Keturios meilės

Keturios meilės

Pavydas būdingas visoms meilės atmainoms, beveik visiems santykiams. Prisirišimo pavydas glaudžiai susijęs su pasitikėjimu senais ir pažįstamais dalykais. Taip pat su tuo, kad prisirišimui absolučiai, arba santykinai, nesvarbi vadinamoji įvertinamoji meilė. Mes visai nenorime, kad “mieli seni veidai” taptų gražesni ar gudresni, kad mūsų senuosius įpročius pakeistų nauji, nors ir geresni, kad senų juokų ir interesų vietą užimtų jaudinančios naujovės. Permainos kelia gresmę prisirišimui. Įprastame civilizuotos šalies gyvenime taikos metu rasime mažai dalykų, tokių artimų įnirtingam puolimui, kaip energingas visos netikinčiųjų šiemos išpuolis prieš tą jos narį, kuris tapo krikščioniu, arba visos neišsilavinusių žmonių šeimos išpuolis prieš tą, kuris aiškiai nori tapti intelektualu… Tai reakcija į dezertyravimą, net į apiplėšimą. Kažkas – žmogus ar daiktas – atėmė “mūsų” berniuką (ar mergaitę). Tas, kuris buvo vienas iš Mūsų, dabar priklauso Jiems. Kokią teisę Jie turėjo taip pasielgti? Jis mūsų. Bet dabar prasidėjo visos šios permainos, kas žino, kuo jos baigsis? (O juk mes taip ramiai ir gražiai gyvenome, niekam nedarėme nieko blogo!) Prisirišimas užtikrina laimę tada ir tik tada, kai dar yra ir sveikas protas, ir mokėjimas imti bei duoti, ir “padorumas”. Kitaip tariant, kai prie prisirišimo pridedama šis tas daugiau, šis tas visai kito. Vien jausmo nepakanka. Dar reikia ir “sveiko proto”, tai yra logikos. Reikia “mokėti imti ir duoti”, tai yra laikytis teisingumo…

Meilės chemija, matematika ir poezija

Meilės chemija, matematika ir poezija

Meilė yra nuostabiausia katastrofa, kuri anksčiau ar vėliau ištinka visus žmones. Kiekvienas iš mūsų galėtų papasakoti savąją meilės katastrofos versiją… Meilės chemija. Apie meilės chemiją kalbama nuo seno. Kad įsimylėjėlio organizme dauginasi džiaugsmo hormonai, niekam ne paslaptis. Jie smarkiai dauginasi bučiuojantis, glamonėjantis. Būtų paprasta, jeigu meilę suvoktume kaip D. Mendelejevo periodinę cheminių elementų lentelę. Meilės būseną tyrinėję mokslininkai mano, kad įsimylėjimas tėra neurocheminių medžiagų – oksitocinų sankaupa. Solidžiame leidinyje „Nature“ amerikiečių profesorius L. Jangas neseniai atskleidė cheminių meilės tyrimų rezultatus. Taigi jam pavyko aptikti meilės jausmo cheminį pagrindą: įsimylėjėlio smegenyse vyksta cheminiai pokyčiai. Galbūt šis atradimas padės sukurti vaistus meilės jausmui stiprinti arba slopinti. Meilės aritmetika. Matematinį meilės uždavinį nesunku išspręsti laikantis principo, kad vienas plius vienas lygu dviems. Gink dieve, trims. Trečias dėmuo nereikalingas, bet lyg tyčia įsipainioja. Tuomet šio paprasto uždavinio neišspręsi. Pakvimpa ašarom, isterija, turto dalybom, šantažu. Kai skaičiai pergrupuojami, buvę įsimylėjėliai vėl sprendžia tą patį uždavinį: vienas plius vienas. Sprendžia su naujais nežinomaisiais. Meilės uždavinį išsprendžia tie, kam iš sudėties, atsiprašau, sueities, gimsta trečias, mikroskopinis, vienetas. Kai kam gimsta dvejetas ar net trejetas.

