tik­rą ne­pri­klau­so­my­bę, ar­tu­mo ir mei­lės sa­vo tė­vams jaus­mus per­ke­lia į pla­tes­nę erd­vę – mo­kyk­lą, san­ty­kius su drau­gais ir lais­va­lai­kio už­si­ė­mi­mus. Pa­aug­liams ne­bū­ti­na ap­leis­ti tė­vų liz­do ir ne­rei­kia jų iš jo stum­ti. Jū­sų pa­aug­lio su­vo­ki­mas, kad tė­vai vi­suo­met yra pri­ei­na­mi ir jam at­si­da­vę, yra be­ne svar­biau­sias jo be­si­for­muo­jan­čio įsi­ti­ki­ni­mo, jog jis ga­li val­dy­ti sa­vo gy­ve­nimą taip, kad bū­tų lai­min­gas pats ir teik­tų lai­mę ki­tiems, kom­po­nen­tas. Pa­aug­liai dar nė­ra pa­si­ren­gę bū­ti vi­siš­kai sa­va­ran­kiš­ki. Jei ne­lei­si­te sa­vo pa­aug­liui vai­kui at­si­rem­ti į jus, kai jam tai bus rei­ka­lin­ga, jūs pa­ska­tin­si­te jį kliau­tis ki­to­mis, ne to­kio­mis kon­struk­ty­vio­mis sa­vęs guo­di­mo for­mo­mis (to­kio­mis kaip mie­go­ji­mas po dvy­li­ka va­lan­dų per pa­rą, nak­ti­nė­ji­mas pas drau­gus, per­ne­lyg glau­dus su­ar­tė­ji­mas su šir­dies drau­ge ar drau­gu). Tai­gi leis­ki­te sa­vo pa­aug­liui, kai to rei­kia, at­si­rem­ti į jus, o kai jam no­ri­si, pa­mė­gin­ti pa­mankš­tin­ti spar­nus sa­va­ran­kiš­kai.

Viltis ir meilė – stipriausios šeimą jungiančios gijos
|

Viltis ir meilė – stipriausios šeimą jungiančios gijos

„Gali eiti kažin kiek vingiuotais keliais ir manyti, kad esi labai toli nuo visko, kas tau artima, ir netikėtai atsitrenkti į vieną pažįstamą skiautelę.“ (p. 213) „Nematomas kalnas“ – Urugvajiečių kilmės JAV rašytojos Carolinos de Robertis pirmasis romanas, pasakojantis apie trijų kartų moterų likimus, jų ryžtą ir drąsą kabinantis į gyvenimą Lotynų Amerikai reikšmingu istoriniu periodu. Istorija pradedama XX amžiaus pradžioje, kai Urugvajaus kaimelyje dingsta naujagimė, ir tik po metų mergaitė visiškai sveika randama medyje, todėl jai išrenkamas vardas – Pacharita („mažasis paukštelis“), ir baigiama Salomėjos, Pacharitos anūkės, laišku savo dukteriai. Atrodytų, kad pasakojimą dar būtų galima tęsti: romaną sudaro trijų moterų gyvenimai, kruopščiai į lentynėles suguldyti atskiruose skyriuose (Pacharita, Eva, Salomėja), tačiau galima būtų pridėti ir ketvirtąjį – pasakojimą apie Viktoriją, ketvirtąją šeimos moterį, bet autorė to nedaro. Toks pasirinkimas nestebina – romaną sudaro 462 puslapiai, kurių užtenka papasakoti istorijai apie nepaprastai tvirtą šeimos moterų ryšį. Kiekviena jų – stipri, tikinti, daranti ryžtingus sprendimus, dažnai – nepriklausanti nuo vyrų, kurie vaizduojami kaip įžūlūs… bevaliai. Moterys stebina savo drąsa: viena jų atsisako asmeninių interesų ir kovoja dėl tautos ateities, kita – savo gyvenimo partnere pasirenka kirpėją, kuri, pasirodo, pasidariusi lyties keitimo operaciją beveik iškart po kadaise kartu praleistos nakties. Romanas stebina ne tik ryškiais personažais, bet ir nepaprastu jautrumu pasakojant apie šeimos santykius, kurie dažnai nutrūksta, bet net praėjus daugeliui metų gali vėl sutvirtėti. „Nematomas kalnas“ – tarsi riba, skirianti žmones, kartais sėdinčius visai greta vienas kito: „Koks lygus juodu skiriančio stalo paviršius. Rodos, toks kietas… Ir tereikia vieno kirvio smūgio, visai netikėto, kad jis persiskirtų, kad jo dalys išlakstytų į skirtingas puses.“ (p. 75)

