| | | |

Dievo Motinos apsireiškimai Medjugorjėje

Hercogovinos mažame kaimelyje Medjugorjė (buv. Jugoslavija) nuo 1981m. birželio 24 d. šeši regintieji po priesaika atkakliai tvirtina, kad beveik kiekvieną dieną regi Dievo Motiną, kurią tose vietovėse dar vadina – Gospa (Ponia). Šie apsireiškimai tebevyksta iki šių dienų. 1981 m. birželio 24 d., apie 18 val., šeši jaunuoliai – Ivanka Ivanković, Mirjana Dragićević, Vicka Ivanković, Ivan Dragićević, Ivan Ivanković ir Milka Pavlović ant Crinica kalno, kelis šimtus metrų aukštyje virš vietos, vadinamos Podbrodo, pamatė jauną moterį su kūdikiu ant rankos, kuri rankos gestu parodė, kad jie prisiartintų prie Jos. Išsigandę ir apstulbę jie tą dieną prie Jos nepriėjo, nors čia pat pamanė, kad tai yra Dievo Motina. Sekančią dieną, 1981 m. birželio 25d., tuo pačiu laiku keturi iš šių jaunuolių – Ivanka Ivanković, Mirjana Dragićević, Vicka Ivanković ir Ivan Dragićević pajuto, kad kažkas labai stipriai juos traukia tos vietos link, kur dieną prieš pasirodė Toji, kurią atpažino kaip Dievo Motiną. Prie jų prisijungė Marija Pavlović ir Jakov Čolo. Taip buvo suformuota grupelė Medžjugorjės vizionierių. Jie tikėjosi vėl Ją pamatyti. Staiga nutvieskė šviesa ir kartu su ja vaikai pamatė Ponią, bet be kūdikio ant rankų. Buvo neįsivaizduojamai graži, džiaugsminga ir besišypsanti, rankų judesiais kvietė prie Jos prisiartinti.

| | | |

Lurdo Švč. Mergelė Marija

1858 m. vasario 11 d. Lurde, pietinėje Prancūzijoje, šv. Bernadeta Subiru rinko žabus prie Gavė upelio. Staiga jai apsireiškusi Švč. Mergelė išmokė gražiai persižegnoti ir kalbėti rožančių. Kitą kartą Marija pakvietė Bernadetą ateiti prie groto 15 dienų kasdien ir kartu su ja kalbėti rožančių už nusidėjėlių atsivertimą. Iš viso Marija Bernadetai apsireiškė 18 kartų. Ji mokė, kaip melstis už nusidėjėlius ir kvietė tikinčiuosius atgailauti. Marija taip pat liepė Bernadetai atkasti urve glūdintį šaltinį, kurio vanduo stebuklingai gydė ligonius. Marija Bernadetai sakė, kad nori, jog ten būtų pastatyta bažnyčia, į kurią būtų einama su procesijomis, siekiant permaldauti Dievo rūstybę. Kai Bernadeta, vietos klebono liepiama, paklausė Apsireiškusios vardo, Marija atsakė: „Aš esu Nekaltas Prasidėjimas”. Tik prieš keturis metus popiežius Pijus IX buvo paskelbęs Nekaltojo Prasidėjimo dogmą ir dabar Marija pati pasakė žmonėms titulą, kuriuo norėjo, kad į ją būtų kreipiamasi. 1862 m. Bažnyčia Mergelės Marijos apsireiškimus Lurde oficialiai pripažino autentiškais. Čia buvo pastatyta Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia. Dabar Lurde apsireiškimo vietoje stovi trys didingos bažnyčios. Lurdas tapo Prancūzijos, o iš dalies ir Europos religinės dvasios atgimimo centru. Yra susikūrusi žymių gydytojų grupė, tirianti visus stebuklingus išgijimo faktus.

| | | |

Kas yra Lurdas?