Meilės tėkmės dėsnis

Meilės tėkmės dėsnis

Ar atsimeni atvejus, kai pagelbėjai, pasitarnavai žmogui, bet tas nė kiek neįtakojo jo pagarbos tau, vertinimo? Ar pastebėjai, kaip kai kuriose šeimose vienas šeimos narys vardan santykių daro viską, bet kitam šios pastangos ir įnašai nė motais? Kodėl vieni žmonės dažniau yra mylimi, o kiti užima mylinčiojo poziciją? Ir kodėl “blogos mergaitės” ir “blogi vyrukai” yra patrauklūs? Į šiuos klausimus galima atsakyti pasitelkus taip vadinamąjį meilės tėkmės dėsnį, kuris, deja, dažniausiai veikia priešingai nei galvojam. Meilė teka pastangų, davimo link. Taip taip… Tie kas įneša į žmonių santykius ką nors šaunaus – tie myli ir tiems rūpi. O kitai pusei davimas praktiškai neturi įtakos. Jei poros meilėje ar draugystėje kažkas “stringa”, tai dažniausiai vyksta dėl pažeisto tarpusavio meilės tėkmės balanso. Problemos dažniausiai būna dvi: žmonės nustoja daryti įnašus į santykius, dalintis meile – nustoja duoti, arba nebeleidžia dalintis – nebeima. Pavyzdžiui, poroje vyras pradeda nebesistengti vardan santykių ir šio vyro meilė moteriai ima blėsti. O kai meilė blėsta, vyrui stengtis ir įnešti kažką gražaus juo labiau nebesinori. Kitas pavyzdys yra apie vyrą, kuris tik pradėjo draugauti su moterimi. Jis suorganizavo iškylą į gamtą (padarė įnašą) ir moteris pasisiūlė paimti pledą, pagaminti sumuštinius ir paruošti termosą puikios arbatos (taip pat norėjo įnešti kažką į santykius). Bet vyras pasakė: “ne, nesivargink, aš pats viskuo pasirūpinsiu”. Kas atsitiko?

Tikra meilės istorija
|

Tikra meilės istorija

Praėjus ne vieneriems metams po didžiojo mano gyvenimo išbandymo – „meilės“ pažinimo, vis dėlto dar susimąstau: ar tai buvo Ji? Turbūt ne man vienai kyla toks klausimas – kas yra toji meilė? Atsakymai būna individualūs: meilė – tai šiltas, krūtinėje apsigyvenęs jausmas, kuris priverčia žmogų šypsotis plačiausia šypsena. Meilė – tai aistra, draskanti krūtinę ir kūną, neleidžianti miegoti naktimis. Mano atveju, meilė – postūmis į kerštą, noras sukelti skausmą tam, dėl kurio jauna, nepatyrusi kaimo mergaitė praliejo šitiek ašarų, o dienas leisdavo vienui viena, nepastebėdama paauglystės gražių, saulėtų dienų. Dramatiška meilės istorija prasidėjo prieš šešerius metus Žemaitijoje (kur žmonės, atrodo, yra užsispyrę, tačiau nuoširdūs ). Buvau dar mokinukė devintokė, o jis, Simonas (vardas pakeistas, kad tas žmogus nepasijustų žvaigžde, jog apie jį rašomos istorijos) – abiturientas. Mokėmes mes skirtingose mokyklose, netgi skirtinguose miestuose, tačiau susipažinti mums buvo lemta. Dar tais laikais, kai buvo mažai naudojančių mobiliuosius telefonus, aš jį jau turėjau. Susipažinau su Simonu telefonu. Jis gyveno vos trylika kilometrų nuo mano gimto miestelio, o mes susitikome tik po pusės metų intensyvaus telefono mygtukų maigymo. Bendraujant su juo, man buvo keista, jog mūsų sielos tokios giminingos, tokios panašios. Tačiau, Simono būdas buvo kitoks – jis buvo daugiau melancholiškas, ramus, mėgstantis paskęsti savo mintyse bei depresijose.

|

Ar žinai, kokia tavo meilės rūšis?

