Keturios meilės
Pavydas būdingas visoms meilės atmainoms, beveik visiems santykiams. Prisirišimo pavydas glaudžiai susijęs su pasitikėjimu senais ir pažįstamais dalykais. Taip pat su tuo, kad prisirišimui absolučiai, arba santykinai, nesvarbi vadinamoji įvertinamoji meilė. Mes visai nenorime, kad “mieli seni veidai” taptų gražesni ar gudresni, kad mūsų senuosius įpročius pakeistų nauji, nors ir geresni, kad senų juokų ir interesų vietą užimtų jaudinančios naujovės. Permainos kelia gresmę prisirišimui. Įprastame civilizuotos šalies gyvenime taikos metu rasime mažai dalykų, tokių artimų įnirtingam puolimui, kaip energingas visos netikinčiųjų šiemos išpuolis prieš tą jos narį, kuris tapo krikščioniu, arba visos neišsilavinusių žmonių šeimos išpuolis prieš tą, kuris aiškiai nori tapti intelektualu… Tai reakcija į dezertyravimą, net į apiplėšimą. Kažkas – žmogus ar daiktas – atėmė “mūsų” berniuką (ar mergaitę). Tas, kuris buvo vienas iš Mūsų, dabar priklauso Jiems. Kokią teisę Jie turėjo taip pasielgti? Jis mūsų. Bet dabar prasidėjo visos šios permainos, kas žino, kuo jos baigsis? (O juk mes taip ramiai ir gražiai gyvenome, niekam nedarėme nieko blogo!) Prisirišimas užtikrina laimę tada ir tik tada, kai dar yra ir sveikas protas, ir mokėjimas imti bei duoti, ir “padorumas”. Kitaip tariant, kai prie prisirišimo pridedama šis tas daugiau, šis tas visai kito. Vien jausmo nepakanka. Dar reikia ir “sveiko proto”, tai yra logikos. Reikia “mokėti imti ir duoti”, tai yra laikytis teisingumo…