Lurdu pas mus paprastai vadinama vieta prie šaltinėlio ar upelio su įrengta lauko akmenų niša ir Marijos statula. Jas įrengia katalikai – švč. Mergelės Marijos garbintojai. Pašventina, kartais čia aukojamos Mišios, atvykstama ir pavieniui pasimelsti su prašymu švč. Mergelei Marijai. Tokių vietų Lietuvoje ir Žemaitijoje yra nemažai. Arčiausiai Klaipėdos – Kretingoje, Palangoje, Ablingoje, Plungėje… Lurdas – tai miestas Prancūzijos pietuose. Iš čia po visą Europą ir paplito tradicija garbinti Jėzaus motiną Mariją prie vandens. Paplito po to, kai šiame Prancūzijos mieste 1858 metais vasario 11 d. keturiolikmetei mergaitei Bernadetai Subiru pasirodžiusi Jėzaus motina Marija. Bernadeta Mariją regėjusi ir su ja bendravusi net 18 kartų. Marija paraginusi Bernadetą tam tikroje vietoje kasti žemę, ir taip ištryškęs šventas šaltinis, kurio vanduo išgydęs daugybę ligonių. Garsas apie stebuklų vietą netruko paplisti po visą pasaulį. Iki šiol maldininkai iš viso pasaulio traukia į Lurdą, kur pastatyta didelė puošni bažnyčia – bazilika. Čia kiekvienas gauna didžiulę dvasios atgaivą. Yra įrengtos sveikatos maudyklės. Po Lietuvos atgimimo ten apsilanko nemaža maldininkų ir iš Lietuvos. Lauktuvių parveža šventojo šaltinio vandens. O Bernadeta Subiru buvo labai ligota. Ji tapo vienuole. Nevero vienuolyne 1879 metais, būdama tik 35-erių, ir mirė. 1933 metais Popiežius Pijus XI paskelbė ją šventąja.

| | | |

Kodėl imta statyti kryžius?

Rašytiniuose šaltiniuose Kryžių kalnas pirmąkart paminėtas XIX a. viduryje. 1850 m. Šiaulių ekonomijos iždininkas Maurikis Hriškevičius Šiaulių ekonomijos dvarų apraše dėstė: „Žmonės ir dabar Jurgaičių piliakalniui šventenybę priskaito. Tas kalnas, nors niekados krikščioniškais kapais nebuvo lig 1847 m., nei jokio kryžiaus ant savęs neturėdamas, dabar turi apie 20 kryžių. Pagal vietinio tyrinėjimo tas per tat atsitiko, kad vienas iš Jurgaičių gyventojų 1847 m. sunkiai sirgdamas Dievui pažadėjo, kad, jei nuo ligos gyvas liks, tai ant to kalno pastatys kryžių. Atsitiko taip, kad anas pagijo kryžių ten statydamas. Kaip tiktai toji žinia žmonių tarpe pasiplėtė, tai per tris metus iš tolimesnių kaimų taip daug kryžių čia privežė ir pastatė, kad jų skaitlingumą dabar matome.“ Vėlesniuose pasakojimuose apie Kryžių kalną sakoma, kad kryžiai imti statyti ant piliakalnyje palaidotų 1831 ir 1863 m. sukilimų dalyvių kapų. Kryžių kalno istorinę raidą tyrinėjęs Dangiras Mačiulis atkreipia dėmesį, kad ši kryžių statymo versija ypač skleista okupacijos dešimtmečiais, stengiantis sumenkinti Kryžių kalno religinę reikšmę ir paversti jį liaudies pasipriešinimo išnaudotojams paminklu. D. Mačiulis patikimiausia laiko ankstyviausiame rašytiniame šaltinyje – M. Hriškevičiaus apraše – paminėtą kryžių statymo priežastį. Kryžiai statyti dėkojant Dievui už sugrąžintą sveikatą arba prašant sveikatos.