О, meilė, meilė – kiek visko daug telpa į šį žodį, o dar daugiau jausmų! Kas tik nebandė jo paaiškinti, suvokti ir suprasti. Graikų filosofas ir tyrinėtojas Aristotelis atrado šešis meilės tipus. Nuo to laiko daug kas pasikeitė, bet meilė – nepakeičiama! Apžvelgdami kiekvieną meilės tipą, apibūdinsime ir vyro elgesį bei ko galima iš jo tikėtis. „Аgape“. Tai – pasiaukojanti meilė. Vyras, kuris supranta šį jausmą kaip atsidavimą ir pasiaukojimą, padarys viską, kad jo mylimai moteriai būtų gerai. Kaip jis elgiasi? Greičiausiai jis gana ilgai draugavo su moterimi, kol prisipažino, kad myli. Moteris turėjo pastebėti, kad jis nieko ir niekada jos neprašė ir juo labiau nereikalavo, kad būtų atsakyta į jo jausmus. Akivaizdu, kad tai – nesavanaudiška meilė. Toks vyras gali pasakyti moteriai: „Dėl tavęs aš galiu padaryti viską.“ Ko tikėtis iš jo? Žinoma, tokia meilė turi daug pliusų. Vyras, aukojantis save ir savo interesus dėl moters, kelia pagarbą ir pasitikėjimą. Bet nieko daugiau. Mat ilgainiui begalinis rūpestis ir atsidavimas gali pradėti įkyrėti. Norisi aistros, tačiau, deja, vyras ir toliau puikiai atlieka „rūpestingo tėvelio“ vaidmenį. Aišku, tai – malonu, bet tikrai nekelia „pavojaus“ seksualiniams pojūčiams. O kadangi vyras nereikalauja iš moters atsilyginti tuo pačiu, ji pradeda jį vertinti vis mažiau ir mažiau. Kitaip tariant, vyras rūpinasi moterimi tarsi prieš jos valią, be to, nori žinoti jos mintis, ją kontroliuoti.

Mildos šventė. Mitas iš praeities – tikrovė šiandien
|

Mildos šventė. Mitas iš praeities – tikrovė šiandien

Milda – baltų meilės, laisvės ir piršlybų deivė, pagal T. Narbutą. Jai paskirtas balandžio mėnuo, Vilniaus Antakalnyje esą stovėjo jos šventykla. Kiti šaltiniai Mildos nepatvirtina, todėl neaišku, ar ši deivė senovės lietuvių tikėjime iš tiesų egzistavo.[1]. Šiuo metu Milda yra populiarus lietuviškas vardas. Mildos garbintojus vadino mildauninkais. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais. Mildos vardas, pasak Narbuto, pirmą kartą paminėtas 1315 m. rugpjūčio 3 d. Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente, kuriame nurodoma upė Milda. XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu. Senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai. Spėjama, kad Mildos šventykla buvo Vilniuje, Gedimino sode, toje vietoje, kur dabartinis Kryžių kalnas. Kaune Mildos šventykla buvusi Svirbigaloje. Kita Mildos šventykla buvo alke, Nemuno ir Neries santakoje. Narbutas mano, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus. Narbutas Mildą prilygina graikų Afroditei, romėnų Venerai.

Meilės diena – gegužės 13-oji?…
|

Meilės diena – gegužės 13-oji?…

Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną – dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą. Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną. Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje esą stovėjusi jos šventykla. Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur ta upė, kaip ji vadinama dabar? Prūsijoje, Lietuvoje ar Latvijoje jos ieškoti ?.. Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis. Žinia, prieš keletą šimtmečių jis buvo didesnis, o dabar legendos nuotrupos kalba, jog ten mėgusi vaikščioti lyg tai kunigaikštytė, lyg tai dievaitė Milda.

Lietuviškoji Meilės diena. Deivės Mildos šventė
|

Lietuviškoji Meilės diena. Deivės Mildos šventė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli Perlojos iš Ašarinio ežero ištekantis upeliukas Mildupis? Iš lūpų į lūpas sklandė legenda, kad kadaise ten vaikštinėjo gražuolė kunigaikštytė Milda. Kiti faktai byloja, kad tai buvo lietuvių meilės dievaitė. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia pulkas baltų kaip sniegas balandžių. Kad ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais. Balys Sruoga 1944 m. parašė pjesę „Pavasario giesmė“, kurioje aprašė jaunimo švenčiamą Mildos šventę. Ant kalnelio būdavo pastatyta maždaug 3 metrų aukščio deivės Mildos stovyla. Imdavo 5 kartis, vieną centrinę ilgesnę, o kitos keturios sukalamos rombu ant centrinės. Merginos pindavo gėlių ir žolynų pynes ir jomis apvydavo kartis. Su giesmėmis deivės stovyla buvo nešama šventinės eisenos į kalnelį ir iškilmingai pastatoma. Užkūrus aukurą, lietuviai aukodavo aukas dievams ir deivei Mildai. Deivės Mildos šventės pagrindinis simbolis – rombas. Jame susieina abu, vyriškas ir moteriškas, simbolių pradai. Rombą galima apauginti visokiausiais kitais ženklais, brūkšniais, linijomis – čia nėra jokių apribojimų, visa esmė glūdi pačių kuriančių viduje, jų išmonėje. Užkuriamas aukuras, einami apeiginiai ratai, mušami būgnai, skamba kanklės, aukojama deivei Mildai ir kitiems dievams.