Santuokinė meilė krikščioniškoje šeimoje
|

Santuokinė meilė krikščioniškoje šeimoje

Vartodami sąvokas „meilė“, „šeima“, šiandienos žmonės gali visiškai nesusikalbėti, kadangi suteikia šioms sąvokoms skirtingą turinį. Mes kalbame apie krikščionišką šeimą ir Santuokos Sakramento gaivinamą bei puoselėjamą santuokinę meilę. Iš karto reikia pasakyti, jog sutuoktiniai, kurie eina į bažnyčią, kad jų santuoka būtų palaiminta, dažnai Santuokos Sakramentą suvokia tik kaip vienkartinę, išorišką arba beveik maginę apeigą, o taip pat jie nebūna pasiruošę tikrai santuokinei meilei ir krikščioniškos šeimos kūrimui. Tuo tarpu krikščionių šeimoje santuokinės meilės puoselėjimas yra pirmoji sutuoktinių pareigą. Santuokinė meilė ir krikščioniška šeima prasideda sutartimi. Bažnyčia moko, jog sutartis tarp dviejų asmenų, vyro ir moters, yra tas momentas, kuris pagimdo santuoką, po kurios abu įgyja tam tikras teises bei pareigas. Sutarties momentas tai asmenų valios aktas tapti vyru ir žmona, kuriuo jie išreiškia savo giliausius žmogiškus troškimus, atskleidžia intymiausią savo žmogiškos esybės dalį (mylėti, būti mylimu, būti bendrystėje su kitu). Toks valios aktas įtraukiamas į teisės sritį, kadangi po jo atsiranda tarpusavio priklausomybė. Tad kaip ir po kiekvienos kitokios sutarties, lieka objektyvios teisės bei pareigos. Esmines jų galima nusakyti trimis žodžiais: įsipareigojama “kurti bendrą gyvenimą”: pradedama gyventi kartu, norint padėti vienas kitam pasiekti žmogišką pilnatvę bei laimę, kurią teikia tarpusavio meilė, ir priimant tos meilės vaisius – vaikus, įsipareigojant juos gimdyti, auginti bei auklėti.

Šeima ir meilės jausmo galia, prasmė
|

Šeima ir meilės jausmo galia, prasmė

Psichologas E. Fromas rašė, kad augančiai kartai ypač svarbu yra jausti ir suprasti meilės, kaip paties žmogiškiausio jausmo, galią ir prasmę. Pasak minėto psichologo, meilė – moralinės raidos pagrindas. Tačiau doro elgesio žodžiais neįmanoma išmokyti – žmogus dorai elgiasi iš meilės, dėl žmogaus, kurį myli. E. Fromas sako, kad vaikas, neturintis žmogaus, kurį galėtų mylėti visa širdimi ir jausti meilę, neturi svarbiausio pamato savo dorovei. O kur gi slepiasi šie meilės klodai? Pirmiausia šeimoje! Vaikai ir tėvai – neatskiriami visą gyvenimą. Tai šeima. Ji leidžia artimai bendrauti, sukurti psichologinį komfortą, padėti vienas kitam, patirti savo reikšmingumą, artimo meilę, užuojautą ir pagarbą. Šeima – tai didžiuliai rūmai, kuriuose gyvena motinos, tėvo ir vaikų meilė, gerumas, tarpusavio pagarba. Tokioje atmosferoje, kai sugebama išklausyti ir besąlygiškai priimti kitą, į meilę atsiliepiama meile. Labai svarbu, pasak psichologų, šeimoje šį jausmą įsisąmoninti ir įvardinti žodžiais. Tai sustiprina meilę, jos dalinimą artimiesiems. O šio jausmo slėpimas sukelia vidinę ir išorinę įtampą, kuri apsunkina žmonių bendravimą ir sukelia susvetimėjimą. Mylėdamas žmogus kitam dovanoja save – savo gyvenimo energiją, savo atidumą, džiaugsmą, susidomėjimą, išmintį, žinias, ramybę, liūdesį ir juoką. Duodamas nelaukia grąžos, o taip, anot psichologų, įprasmina savo būtį ir dėl to jaučiasi laimingas.

