Gedimino pilies bokšto istorija
Pilies kalnas, apsuptas upių, buvo patogi vieta piliai statyti ir didesnei gyvenvietei kurtis. Kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, Pilies kalne dar neolite buvusi gyvenvietė. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI–XIII a. čia jau stovėjusi medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi ir su paties miesto kūrimosi istorija. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, Vilnius jau žinomas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o 1323 m. Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu pirmąkart paminėta ir Vilniaus pilis. Dažnai Aukštutinė pilis ir vadinama Gedimino pilimi. Valdant pirmiesiems Gediminaičių dinastijos valdovams, Vilniaus Aukštutinė pilis buvo reikšminga ne tik kaip politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, bet kartu su Žemutine ir Kreivąja pilimis sudarė sostinės gynybinį kompleksą, sėkmingai atlaikiusį XIV a. antroje pusėje suintensyvėjusį Kryžiuočių ordino puolimą. Gaisrui sunaikinus medinę pilį, XV a. pradžioje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, pastatyta mūrinė pilis, kurios liekanos išliko ligi šiol. Ilgainiui keičiantis valstybės padėčiai, pilis prarado savo paskirtį, o gaisrai ir karai, po kurių ji nebuvo remontuojama, pilį niokojo. 1610–1613 m. pilies rūsiuose veikė kalėjimas, o Aukštutine pilimi, kaip gynybine tvirtove paskutinį kartą buvo pasinaudota 1655–1661 m. kare. Joje kurį laiką buvo įsikūrusi Maskvos kariuomenė.