| | | |

Kryžių kalnas

Maždaug 12 km į šiaurę nuo Šiaulių, netoli Šiaulių – Rygos geležinkelio linijos, laukuose stovi nelabai didelis, pailgas, per vidury įdubęs kalnas, visas tankiai nustatytas kryžiais. Tai garsusis Kryžių kalnas, liudijantis pagarbą ir ištikimybę kryžiaus aukai, per kurią Kristus išgelbėjo visų laikų ir kartų žmones. Kryžių kalnas primena ne tik Atpirkėjo kančią bei mirtį, bet ir Jo prisikėlimą ir išaukštinimą, sykiu ir kiekvieno žmogaus išaukštinimą per Kryžiaus slėpinį. Keliaujantys į Kryžių kalną, jame besimeldžiantys, statantys kryžius, liudija iš kryžiaus trykštančią stiprybę, neišsenkančią viltį ir tikėjimą Dievo meile. Viduramžiais ant šio kalno stovėjusi medinė pilis, kronikose vadinta „Kula”. Ją sunaikino Livonijos kariuomenė 1348 m. Ilgus metus kalnas stovėjo plikas. XIX a. viduryje ant piliakalnio, liaudies vadinto Pilies kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Maldavimų kalnu, imta statyti kryžius. Vietiniai žmonės pasakoja, kad pirmieji kryžiai pastatyti meldžiant Dievą sveikatos. Anot kitų pasakojimų, kalne kryžius imta statyti 1863 m. sukilime žuvusiesiems atminti. Numalšinusi sukilimą caro valdžia uždraudė statyti kryžius – žmones, kurių sodybose stovėdavo kryžius, bausdavo, o kryžius griaudavo. Maldingi žmonės nė neketino atsisakyti statyti kryžius, tačiau rinkdavosi atokesnę vietą, tokia ir buvo Kryžių kalnas. Tad Kryžių kalnas yra ir visas kliūtis įveikiančios tikėjimo stiprybės ženklas.

| | | |

Fatima ir Portugalijos masonai. Istorijos pamokos

Praėjusiais metais visame katalikiškame pasaulyje jau 80-ąjį kartą celebruoti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Fatimoje (1917 metų gegužės-spalio mėnesiais). Verta priminti ir tuometinę politinę padėtį Portugalijoje. Tuo labiau, kad šalį valdžiusių antiklerikalinių ir masonų kontroliuojamų jėgų pastangos bandė sukliudyti pamaldumą Dievo Motinai ir kartu mažinti Katalikų Bažnyčios įtaką. Tokios istorijos pamokos skatina krikščioniškąjį budrumą. Ir nušalintas nuo valdžios (po 1910 metų „respublikoniškosios revoliucijos“) Portugalijos vyriausybės vadovu buvęs Alfonsas Košta neatsisakė ketinimo sugrįžti į valdžią ir kovoti už „naują sekuliarizuotą“ valstybę. Jo šalininkai partiečiai visoje Portugalijoje sukūrė sukarintų teroristinių grupių tinklą, žinomą „baltųjų skruzdėlių“ pavadinimu. Šios grupės, finansuojamos iš įvairių „visuomeninių fondų“ ir globojamos vietinių masonų ložių, savo išpuoliais kėlė sumaištį visuomenėje ir ypač tikinčiųjų bendruomenėse. Vienas pirmųjų „baltųjų skruzdėlių“ sabotažo rezultatų buvo švenčiant 1914 metų Kalėdas visoje Portugalijoje daugelyje bažnyčių sukeltas chaosas. Nuosaikiųjų respublikonų valdymą šalyje nutraukė 1915 metais gegužės mėnesį įvykęs perversmas, kurį organizavo taip pat masonų kontroliuojami kariškiai. Per gegužės 14-18 dienomis Lisabonoje vykusias nuožmias kovas žuvo šimtai civilių gyventojų.

