|

Žlugę sąmokslai prieš popiežių

Kriminalistikos istorikų teigimu, bandymai nužudyti popiežių Joną Paulių II – paslaptingiausi XX amžiaus nusikaltimai. Varšuvos kurijos kancleris Zdislawas Krolis žiniasklaidai pareiškė, kad 1983 ir 1987 metais popiežiui, kurio tikrasis vardas Karolis Wojtyla, lankantis Lenkijoje buvo parengti net du pasikėsinimo į pontifiką planai. Prieš pat trečiąjį Jono Pauliaus II vizitą į gimtinę 1987-aisiais viena moteris pranešė Z. Kroliui turinti informacijos dėl galimo pasikėsinimo į popiežių. „Šios moters vyras ar gyvenimo draugas, kilęs iš Bulgarijos, turėjo popiežiaus kelio per Čenstakavą planus ir kelis traukinio bilietus“, − lenkų žurnalistams teigė Z. Krolis ir patvirtino, kad informaciją nedelsdamas perdavė saugumo tarnyboms, kurios iškart areštavo įtariamą pasikėsinimo vykdytoją. Z. Krolis sakė taip pat turėjęs informacijos, kad nužudyti Joną Paulių II buvo rengiamasi ir 1983 metais. Tuomet į pontifiko gyvybę turėjo būti pasikėsinta per mišias viename iš Varšuvos stadionų. Apie rengiamą pasalą Z. Kroliui tuomet pranešė vienas Austrijos ambasados Lenkijoje darbuotojas. Jis esą pasakojo, kad į Lenkiją sugebėjo patekti 3 iš Vokietijos pabėgę asmenys, priklausantys kairiajai teroristinei organizacijai „Raudonosios brigados“. Lenkijos nacionalinės atminties instituto istorikas Janas Zarynas neatmetė galimybės, kad pasikėsinimo planai buvo slaptųjų tarnybų provokacija, kuria siekta kontroliuoti bažnyčią, devintajame dešimtmetyje tapusią tvirta atrama opoziciniams judėjimams.

|

Nagrinėjamas sąmokslų teorijų poveikis

Netrukus žurnale „Journal of Social Psychology“ pasirodys Kento universiteto (Didžioji Britanija) mokslininkų dr. Karen Douglas ir dr. Robbie’o Suttono mokslinis tyrimas, pavadintas „Nematomas sąmokslų teorijos poveikis. Suvokiama ir reali įvairių princesės Dianos žūties versijų įtaka“. (The hidden impact of conspiracy theories: Perceived and actual influence of theories surrounding the death of Princess Diana). Tyrimo autoriai nurodo, kad nors žmonės dažniausiai sugeba gana tiksliai įvertinti, kiek įvairios sąmokslų teorijos ir gandai paveikia kitus žmones, ir tai įvertina pakankamai blaiviai bei kritiškai, tačiau dažnokai nesugeba racionaliai pažvelgti, kiek tokia informacija pakeičia jų pačių požiūrį ir kaip tai leidžia tokioms teorijoms „aplipti“ papildomomis detalėmis bei sklisti toliau. Tiriamųjų buvo klausiama nuomonės apie princesės Dianos žūtį, paskui duodama perskaityti įvairių interneto straipsnių apie galimus sąmokslus prieš ją ir prašoma įvertinti, ar teiginys „Anglijos vyriausybė sankcionavo jos nužudymą ir tai atlikti pavedė slaptajai tarnybai MI6“ yra pakankamai argumentuotas ir gali būti teisingas. Daugelis žmonių sušvelnino savo ankstesnę nuomonę, išsakytą prieš perskaitant interneto straipsnius taip, kad ji ne taip skirtųsi nuo to, ką jie pareiškė perskaitę straipsnius. Dr. K. Duglas nuomone, šis tyrimas yra vienas pirmųjų, kuriame nagrinėjamas sąmokslų teorijų poveikis žmonėms.

