Charizma: svarbiausi „taip“ ir „ne“
| |

Charizma: svarbiausi „taip“ ir „ne“

Nepačiuopiama, sunkiai apibūdinama, individuali, bet reali, akivaizdžiai juntama ir veiksminga. Charizma. Visi esame pastebėję žmonių, kurie savo buvimu tiesiog magiškai “užpildo” erdvę- tereikia jiems įeiti į kambarį, ir kiti žmonės akimirksniu juos pastebi. Charizmatiški žmonės – kaip magnetai, jie tiesiog traukia į save kitus, jie pasiekia daugiau, yra akivaizdžiai įtakingesni ir sėkmingesni. Charizmatiški pardavėjai parduoda daugiau, ir lengviau, charizmatiški oratoriai prikausto auditorijos dėmesį kalbėdami kad ir banaliausia tema, charizmatiški vadovai vadovauja efektyviau. Charizmatiški politikai laimi rinkimus mažesniais biudžetais ir valdžioje išlieka ilgiau. Max‘as Weber‘is, sociologijos tėvas, terminą „charizma“ sukūrė dar 1918 metais, juo apibūdindamas lyderius, galinčius įkvėpti („charis“ graikiškai- „dovana“), taip suponuodamas, kad charizma yra įgimtas dalykas, tikra dovana. Ar iš tikrųjų charizma įgimta? Gal ją lemia mūsų išvaizda? Barbių laikais- XXI a.- išorė nepaprastai svarbi. Gyvename greičiau, visuotinio dėmesio deficito laikais, tad pirmas įspūdis apie žmogų – dar svarbesnis, nei bet kada iki šiol. Šioje planetoje dar niekad nebuvo TIEK žmonių ir jie niekad žmonijos istorijoje nebuvo TAIP užsiėmę! Paradoksalu, nes ar ne mes- dabartinė žmonija- turime efektyviausius darbo įrankius? Išmokome spręsti apie kitus daug greičiau, ir kad apie mus nuspręstų „geriau“, turime pasirūpinti geriausiu pirmuoju įspūdžiu.

Asmenybės tipai (I dalis)
| |

Asmenybės tipai (I dalis)

Visi žinome, jog kiekvienas žmogus tam tikrais aspektais yra savitas ir įdomus. Kiekvienas turime kažką unikalaus ir visiškai nesvarbu ar tai charakterio savybė, ar išvaizdos dalis. Tai gali priklausyti nuo daugelio dalykų, tačiau pagrindinis jų – asmenybės tipai. Taip jau susiklostė, jog kiekvienas iš gyvenimo gavome skirtingas dovanas. Žinoma, ne visi tai suprantame. Niekas nesistengia gilintis į savo klaidas ar atsižvelgti į kitų poreikius, kiekvienas gyvename sau, o juk mūsų tiek daug, ir nė vieno vienodo… Nesenai perskaičiau Isabel Briggs Myers knygą, kurioje pristatomi visi asmenybės tipai bei pateikiama daugybė atsakymų į dažnam iš mūsų kylančius klausimus. Tad norėčiau pasidalinti pagrindinėmis knygos mintimis. Rašytoja remiasi garsaus šveicarų psichologo Carlo Gustavo Jungo mintimis, kurios padeda atrasti sprendimus susidūrus su įvairiomis problemomis. Skaitydama knygą sugebėjau geriau pažinti savo vidinį pasaulį, supratau, kuriam asmenybės tipui priklausau ir kodėl kartais kyla problemų bendraujant. Pirmiausia, norint geriau pažinti save bei aplinkinius, turime suprasti, koks mūsų pačių požiūris į gyvenimą – ekstravertiškas (išorinis) ar introvertiškas (vidinis). Kaip taip sužinoti? Visai paprasta. Jei esate tylūs, santūrūs, lėti, nesuvaržyti, linkę rūpintis tik savais reikalais, ištikimi savo vidiniams principams, jums būdingas nuoseklumas, santūrumas, smalsumas, esate rimti, aistringi bei kruopštūs, jūs – intravertas.