| | | |

Fatima

Fatima – piligriminis miestelis vidurio Portugalijoje, Santarém srityje. 525 gyventojai (1981). Išsidėstęs Cova da Iria lygumoje, 29 km į pietryčiųs nuo Leirijos. Kaimas pavadintas XII amžiaus maurų princesės vardu ir nuo 1917 metų tapo viena didžiausių piligrimystės vietų pasaulyje kaip Marijos šventoji žemė. 1917 metų gegužės 13 dieną ir kas mėnesį iki tų metų spalio trys jauni piemenukai – Lucia dos Santos ir jos pusbrolis Francisco Marto bei puseserė Jacinta Marto sakėsi pamatę moterį, kuri jiems prisistačiusi šventąja mergele. Spalio 13 dieną Fatimoje susirinko didelė žmonių minia (apie 70 tūkstančių), kurie paliudijo neįtikėtiną saulės reiškinį, kuris sekė iškart po to, kai vaikams apsireiškė Marija. Nors iš pradžių bažnyčia nepripažino šio reiškinio, bet 1930 m. spalio 13 d. Leirijos vyskupas pripažino vaikų patyrimus kaip mergelės Marijos apsireiškimą. Tais pat metais popiežius kaimą paskelbė piligrimystės vieta. 1928 metais buvo pradėta statyti bazilika, kuri baigta 1953 m. Jos bokštas yra 65 m aukščio. Greta šventovės yra ligoninės ir poilsio nameliai, didelė aikštė su maža Apsireiškimo kapela. Teigiama, kad Fatimoje yra pasveikę nemažai žmonių. 1967 m. gegužės 13 dieną, sukakus 50 metų nuo pirmojo apsireiškimo, Fatimoje susirinko beveik milijonas žmonių, o popiežius Paulius VI čia laikė mišias ir meldėsi už taiką. XX amžiaus pabaigoje buvo spėliojama, kokias tris žinias 1917 m. yra pasakiusi Marija piemenukams.

| | |

Žymiausios šventos vietos Europoje

Kelionės į piligrimines vietoves nėra įprastos turistinės ekskursijos. Nors žymiausios šventos vietos pritraukia ir minias smalsių turistų, maldininkai čia atvyksta vedami dvasinių paskatų, ieškodami vidinės ramybės, norėdami pasimelsti ir pabendrauti su Dievu. Lenkijos pietuose esanti Čenstachova (Czestochowa) neretai vadinama dvasine šalies sostine. Į šią šventą vietą atvyksta maldininkai iš viso pasaulio aplankyti turtingiausią Lenkijos vienuolyną Jasna Gora, kuriame yra stebuklingas „Juodosios Madonos” paveikslas. Vienuolynas ir bažnyčia čia iškilo XIV a. Pasakojama, jog stebuklingąjį paveikslą nutapė Šv. Lukas ant stalviršio šventosios šeimos namuose. Tačiau meno kritikai teigia, jog šis paveikslas buvo nutapytas bizantiečių VI-IX a. Netoli Barselonos aukštai kalnuose įsikūręs Montserato vienuolynas yra švenčiausia Katalonijos vieta, kasmet pritraukianti apie 2 mln. lankytojų. Ant stačių „dantytuoju” praminto kalno uolų vienuolynas buvo įkurtas XI a. Montserato vienuolyno bažnyčioje saugoma medinė „Juodosios madonos” skulptūra, prie kurios kasdien išsirikiuoja milžiniška maldininkų ir šiaip smalsuolių eilė. Pasakojama, kad Šv. Luko sukurtą statulėlę piemenys kadaise rado kalno oloje. Mokslininkai statulėlę datuoja XII-XIII a. Kasdien po vidudienio mišių vienuolyno bažnyčioje gieda berniukų choras – teigiama, jog tai yra seniausias berniukų choras Europoje. Bosnijoje-Hercegovinoje esanti Medjugorjė garsi stebuklingais Mergelės Marijos apsireiškimais.