Studentų blogas: sąmokslo teorijos
|

Studentų blogas: sąmokslo teorijos

Kai Lietuva vadavosi iš Tarybų sąjungos gniaužtų, mes matėme vieną aiškų tikslą – įveikti priešą ir pasiekti nepriklausomybę. Mes nesusimąstėme, ar nepriklausomoje Lietuvoje būsime laimingesni, mes tiesiog jautėme, jog esame vieningi, drauge vienas šalia kito ir žiūrime ta pačia kryptimi – mes rūpinomės vienas kitu. Nežinau, kodėl, tačiau žmonės turi keistą norą turėti priešų. Kai šie egzistuoja, tauta tampa nepaprastai vieningi. Tuomet ji gali iškęsti didžiausius nepriteklius, bet vis tiek jaučiasi laimingi (įrodymas, jog ne piniguose laimė). Ne todėl, kad turi arba neturi pinigų, bet todėl, kad jaučia bendrumą su kitu žmogumi ir juo pasitiki. Priešas mus suvienija bendram tikslui ir mes jaučiamės saugūs, nes turime aiškią gyvenimo kryptį, atsiranda tikslas gyventi. Žlugus Tarybų Sąjungai, išnyko bendras priešas ir mes pradėjome žiūrėti kas sau, atsirado nesutarimai, savi interesai, noras gyventi geriau už kaimyną. Mes nustojome mylėti kitus ir pradėjome rūpintis tik savimi. Tačiau ir čia mes imame ieškoti bendrų priešų: jei šalyje prasideda blogas gyvenimas (pvz. pasaulinė krizė), mes nesigiliname, kas dėl to kaltas, neieškome krizės priežasčių ir jos sprendimo būdų. Nežinau, kodėl (galbūt dėl menko išsilavinimo ar žemo intelekto, o galbūt todėl, kad be mūsų pačių mums daugiau niekas neberūpi), mes vėl taip pat vieningai surandame priešus tarp savų – „atpirkimo ožius“ valdžioje, blogą viršininką arba „tą gyvatę Oną“ darbe, kvailą žmoną arba nepaklusnius vaikus namuose.

|

Vien tik sąmokslai apie mus?

Sociologiniai tyrimai rodo, kad net trečdalis amerikiečių tiki įvairiomis sąmokslo teorijomis. Potraukis visur matyti sąmokslus tikriausiai slypi žmogaus prigimtyje. Juk tokios populiarios nuomonės, kad pasaulį valdo masonai, iliumnatai ar kitos slaptos organizacijos. Filosofas Carlas Popperis yra išsitaręs, kad sąmokslo teorijos suvešėjo tada, kai žmogus nustojo tikėti į Dievą ir paklausė: o kas yra vietoje jo? Juk atsitiktinumais nepasikliausi. Norisi tikėti, kad už įvairių atsitikimų pasaulyje stovi kažkas, kažkieno protas ir ranka diriguoja įvykiams. Kažkas nusprendžia, o mums telieka vykdytojų vaidmuo, kartais netgi to nesuprantant. Ir tada ką galime daryti? Belieka tik stebėti. Na, dar galime nepasiduoti manipuliacijomis ir visur įžvelgti slaptą valią. O tie, kurie tai neigia, yra tų valdytojų parankiniai arba šiaip naivūs žmonės. Gyvenimas sąmokslų pasaulyje yra paranojiškas ir baisiai nuobodus. Kartą pradėjęs visur turi įžvelgti kažkieno slaptus kėslus: net jei išeinant tau nusišypsojo žmona. Kodėl ji šypsosi? Ką tai reiškia? Ir pagaliau – kam ji tarnauja? Taip greitai galima įsitikinti, kad mus valdo net ne masonai su žydais, bet žalieji žmogiukai iš Marso. O blogiausia, kad visas pasaulis tampa vienas didelis sąmokslas. Kai viskas aplink tik sąmokslas, belieka paklausti gal ir pats esi sąmokslo dalis. O tai jau pats greičiausias kelias į ligoninę, kurios palatos duryse nėra rankenų.

| | |

Apie piligrimystę

Pigrimystė į šventas vietas vyksta nuo seniausių laikų. Šis reiškinys yra paplitęs visose svarbiausiose pasaulio religijose. Piligriminės kelionės – tai pirmosios žmonijos kelionės, kurių nelėmė išgyvenimo būtinumas. Kas yra piligrimystė? Kodėl milijonai žmonių ištisus metus keliauja į šventas vietas? Kokios vietos laikomos šventomis ir kur yra pagrindiniai piligriminiai centrai? Piligrimystė yra vienas iš žmonių judėjimo erdvėje tipų – kelionė į šventą erdvę. Krikščionybėje piligrimystė vertinama kaip savanoriškas pasišventimo aktas. Piligrimų kelionės tikslas – šventa vieta ar šventas objektas. Tokiose vietose jaučiamas dieviškumas ar šventybė. Piligrimystės vietos dažniausiai yra tos, kurios susijusios su religijos atsiradimu (Jeruzalė, Betliejus), jos įkūrėjų, pranašų ar šventųjų gyvenimu. Šventos vietos – tai ir tos vietos, kur konkretus žmogus patyrė apsireiškimą (ar čia įvyko kitas stebuklas), pvz., Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos Gvadelupoje, Lurde, Fatimoje, Knoke, Mejugorjėje ir kt. Piligriminėse vietose saugomos šventųjų relikvijos, šventi paveikslai, ikonos, skulptūros. Šventose vietose būna palaidoti šventi žmonės (šv. Jokūbo kapas Santjago de Komposteloje). Kitos piligrimystės vietos – tai administraciniai religijos centrai (Vatikanas). Katalikų Bažnyčia sąvoka šventovė nusako „bažnyčią ar kitą šventą vietą, kur tikintieji gausiai atlieka maldingas keliones skatinamo ypatingų religinių motyvų pritariant vietos ordinarui“.