Asmenybės tipai (II dalis)
| |

Asmenybės tipai (II dalis)

Šiandien – apie vieną plačiausiai naudojamų asmenybės klasifikavimo sistemų – MBTI. Viena iš plačiausių naudojamų asmenybių klasifikavimo sistemų yra vadinama Myers-Briggso tipų indikatorius (MBTI). Tai yra 100 klausimų asmenybės testas, kuriame klausiama, kaip žmonės apskritai jaučiasi arba elgiasi konkrečiose situacijose. Šis testas padės labiau suprasti savo asmenybės tipą ir galimybes tobulėti. Norėdami atlikti šį testą, turėtumėte susisiekti su kvalifikuotu asmeniu, psichologu ar kitu kvalifikuotu asmeniu, kuris galėtų jums padėti. Pagal atsakymus į testo klausimus žmonės skirstomi į ekstravertus arba intravertus (E arba I), jaučiančius arba intuityvius (S arba N), mąstytojus arba jausmingus (T arba F), suvokiančius arba sprendžiančius (P arba J). Pagal šią klasifikaciją išskirta 16 asmenybės tipų. Jungo teorija. Daugelį metų Jungo teorija nebuvo nagrinėjama, kadangi tik nedaugelis sugebėdavo suprasti jo pagrindines mintis, kurios neakivaizdžiai būdavo paslėptos tarp eilučių ir turėdavo gilesnę mintį. Jungas neaptarinėjo intravertų ekstravertiškųjų bruožų. Vietoj to, jis padalijo tipus į racionalius (dominuojantis procesas mąstymas arba jausmai) ir iracionaliuosius (pojūčiai arba intuicija). Jis labiau vertino ekstravertus, manė, jog introversijai tarnauja žemesnės funkcijos.

Asmenybės tipai (III dalis)
| |

Asmenybės tipai (III dalis)

Deja, taip jau priimta, jog ne visos santuokos tampa sėkmingomis. Šiomis dienomis vis didėja santuokų iširimo skaičius, vis daugiau sutuoktinių pasuka savais keliais palikdami šeimas, skaudindami mylimus žmonės. Tačiau belieka susimąstyti, kodėl taip nutinka? Tai gali lemti tai, kokį partnerį mes pasirenkame. Jei pasirenkame žmogų, kurio asmenybės tipas priešingas nei mūsų, didelė tikimybė, jog praėjus šiek tiek laiko ims ryškėti esminiai skirtumai, nesutaps interesai, kils problemų asmeniniuose santykiuose, dėl kurių vis dažniau kils kivirčai ir, kurie galų gale prives prie santuokos nutraukimo. Galbūt problemų kiltų mažiau jei poros, gyvendamos nesantuokoje daugiau laiko skirtų vienas kito pažinimui, stengtųsi suprasti kas tarp jų bendro ir kas skiriasi. Santuoka gali būti sėkminga, net ir tuomet, kai partneriai panašūs net ir vienu iš keturių asmenybės tipus sudarančių procesų, jeigu stengiasi suprasti, įvertinti ir gerbti vienas kitą. Supratimas, įvertinimas ir pagarba daro visą gyvenimą trunkančią santuoką įmanoma ir sėkminga. Santuokoje, esant porai skirtingų žmonių su skirtingais asmenybės tipais, vienas iš svarbiausių dalykų norint gražiai ir darniai gyventi, yra tarpusavio supratimas, suvokimas, jog partneris yra kitoks, turi asmeninių savybių. Turime pabrėžti bei atskleisti sutuoktinio privalumus, o ne trūkumus. XX a. ketvirtojo dešimtmečio tyrimo imtyje moterims neužteko jausmams pirmenybę teikiančių vyrų, o vyrams – mąstymui pirmenybę teikiančių moterų.

15 būdų kaip sustiprinti savo charizmą
| |

15 būdų kaip sustiprinti savo charizmą

Juos atpažįstame iš liepsnelių akyse, pasitikinčios, bet ne arogantiškos šypsenos, ir traukos, kurią jaučiame jų atžvilgiu. Tai žmonės, turintys charizmą, rašo sixwise.com. Žodis „charizma” kilęs iš graikiško žodžio „charis”, reiškiančio „dovaną”. Daugybė studijų parodė, kad charizmatiškos asmenybės kelia aplinkinių simpatiją, susižavėjimą, trauką. Britų profesorius ir psichologas Richardas Wisemanas sako, kad charizma taip natūraliai įtakoja aplinkinius, jog jie nejučia ima mėgdžioti charizmatiškų žmonių kūno kalbą ir veido išraiškas. “Kai stebite žmogų su charizma, patys to nepastebėdami, imate kartoti jo pozą, mimiką”, – sako R.Wisemanas. “Pavyzdžiui, mes visada šypsomės, kai kas nors šypsosi mums. Geros įtakos, gerai veikia mūsų emocijas, nors mes patys to net nesuvokiame.” Jeigu jūs norite būti charizmatiškas (o tai reiškia daugybę naujų galimybių, nuo mylimojo susiradimo iki paaukštinimo darbe), mes turime jums gerų žinių. Nors 50 procentų charizmos yra įgimta, kitus 50 galima išsiugdyti, o tai reiškia, kad kiekvienas žmogus gali išmokti būti charizmatišku. Laimingųjų, kurie yra charizmatiški iš prigimties tokie, kaip Johny Deppas, Davidas Bowie ar Marilyn Monroe nėra daug. Tačiau išmokus atitinkamų būdų, nuolat praktikuojantis galima bent iš dalies išmokti charizmos.