| | |

Šventos vietos gydo garsu

Visi esame nors šį tą girdėję apie stebuklingą pasveikimą apsilankius šventose vietose. Dažnai kažkada įvykę ar vykstantys stebuklai iš tiesų gali būti susieti su žmonių sveikata. Mokslininkai jau įrodė, jog bet kokiai religijai priklausančio žmogaus nuoširdus kreipimasis į Visagalį sukuria tam tikrą efektą. Pirmiausia karšta tikinčiojo malda jį patį veikia dvasiškai, psichologiškai. Jei žmogus, tvirtai tikėdamas būtent tos vietos stebuklinga galia, meldžia ko nors sau ar savo artimiesiems, jo dvasinis pakilumas mobilizuoja teigiamą organizmo energiją. Žmonės nežino, kad nors ir tylomis šnibždamos maldos, jau nekalbant apie kolektyvinį maldininkų giedojimą bei vargonų muziką, sukelia tam tikrus garso virpesius. Nuolat besikartojantys savo skambesiu, rimu, garso stiprumu virpesiai daro poveikį žmogui. Todėl kuo plačiau garsėja savo stebuklais vieta, kuo ji gausiau lankoma, tuo poveikis yra stipresnis. Ne vienas, girdėjęs kaip Judėjoje kalbama malda Kadiš, paliudys, jog jos metu verkia ne tik ją kalbantys, bet ir jos klausantys. Žmonėms dažnai kyla klausimai, kodėl jie melsdamiesi jaučiasi pakylėti. Barnaulo universiteto biologijos m. dr. Pavelas Gaskovas tai paaiškino paprastai: “Dvasiniuose procesuose sklindančios vibracijos yra aukštesnio lygio, palyginti su materialiniu pasauliu, todėl jos kaip niekas kitas puikiai organizmą išvalo ir net išgydo”.

| | |

Vys­ku­pas pri­si­me­na vai­kys­tę ir tar­nys­tę

Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas ŽEMAITIS MIC yra kilęs iš Griškabūdžio parapijos Sparvinių kaimo. Gimęs 1926 m. rugpjūčio 30 d., kunigu įšventintas 1949 m. rugsėjo 25 d., dirbo vikaru Veiveriuose, Marijampolėje, 14 metų klebonavo Simne, 1967–1989 metais buvo Šakių klebonas ir dekanas. 1989 m. kovo 18 d. konsekruotas vyskupu, be to, priėmė amžinuosius įžadus marijonų vienuolijoje. Sulaukęs Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos, jis atsistatydino iš Vilkaviškio vyskupo ordinaro pareigų ir 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II jo prašymą priėmė. Šiuo metu Vilkaviškio vyskupas emeritas gyvena Marijampolėje, marijonų vienuolyne. Manome, jog vyskupo vaikystės ir gyvenimo patirtis bus įdomi bei svarbi ir jaunimui. Gal pirmiausia pradėkime nuo vaikystės. Griškabūdžio valsčiaus takus takelius vaikystėje esate daug kartų numynęs. Lankėte Meškinių ir Vėdarų pradines mokyklas, gimnaziją Šakiuose, o karo metais, valsčiaus įstaigoms persikėlus iš Šakių, – ir Barzduose. Sekmadieniais pėsčiomis eidavote į Griškabūdžio bažnyčią. Kokia Jūsų patirtis iš vaikystės, jeigu ją lygintume su šių laikų jaunimo patirtimi, kai paėjėti kelis kilometrus pėsčiomis yra didelė problema? Mano tėvai Antanina ir Juozas Žemaičiai buvo pasiturintys ūkininkai, giliai tikintys katalikai ir mus, penkis vaikus, nuo mažens mokė nesibijoti sunkumų. Todėl ir kelionės 1–4 kilometrus pėsčiomis nebuvo problema. Juk ir medikai sako, kad vaikščioti sveika.