Meilės reikalai sovietiniais metais ir dabar
|

Meilės reikalai sovietiniais metais ir dabar

Jei prieš keturiasdešimt metų vestuvėms besiruošiančios poros būtume paklausę: „Kokia jūsų partnerio savybė jums svarbiausia: seksualumas, atsakingumas ar jautrumas?“, porelė, tikėtina, būtų kaip reikiant sutrikusi. Seksualumas?! Tokio žodžio nei žodyne, nei bendrinėje kalboje tuomet nebuvo! O štai šiais laikais Lietuvoje seksualumas, pasirodo, yra labiausiai pageidautina mylimojo savybė. Ji tapo tokia svarbi, kad beveik sunku įsivaizduoti, kaip be šios sąvokos apskritai įmanoma kalbėti apie vyro ir moters santykius. Tačiau akivaizdu, kad įmanoma (na, bent jau buvo). Laikai keičiasi. Kažin, o kaip laikui bėgant žmonių meilė keičiasi (jei apskritai keičiasi)? Turiu omenyje ne kurio nors konkretaus žmogaus gyvenimą, o bendražmogišką sugebėjimą mylėti. Patį jausmą apčiuopti, sulaikyti ir įvertinti kažin ar įmanoma, tačiau požiūrį į meilę patyrinėti galima. Straipsnyje pabandysiu palyginti požiūrį į vyro ir moters meilę (bei su ja susijusius padarinius, tokius kaip gyvenimas kartu, santuoka) tarybiniais laikais ir šiandien. Per paskutinį dešimtmetį įvyko labai svarbus visuomenės santvarkos ir ideologijos lūžis. Kas žino, galbūt panašus lūžis įvyko ir meilės sampratoje? Beje, reikia paminėti, kad tarybiniais laikais tokie psichologiniai ir socialiniai tyrimai, kokie atliekami dabar, buvo neįmanomi. Akademinius tyrimus valdė ir varžė tarybinė ideologinė propaganda ir cenzūra. Gaila, bet objektyvaus vaizdo, ką žmonės galvojo, susidaryti neišeina.

Kaip mylėjo pirmieji krikščionys: ar liko vietos erotikai?
|

Kaip mylėjo pirmieji krikščionys: ar liko vietos erotikai?

Nežinau kito šventraščio, kuriame toks svarbus ir reikšmingas būtų žodis „meilė“. Naujajame Testamente jis kartojamas itin dažnai. Turbūt net netikintys yra girdėję didžiausią ir svarbiausią krikščionybės įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 23, 37. 39). Ir ne vienas turbūt susimąstė: „Na, kaip gi aš mylėsiu kokį vargetą ar vagį? Koks jis man „artimas“? Myliu savo tėvus, vyrą ar žmoną, vaikus, draugus. Bet mylėti kiekvieną sutiktą, netgi man kenkiantį?..“ Čia ir vėl pakiša koją mūsų lietuvių kalba. Meilė meilei nelygu. Agapė juk ne erotas. Jėzus, atsakydamas į klausimą, kas yra „artimas“, kartu pasako ir ką reiškia „mylėti“. Gerojo samariečio palyginimas (Lk 10, 29–37) moko, kad artimo meilė yra sąmoningas pasirinkimas ir veiksmas, o ne jausmas. Jėzus sako: „Eik ir tu taip daryk“. Ne „jausk“ ar „galvok“, o „daryk“. Suprantama, žmogus negali visiškai valdyti savo jausmų, tačiau gali valdyti savo elgesį. Tuomet aiškesnė darosi ir garsioji šv. Augustino frazė: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Juk ne apie įsimylėjimą jis kalba. Įsimylėjėliai ir taip būna truputėlį „išprotėję“, o jeigu dar darytų viską, ką nori… Žmogus netobula būtybė ir jo meilė netobula. Jeigu tai suprasime per jausmo prizmę. Tačiau jeigu galvosime apie meilę Dievui kaip apie Jo įsakymų vykdymą, kaip apie Jo matymą kiekviename sutiktajame, „mylėti“ ir „daryti“ reikšmės sutaps.