Kaip sustiprinti savo charizmą?
| |

Kaip sustiprinti savo charizmą?

Norite patikti aplinkiniams? Traukti priešingos lyties atstovų dėmesį? Būti populiariu žmogumi visuomenėje? Be vargo palenkti aplinkinius į savo pusę? Trokštate tapti kompanijos siela? Tuomet jums būtina sustiprinti savo charizmą. Kas gi ta „charizma“? Charizma – tai emocinės ir psichologinės žmogaus savybės. Anot žymaus vokiečių sociologo Makso Vėberio, charizma yra žmogaus gebėjimas patraukti dėmesį, įtikinti, žavėti kitus (arba sukelti atstūmimą, neapykantą – esant neigiamai charizmai). Kuomet mes sakome „charizmatiškas žmogus“, dažniausiai turime omenyje, kad tas žmogus daro didelį įspūdį aplinkiniams ir jam viskas puikiai sekasi. Charizma – paslaptinga ir traukianti jėga. Charizmą gali turėti kiekvienas, kuris pasitiki savo jėgomis, įgūdžiais, įsitikinimais. Šią magnetizuojančią savybę galime išlavinti ir sustiprinti. Juk ji paremta vidinėmis žmogaus savybėmis. Kokios gi tos savybės? Visų pirma, pasitikėjimas savimi, savo jėgomis, entuziazmas, tikslo siekimas. Išbraukite iš savo leksikono žodį „neįmanoma“. T.y. jei kartosime „Taip, aš galiu tai padaryti, aš darau“, vietoj pasakymo „Ne, deja, tai ne mano jėgoms“, tuomet tuo ir įtikėsime. Charizmatiški žmonės tvirtai pasitiki savo jėgomis bei galimybėmis ir tiki tuo, ką daro. Ir viskas? Yra gi žmonių, kurie neabejoja savimi, ryžtingai ir nieko nepasisydami siekia savo tikslo, tačiau nepasižymi populiarumu aplinkinių tarpe. Ko gi dar reikia, norint tapti žavinga ir mėgiama asmenybe?

Manipuliatoriai gyvena tarp mūsų kaip parazitai
|

Manipuliatoriai gyvena tarp mūsų kaip parazitai

Kokią vietą mūsų gyvenime užima manipuliacijos? Nustebsite, jeigu jums pasakysiu, jog tai centrinė žmonių tarpusavio santykių ašis? Mes visi komunikuodami kokiu nors būdu veikiame vienas kitą: vieni atvirai, kiti paslapčia pasiekiame skirtingų rezultatų. Praktiškai kiekvienoje žmonių grupėje yra bent vienas, kuris nepastebimai manipuliuoja kitais, o kiti to nesuvokdami jam paklūsta. Tai vadinama slaptu valdymu. Slaptas valdymas gali sekti visai kilnius tikslus. Pavyzdžiui, kai tėvai vietoj bausmės nepastebimai ir neskausmingai paveikia vaiką neįkyriai jį pastūmėdami tinkama linkme. Arba tokia pati sąveika tarp vadovo ir pavaldinio. Toks valdymas nėra manipuliacijos. Manipuliavimas – tai slapto valdymo poklasis, apibūdinamas egoistiniais, piktais manipuliatoriaus tikslais ir padarantis materialinę arba psichologinę žalą aukai. Kokiais būdais mus paveikia manipuliatoriai? Pasinaudodami mūsų fiziologinėmis reikmėmis, baimėmis, norais, silpnybėmis… Paskutinįjį punktą apžvelgsime detaliau, nes nėra tokių silpnybių, kurių nebūtų galima panaudoti slaptam valdymui ir manipuliacijoms. Mes visi esame smalsūs. Vieni – mažiau, kiti – daugiau. Smalsumas manipuliacijoms naudojamas siekiant patraukti ir išlaikyti dėmesį. Rekomenduojama su visomis oratoriškomis savybėmis pradėti pasirodymą pasakojant kokią nors įdomią, smalsumą keliančią istoriją. O pasirodymo metu pažadėti, jog šį bei tą įdomaus papasakosite šiek tiek vėliau.