| | |

R.Doveika: išpažintis internetu negalima

Bažnyčia aktyviai gyvena internetinėje erdvėje. Tačiau asmeninio santykio su kitu internetas nepakeis niekada. Deja, tačiau nei išpažintis, nei komunija negalimi internetinės erdvės rėmuose – jie visuomet yra regimai susirinkusios bendruomenės turtas, – tvirtino portalo redakcijoje trečiadienį viešėjęs kunigas Ričardas Doveika. Gerbiamas Ričardai, kaip Bažnyčia vertina internetą? Ar neplanuojate išpažintį padaryti internetu? Manau, taip Bažnyčia priartėtų prie XXI amžiaus realijų. Ką manote apie tai? Ačiū už įdomius klausimus. Internetinę erdvę galėtume laikyti viena iš naujo pasaulio formų, kuri atveria ir suteikia daug įvairiausių galimybių bei įtakoja ir kai kuriuos mūsų įpročius – neišskiriant ir religinius. Internetas gali būti ir yra puiki erdvė Dievo žodžio skelbimui, krikščioniškų vertybių puoselėjimui ir tikėjimo liudijimui. Šia erdve pasinaudoja ir popiežius, ir vyskupai, ir kunigai. Daug kur yra transliuojamos ir Mišios, rengiami religiniai forumai, kuriamos internetinės svetainės. Bažnyčia aktyviai gyvena internetinėje erdvėje, Kas nori paaukoti kokiai nors bendruomenei ar parapijai, tai irgi yra puiki galimybė. Tik vieno dalyko niekad negalės pakeisti internetas – asmeninio santykio su kitu. O būtent šis santykis yra esminis sakramentų teikime. Deja, tačiau nei išpažintis, nei komunija negalimi internetinės erdvės rėmuose – jie visuomet yra regimai susirinkusios bendruomenės turtas.

| | |

Kardinolas: kitas popiežius gali būti juodaodis

Įtakingas Afrikos kardinolas pareiškė nematantis jokių priežasčių, kodėl juodaodis dvasininkas negalėtų tapti kitu popiežiumi. Ganos kardinolas Peteris Kodwo Appiah Turksonas šiuo metu pirmininkauja 3 savaites Vatikane vyksiančiam susitikimui, kuriame aptariami Afrikos katalikų bažnyčios laukiantys iššūkiai. Pirmadienį per spaudos konferenciją kardinolas buvo paklaustas, ar, turint omenyje Baracko Obamos išrinkimą JAV prezidentu, juodaodis galėtų tapti ir katalikų bažnyčios vadovu. „Kodėl ne?“ – toks buvo P. Turksono atsakymas. Jis teigė, kad kiekvienas vyras, sutinkantis būti išventintas į dvasininkus, taip pat turi norėti tapti popiežiumi. P. Turksonas pažymėjo ir tai, kad buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Annanas taip pat buvo iš Ganos. „Jis turėjo problemų, tačiau vis viena tai pasiekė. Dabar JAV turi B. Obamą. Ir jeigu Dievo apvaizda, o bažnyčia priklauso Dievui, panorės matyti juodaodį popiežiumi, tai dėkui Dievui“ – kalbėjo kardinolas. Kalbos, kad kitas katalikų bažnyčios vadovas gali būti iš besivystančių šalių grupės, sklando jau senokai. Būtent besivystančiose šalyse sparčiausiai auga katalikų skaičius. Nuo 1978 iki 2007 metų katalikų skaičius Afrikoje išaugo nuo 55 mln. iki 146 mln. Tuo tarpu katalikų bendruomenės Europoje mažėja.

