Mėnuo: 2010 gegužės

Mano mėnuliui

Mano mėnuliui
Ta netikėta naktis suvedė mus ir pakeitė mūsų likimus Nuo to laiko mes kartu, nuo tos nakties kai ištarėm "labas", nors visko būta ir skaudžių išsiskyrimų, ašarų, pykčio, pavydo, ambicijų, tačiau iki šiol išliko skardus juokas, šiluma, rūpestis, ir svarbiausia jausmai. Su kiekviena diena jie stiprėja ir auga. Galiu drąsiai pasakyti - myliu tave, mėnuli, mano. Nesu aš angelas, tačiau ir ne blogiausias velnias, prisipažinsiu ne visada moku ir sugebu suprasti tave, pasakyti būtent tai ko tą minutę tau labai reikia, kad kartais...

Nauja pradžia

Nauja pradžia
Dabar guliu ir žiūriu į vieną tašką... Prisipažinsiu senai buvau tokia liūdna ir išsiblaškiusi. Ir netikiu, kad dėl to kaltas artėjantis niūrus ir šaltas ruduo. Mintyse vis kartoju jo vardą, o gal taip tik save bandau įtikinti, kad tai tik baisus košmaras. Bet niekada neužmiršiu jo ištartų žodžių "TU MELAGĖ"... Bet žinau, kad tai netiesa. Nes aš jį myliu kaip nieką kitą šiame beprasmiškame pasaulyje... Naktys, dienos rytai ir vakarai tai lyg amžinybė be jo... Ir toks paprastas paprasčiausias dalykas sėdėti šalia jo,...

Mylimajai

Mylimajai
Mano Meile ar žinai, kaip tave myliu? Nejuda nė vienas lapas, jokio vėjo. Ar apsirikau? Netekau pusiausvyros, suklupau, aptemo protas, susitrenkiau kelį, užgavau sau širdį... Įsimylėjau akimirksniu... ir tą jausmą iki šiol branginu. Apie tave galvoju nuolat: kai lupu apelsiną, varstausi batus, kai vėjas neša lapus, vairuoju mašiną, kai saulė priverčia prisimerkti. Tu drebini žemę man po kojom. Vėl kuriu, vėl mano fantazija gyva. Apie tave galvojant, keistai užima kvapą, nusmelkia širdį, užlieja maloni šiluma. Kiekvienas rytas, prasidėjęs mintimis apie tave, būna nuostabus....

Paulius ir Agnė

Paulius ir Agnė
Viskas prasidėjo viena šaltą, bet gražų sausio devintosios rytą. Atrodo, dar tik neseniai nuaidėjo šventiniai paradai, koncertai ir visas šventinis šurmulys. Ji, atsikėlusi gan anksti, į darbą nusprendė nueiti pėsčiomis. Buvo likusi dar gera valanda iki darbo dienos pradžios, tad ji ėjo neskubėdama. Šaligatviai buvo slidūs. Staiga, mergina netyčia paslydo ir nukrito ant šalto, kieto, slidaus šaligatvio. Kai ji atmerkė akis į ją, norėdamas padėti atsikelti nuo šaligatvio, rankas tiesė vyriškis. Vyras atrodė, mandagus, padorus, kokių trisdešimties metų. Bet iškart ji atkreipė dėmesį...

Jam

Jam
Dykuma... Didžiulė, beribė, karščiu alsuojanti smėlio jūra, vis labiau ir labiau kankinama deginančios saulės ir spindulių... Žmogus... Keliaujantis per ją pavargęs ir išsekęs, atrodytų, beprarandąs viltį ir norą gyventi... Išsekintas jo kūnas, sunkiai judantis ir neklausantis jo paties norų ir minčių padėti jam... Ir staiga žmogus pamato karščio nualintuose smėlynuose oazę... - Valio! Aš išgelbėtas! Aš dar gyvensiu... - sušunka žmogus ir skuba link jos. Jo žingsniai greitėja, keleivis turi tikslą - tikisi ten rasti vandens... Vanduo suteiks jam jėgų... Jis galės toliau...