Duokite mums valdžią… (1 dalis)
|

Duokite mums valdžią… (1 dalis)

Gyvename išties įdomiais laikais: kuo daugiau valdžią turintieji gerina mūsų gyvenimus – tuo labiau tie gyvenimai blogėja. Įdomiausia šio paradokso dalis yra tame – kad visiškai nesugebantys valdyti šalį „politikai” net nesuabejoja – jog šalies valdymas yra tik jų veiklos sritis, jų profesija. Vieniems „pasaulio gelbėtojams” beviltiškai susikompromitavus – tuoj atsiranda kiti ir reikalauja: „Duokite mums valdžią. Mes tai tikrai padarysime visuotinį gerbūvį”. Kad įsitikinti, jog atėję į valdžią „politikai” nesiruošia nieko pozityvaus nuveikti – bet kuriam rinkėjui užtenka iš bet kurios politinės programos teksto išrinkti veiksmažodžius ir juos surašyti vienoje eilutėje. Perskaičiuos taps aišku, kad tai tik visiškai niekuo nepagrįstų „gerų norų” rinkinys. 1563 – 1618 metais gyvenęs anglas teologas J. Herbertas pirmasis pasakė, kad: „Gerais norais ir ketinimais pragaras perpildytas”. Tačiau naivūs ir patiklūs posovietinės Lietuvos piliečiai už tokius tuščius pažadus kiekvienuose rinkimuose „politikams” eilinį kartą „duoda valdžią”, pradeda garsiai garbinti naujuosius „drakonus” ir netrukus… tyliai keiksnoti blogą valdžią. Šiuo metu brautis į valdžią aktyviai ruošiasi net kelios eilinės „pažadukų” grupės. Tai mane ir paskatino parašyti šį straipsnį. Albertas Einšteinas yra taikliai pastebėjęs, kad: „nuolat daryti tą patį ir tikėtis jog gausis skirtingi rezultatai – yra neprotingo elgesio požymis”. Šiame straipsnyje pasistengsiu argumentuotai išaiškinti tikrąsias tokio visuotinio Tautos „neprotingumo” priežastis. Kad nesusilaukčiau eilinio diplomuotų piliečių priekaištavimo – jog: straipsnis yra per ilgas – aš iš karto pareiškiu, kad šis straipsnis prašytas jo autoriui vadovaujantis mozaikine pasaulėžiūra. Apie žmonių turimas pasaulėžiūras išsamiai pakalbėsime šio straipsnio tekste.