| | |

Piligrimystė – tapatumo raiškos kelionės

Prieš Šv. Kalėdas Vilniaus šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos namuose Lietuvos piligrimų bendrija pristatė 2009 m. pabaigoje išleistą socialinių mokslų daktaro Dariaus Liutiko monografiją „Piligrimystė. Vertybių ir tapatumo išraiškos kelionėse“. Tai pirmoji mokslinė monografija Lietuvoje tirianti piligrimines keliones, jų sampratą, piligrimystės ir turizmo ryšį. Pasak knygos autoriaus dr. Dariaus Liutiko, piligrimystė arba vertybinė kelionė – tapatumą ir vertybes išreiškianti, geografinėje erdvėje atliekama kelionė. Jos metu dėl dvasinių ar vertybinių motyvų keliaujama į šventas, gerbtinas ar kitas su asmens vertybėmis ir tapatumu susijusias vietas. Vertybinių keliautojų puoselėjamos vertybės gali sietis su religija, asmeninio dvasinio kelio paieška, taip pat įkūnyti nacionalinius, kultūrinius ar kitus kolektyvinius ar individualius idealus. Taigi, knygos autorius, praplečia piligrimystės sampratą, į ją įtraukdamas, ne tik religines keliones, bet ir tautinio tapatumo keliones, pavyzdžiui, keliones į gimtinę ar tėvynę ieškoti savo protėvių ir giminių, kultūrinio tapatumo keliones, kaip pavyzdžiui, kuomet keliaujama į gerbiamos grupės ar atlikėjo koncertus, taip pat sporto aistruolių keliones, vykstančias į kitą miestą ar šalį palaikyti sportininko ar mėgiamos komandos. Autorius piligrimines keliones atskiria nuo turizmo ir turistinių kelionių.

| | |

Tėve mūsų, kuris esi danguje

Kai mokiniai paprašė Jėzaus pamokyti juos melstis, jis davė jiems maldos „Tėve mūsų“ pavyzdį. Tad šioje maldoje tikėtina yra maldos bei maldingumo pagrindai, t. y. Tai, ką Viešpats laikė svarbiausia apreikšti savo mokytiniams. Luko evangelijoje ši malda pateikiama trumpesniu pavidalu, o Mato – taip, kaip perėmė ir iki šiol meldžiasi Bažnyčia. Tačiau, pasak prel. Antano Rubšio, nors „Luko forma nebuvo paplitusi pamaldose, bet turbūt yra artimesnė Jėzaus žodžiams negu Mato“.( Mt 6, 7-8) „Tėve mūsų“ Mato evangelijoje yra įterptas Kalno pamoksle. Svarbu paminėti ir įvadines Jėzaus mintis šiai maldai, kurios yra lyg rėmai kiekvienai maldai. Tikroji malda neturi būti parodomoji, ji yra širdies kalba, todėl dera slaptoje. Kaip tai priešinga anų ir šių laikų fariziejų maldoms ir kaip tai pažįstama mums patiems, tyrinėjant savo širdies slaptumas. Juk mes ne ką geresni už fariziejus: kaip malonu melstis aukštai iškėlus rankas sekmadienio susirinkime. Tačiau tik savas kambarėlis parodo tikresnius dalykus: kiek ir kaip išliejame savo širdį būtent čia. Vėlgi, esame greiti išlieti savo širdį prislėgus rūpesčiui, tačiau tikrieji garbintojai ieško savojo Dievo dvasioje ir tiesoje bet kuriuo metu. Ir čia kiekvienas galime sverti savo širdį ir mesti į save akmenį. Tad tikroji malda yra nuoširdi, neveidmainiška, neieško savo naudos ir visas viltis sudėjusi Dieve.

| | |

Tikiu, nes meldžiuosi

Šiuo K. Rahnerio SJ posakiu Insbruko universiteto profesorius K. H. Neufeldas SJ 2006-ųjų rudenį pradėjo paskaitų ciklą apie šį garsų praėjusio amžiaus teologą ir jo santykį su malda. Dar būdamas jėzuitų naujokyne, 1925 metais K. Rahneris publikavo straipsnį, pavadinimu „Kodėl mums būtina melstis“. Po keleto įžanginių pastraipų bus pateiktas šio originalaus straipsnio tekstas, o apie jo aktualumą tegul nuspręs skaitytojas. Jei tau rūpi kokia yra maldos prasmė, jei įdomu, kas vyksta ar gali vykti žmoguje, kai jis meldžiasi, jei manai, kad krikščioniška malda yra ne tik Dievo šlovinimas, ne tik skundas Jam ir tuo labiau ne mėginimas Jį perkalbėti, pagaliau, jei kada nors pagalvojai – ar jau pirma turi tvirtai tikėti, o tik po to pradėti melstis, tai šis K. Rahnerio straipsnis turėtų būti tau įdomus. Jo autorius mėgina į maldą pažvelgti savitu aspektu, iš neįprastos perspektyvos. Kas gali žinoti, gal būtent tuo jis kam nors atskleis naujų ir prasmingų motyvų melstis. Kuo gi ypatingas šis straipsnis ir kuo išsiskiria K. Rahneris iš kitų garsių teologų, rašiusių bei kalbėjusių maldos tema? Straipsnis ypatingas tuo, kad jis nėra apie maldą, o pats yra originali malda. K. Rahneris skiriasi nuo daugelio teologų tuo, kad jis ne tik rašė ir kalbėjo apie maldą, bet ir rašė maldas bei meditacijas, meldėsi vienas ir su kitais.