Subtili ir simbolinė meilė tautosakoje
|

Subtili ir simbolinė meilė tautosakoje

Nuo seno žinoma, ką simbolizuoja rūta, tačiau mes net nenutuokiame, kiek dar paslėptų minčių yra mūsų tautosakoje. Paskutiniąja Knygų mugės diena sugūžėję pasidžiaugti žmonės begales kartų varstė konferencijų salės, kurioje turėjo vykti renginys „Erotika mūsų gyvenime“, duris. Jie lyg netyčiomis užklysdavo, tačiau pamatę ant stalo gulinčią knygą raudonais viršeliais „Erotika tautosakoje“ nusukdavo žvilgsnį ir išeidavo. Mes vis dar vengiame apie tai kalbėti garsiai, bet gal ne veltui sakoma, jog bijome to, ko nesuprantame. Mes dažnai žavimės tautosakos unikalumu, skambumu, dainingumu bei ritmingumu, kartais šyptelime supratę paslėptą mintį senolių dainos posme, bet apie tai nekalbame, nediskutuojame. Daivai Šeškauskaitei tautosaka, papročiai, apeigos, senasis tikėjimas tapo gyvenimo dalimi, kai pradėjo dainuoti lietuvių liaudies dainas ir groti įvairiais muzikos instrumentais. Nejučiomis ji įsiklausė į dainų žodžius ir pradėjo analizuoti jų reikšmę – taip gimė knygos idėja. „Dainų tekstai mums, dainuojantiems, dažnai sukelia šypseną, tačiau mes niekuomet nesame apie tai kalbėję“, – teigia etnologė, supratusi, jog tylėti daugiau nebegali. Pašnekovė pabrėžia, kad tai yra labai plati ir įvairiapusiška tema, todėl mes turime suprasti, jog tai yra mūsų tautos vertybės, kurias reikia iškelti, o ne slėpti. D. Šeškauskaitė jautėsi pasirengusi tyrinėti ir analizuoti šią sritį, ji išmoko pastebėti bei sekti simbolius ir suprato, jog jei ji nepadarys šio darbo, padarys kažkas kitas.

Išlaisvinti mylėti
|

Išlaisvinti mylėti

Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems. Juk visas įstatymas išsipildo viename žodyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį”. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti! (Gal 5, 13-15). Vienas labiausiai trikdančių sakinių Biblijoje skamba taip: Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos (1 Kor 13, 3). Tai mus trikdo, nes Jėzus sako: Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda (Jn 15, 13) ir moko, kad turime mylėti savo priešus bei daryti gera tiems, kurie mūsų nekenčia, laiminti tuos, kurie mus persekioja ir dovanai duoti prašančiam (Lk 6, 27-30). Tačiau laiško Galatams 5 skyriuje Paulius kalba, kad įmanoma viską atiduoti, net savo gyvybę paaukoti, bet tai daryti ne iš meilės. Gali paaukoti viską, ką turi, ir amžinai pražūti.

Meilės įstatymai
|

Meilės įstatymai

Dievas yra meilės pilnatvė, krosnis, liepsnojanti dėl savo kūrinių. Mums turėtų rūpėti žmonės, kuriems nešame Evangeliją. Mes neturime melstis už ligonius, norėdami pamatyti stebuklą. Dievas neužsiima šou bizniu. Jis neatėjo į žemę siekdamas pripažinimo. Jei Jis siekė būti pripažintas, tai Jam nepavyko: vietoje pripažinimo iš savo klausytojų Jis tegavo vinį. Dievas sukūrė medžius, o žmonės nuplėšė visą jų grožį ir padarė iš jų bjaurų kryžių, kad galėtų išstatyti Jį savo patyčioms. Jis sukūrė žmogų, tarp žmonių – ir Judą Iskarijotą. Medį, ant kurio Jį pakabino, geležį, kuria Jį perdūrė, Judą, kuris Jį išdavė, – Jis sutvėrė juos, nors labai gerai žinojo, kam jie bus panaudoti. Tačiau Jis vis vien sukūrė medžius ir geležį dėl žmogaus, nepaisydamas to, kiek Jam pačiam tai kainuos. Jo motyvai turėtų tapti mūsų motyvais. Tai įmanoma, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią. Jis myli mus, kad mes mylėtume kitus. Už mūsų tarnavimo gali slypėti netinkami motyvai. Galiausiai mūsų darbas bus ištirtas ugnimi, ir tai, ką darėme skatinami savanaudiškumo, bus šienas, medis ir šiaudai, o tai, kas įkvėpta meilės, bus sidabras, auksas ir brangakmeniai.