Meilės hormonai

Meilės hormonai

Daugelis biologų mano, jog gerai protiškai išsirutuliojusių primatų (t. y. ir beždžionių, ir žmonių) patelės negali tinkamai išauginti savo palikuonių vienos. štai ir tenka joms „pririšti” prie savęs partnerį. O pati geriausia tokio susaistymo priemonė (tai patikrinta evoliucijos metu) pasirodė esąs seksas. Moterys iš esmės visada gali intymiai bendrauti, o vyrai – ne. Jiems mat dar reikia susijaudinti, atitinkamai nusiteikti. Kodėl gi taip atsitinka? Ogi todėl, kad moterų lytiniai hormonai bręsta cikliškai, o vyrų – toniškai (t.y. tada, kai egzistuoja dirgiklis). Kuo tas dirgiklis stipresnis, tuo daugiau hormonų pasigamina. O kad „erzinantis” signalas būtų priimtas, jūs, vyrai, privalote pajusti jį visais jutimo organais. Pats svarbiausias informacinis kanalas – vizualinis. Todėl vyrai labiausiai susijaudina žiūrėdami erotines scenas. (Suprantama, intymus šnibždesys, švelnūs prisilietimai ir kvapai taip pat įaistrina.) Moterims šis galingas informacinis srautas nėra toks svarbus. Įsivaizduokite, vyrai, kas būtų, jeigu „amžinai pasirengusios” moterys susijaudintų, vos jus pamačiusios? Jau po mėnesio jūs būtumėte visai išsekę! Ne, gamta protinga: tikslingai „atjungė” moteris nuo svarbiausio seksualinio dirgiklio – intymioje aplinkoje jos net nori užmerkti akis. O štai klausa ir lytėjimo pojūčiai tada dar labiau sustiprėja. Skirtingai negu „akimis ryjantys” vyrai, moterys yra labiau klausančios ir jaučiančios. Kiekvienas išgyvena meilės jausmą skirtingai, bet visi įsimylėjėliai turi kai ką bendra: degančias akis, raudonį skruostuose, pasirengusią iššokti iš krūtinės širdį… šių išorinių veiksnių reiškimosi priežastis – organizme vykstantys biocheminiai procesai. O jie visiems žmonėms vienodi. Meilės jausmas – gamtos mums padovanotas natūralus narkotikas. Kai tik pastebime žmoguje ką nors žavinga, mūsų galvos smegenys pradeda išskirti biologiškai aktyvią medžiagą – finiletanolaminą. Kaip tik jis yra romantiško įsimylėjimo kaltininkas ir priverčia mus maloniai žvelgti į simpatingą nepažįstamą kitos lyties žmogų. Be to, įsimylėjėlių organizmas gamina dofaminą – cheminį adrenalino ir noradrenalino pakaitalą. Adrenalinas vadinamas „sirgalių” hormonu, kadangi yra „išmetamas” į kraują vykstant stresams, nepriklausomai nuo to, ar jus ištiko nelaimė, ar kuo nors labai džiaugiatės. Padidėja kraujospūdis, padažnėja pulsas, sudrėksta delnai – organizmas pasirengia veikti: bėgti, gelbėtis, kelti skandalą. Dofaminas kelia tuos pačius simptomus. Todėl ir sakoma, kad meilė – tai stresas. Ir kuo romantiškesnis įsimylėjėlis, tuos stresas stipresnis. Taigi, kai sakoma apie pažįstamą žmogų, staiga ėmusį krėsti kvailystes “Na ką, hormonai siautėja”, iš tiesų, anot populiaraus priežodžio, pataikome kaip pirštu į akį.

Meilė – tai veiksmas. Meilė – net darbas

Meilė – tai veiksmas. Meilė – net darbas

Yra daug dalykų, kurie dviejų žmonių buvimą kartu padaro šeima. Nemanau, kad gali būti visiems tinkamas receptas. Tačiau naudodamasis suteikta proga galiu pateikti savo požiūrį, patirtį ir pafilosofuoti. Manau, šeimą šeima padaro trys esminiai pradai: meilė, bendrosios vertybės ir kūryba. Kai kas gal paklaustų: “O vaikai?” Atsakyčiau: sutinku, jie taip pat yra nepaprastai svarbus šeimos elementas, ilgus šimtmečius buvęs pagrindinis. Svarbūs jie ir dabar, nors… ką gali žinoti, gal ateityje vaikus “gamins” (nors net šiurpu tai ištarti) biotechnologai. Tačiau apmąstydamas šeimą ir mintimis dalydamasis su gerbiamais skaitytojais, nenorėčiau vaikus laikyti vieninteliu bendros šeiminės kūrybos produktu, nors kūrybinį darbą auginant vaikus laikau esminiu. Juk būna ir bevaikių šeimų. Pagaliau vaikus išauginusios šeimos juk neišsiskirsto, tad kūryba tuo nesibaigia… Seniai pastebėjau, kad žmonės dažniausiai meilę supranta kaip jausmą. Apstu tai liudijančių posakių: “meilė iš pirmo žvilgsnio”, “įsimylėjo iki ausų”, “skrenda kaip ant meilės sparnų”. Gražus tas jausmas. Žavinga stebėti įsimylėjėlius. Šis jausmas yra galingas. Jo apimti žmonės kartais ir kalnus nuverčia, ir dideles aukas sudeda. Bėda ta, kad jausmai nėra amžini. O tuomet… kas? Išsiskyrimas? Skyrybos, jei jau spėta susituokti? Nenoriu nuvainikuoti tokios meilės sampratos, tačiau man artimesnis kitoks meilės supratimas. Vienoje knygoje atradau nuostabų paaiškinimą. Meilė nėra jausmas, bet yra veiksmas.