Mano vienintelis žmogau

Mano vienintelis žmogau
Dabar liko tik ašaros ir į šukes subyrėjusi širdis. Aš į pasaulį negaliu žiūrėti tiesiai, sutikdama gyvenimo kliūtis. Dabar aš į viską žiūriu per skausmo prizmę, kuri iškreipia mane supantį pasaulį. Tai vis per Jį. Kam tada reikėjo sakyti tuos žodžius, kurie man atrodė tarsi plaukiantys iš širdies gelmių, jie mane glostė savo švelnumu, nelyginant mylimo žmogaus švelnių rankų. Jis mane lepino ir mylėjo, kaip greitai visa tai išblėso - o kaip skaudu man prisiminti! Dabar tie žodžiai tokie sentimentalūs ir nereikšmingi. Kam...

Laiminga pabaiga būna tik pasakose

Laiminga pabaiga būna tik pasakose
Pastarosiom dienom vaizdai, iš mūsų buvimo kartu, prieš akis lyg filme pagreitintam tik sukasi, sukasi, bėga. Mūsų pieva, maudynės ežere, kai lipant nuo kalno, pirmąkart paėmei mane už rankos, kai guliu skaitydama knygą kambary, ir tu įeini netikėtai ir mes mylimės nors aplink namuose pilna žmonių, kai tu sėdi mano virtuvėje priešais mane, ir geri mano paruoštą kavą iš mano mažų porcelianinių puodelių, ir kai aš pasipūtus bandau vaidinti, kad pykstu ant tavęs dėl mūsų tokių santykių, o tu sėdi žiūri į mane...

Aš ne aš

Aš ne aš
Greitai bėga laikas... jau prabėgo 8 metai. prieš tiek metų mes susituokėme. O tada viskas buvo taip gražu... Mylėjau tave besąlygiškai, nes tu buvai pirmoji ir vienintelė mano meilė. Tekėti labai bijojau, bet žinojau kad su atsakymu, ne, prarasiu tave visam laikui. Tai mane gąsdino dar labiau nei santuoka. Tiesa man tada buvo 18metų... o tau 28-eri... Tu labai norėjai santuokas, tada įsivaizdavau, kad mane labai mylėjai. Na taip man atrodė. Dabar atrodo kitaip... Tau tiesiog buvo patogu... Aš buvau jauna gyvenimo...

Mintimis į Bedugnę…

Mintimis į Bedugnę...
Manau, jau supratote, kad nepasakosiu apie gražią meilę. Kokia ji nuostabi ar ideali... Ne to nebus, bent šįkart... Visa tai ką papasakosiu tai vien dėl to, kad nebegaliu visa to laikyti savyje... Nebegaliu... Lietaus lašai... skubantis žmonės... Ausyse skambanti „Leona Lewis - I Always Love You“ daina... Tą kart pirma karta pasijutau išsiskirianti iš minios... Visi skubėjo, lėkė... Bet tą kart man lietus padėjo... padėjo paslėpti ašaras akyse... Gal dėl to ir ėjau lengvais, lėtais žingsneliais...Tas atstumas nuo namų iki tos vietos kur...

Vilmos laiškas

Vilmos laiškas
Laiškas, kuris niekada nebus išsiųstas... Nors šis laiškas niekada nepasieks tavo rankų, bet juo noriu pasakyti visus žodžius skirtus tau, parodyti meilę, ilgesį. Noriu baltame lape parašyti apie jausmus, kurie niekada nesulauks atsako, apie svajones, kurios niekada neišsipildys. Norėčiau surėkti visam pasauliui, kaip tave myliu, koks esi man brangus. Tačiau žinau, kad niekas nuo to nepasikeis, todėl turbūt ir laikau savy tuos žodžius, kurie kartais atrodo gali sudeginti mane. Vakaras, kai buvome drauge, buvo pats gražiausias mano gyvenime. Šalia tavęs jaučiausi tokia saugi,...