Kodėl vienas kito negirdime?
Bendraudami galime rinktis: stengtis suprasti partnerį ir jam padėti suprasti mus arba, atvirkščiai, daryti viską, kad pašnekovas liktų ne tik neišgirstas, bet ir įskaudintas. Dažnai užvaldyti emocijų kaip tik taip ir elgiamės. Sklandžiam bendravimui kelią dažnai užkerta taip vadinamieji bendravimo barjerai. Kai juos naudoja bent vienas pašnekovas, pokalbis baigiasi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai: partneriai nustoja girdėti ir suprasti vienas kitą, nebesidomi pokalbio esme. Kokie tai barjerai ir kaip juos „apeiti”? Neigiamas vertinimas ir etiketės: „tu kalbi visiškas nesąmones”; „pasielgei kaip bailys!”. Tam tikrais gyvenimo atvejais mūsų vertinimas yra reikalingas ir laukiamas, bet tokių situacijų nėra daug. Dažniausiai pašnekovą domina jo paties jausmai, norai, siekiai, t. y. jo vidinis pasaulis, o ne vertinimas iš šalies. Visi esame skirtingi individai, mūsų požiūriai į gyvenimą, vertybės skiriasi, todėl nenuostabu, kad kito žmogaus primestas požiūris (kad ir koks tikslus jis būtų) gali nesutapti su mūsų. Kai draugas pasakoja savo išgyvenimus, dalijasi tuo, kas jam svarbu, paprastai laukia mūsų supratimo, palaikymo. Vis dėlto neretai mes prikišame savo „trigrašį” ir pradedame vertinti susidariusią situaciją. Kas būna po tokio pašnekesio? Žmogus pradeda gintis ir vertinti mus pačius: „tu mane pats tam provokuoji”; „tu pats nedidelio proto”; „tai ne tavo nosies reikalas”. Po tokių pasakymų pradedame vienas kito nebegirdėti.