Kiaulių gripas: sąmokslo teorijų šalininkų balsai skamba vis garsiau
| |

Kiaulių gripas: sąmokslo teorijų šalininkų balsai skamba vis garsiau

Nuo to laiko, kai pavasarį pasirodė pirmi pranešimai apie naują gripo virusą A(H1N1), vadinamuoju kiaulių gripu užsikrėtė dešimtys tūkstančių žmonių, o vaistinės susižėrė milijardinį pelną. Prasidėjus šiam rudeniui, nuo pavasario žmoniją gąsdinantis kiaulių gripas vėl atsirado pirmuose laikraščių puslapiuose. Pasaulio spaudoje mirga antraštės: “Dar viena kiaulių gripo auka”, “Kiaulių gripas pareikalavo daugiau gyvybių”, “Dėl epidemijos uždarytos šalies mokyklos” ir t. t. Apie ligą kasdien kalbama per televiziją, valstybės skaičiuoja aukas, o politikai mėgina atitolinti laiką, kai turi būti paskelbta pandemija. Vyriausybės, net ir per krizę, stengiasi parodyti, kad rūpinasi žmonėmis ir skiria nemažas sumas panacėja vadinamam preparatui “Tamiflu” įsigyti. Vienintelė šį unikalų preparatą gaminanti Šveicarijos įmonė skaičiuoja milžinišką pelną. Pelnosi ir skiepus bei antivirusinius vaistus pradėję pardavinėti farmacininkai. Būtent jie, pasak JAV daktaro Leonardo G.Horowitzo ir žurnalistės Sherri Kane, kalti dėl kiaulių gripo atsiradimo, jo plitimo ir didėjančio mirčių skaičiaus. Interneto portale www.theflucase.com išspausdintame straipsnyje mokslininkas ir žurnalistė tiesiogiai kaltina tarptautinį farmacininkų kartelį, veikiantį Niujorke, kuris platino kiaulių gripo epidemiją. Straipsnyje teigiama, kad garsus Amerikos sveikatos apsaugos produktų ekspertas L.G.Horowitzas ir Sh.Kane išspausdino šokiruojančius oficialius dokumentus.

Ar A.Hitleris tikrai nusižudė?
| |

Ar A.Hitleris tikrai nusižudė?

1946 m. rusų rasti palaikai buvo ne Adolfo Hitlerio, o nežinomos moters, rašo guardian.co.uk. Daugybėje A. Hitlerio biografijų tradiciškai rašoma, kad 1945 balandžio 30 d., kai rusai bombardavo Berlyną, jis nusižudė kartu su Eva Braun – išgėrė kalio cianido piliulę, o paskui nusišovė. Kai kurie istorikai abejojo, kad fiureris nusišovė, ir spėliojo, jog tiesiog norėta, kad jo savižudybė didingiau atrodytų. Visgi nusišovimo versiją tuo laiku patvirtino rusų iš bunkerio paimta peršauta kaukolė, kuri 2000 m. buvo rodoma Maskvoje. Po naujų tyrinėjimų A. Hitlerio biografiją gali būti perrašyta ir likti nebaigta. Amerikiečių tyrėjai teigia, kad dešimtmečius sovietų žvalgybos slapta saugota kaukolės dalis yra 40 m. moters, kurios tapatybė nežinoma. Kaukolės DNR tyrimų rezultatai šiuo metu yra saugomi archyve Maskvoje, o jie buvo atliekami Konektikuto (JAV) universiteto genetikos laboratorijoje. Jų rezultatai abstulbino mokslininkus. Konektikuto archeologas Nickas Bellantonis sako, jog iš pat pradžių buvo aišku, kad kažkas ne taip: „Kaulas buvo labai plonas, vyrų kaulai tvirtesni.“ Anot mokslininko, sprendžiant iš kaukolės siūlių (tarp kaukolės kaulų išsidėstęs skaidulinis jungiamasis audinys), žmogui turėjo būti apie 40 m. A. Hitleriui 1945 m. balandį sukako 56 m. Dabar gi atlikti DNR tyrimai parodė, kad kaukolė yra moters. Nebeliko vienintelio įrodymo, kad A. Hitleris nusišovė. Galbūt kaukolė yra A. Hitlerio mylimosios E. Braun, kuri mirė būdama 33 m.?

Keisčiausios sąmokslo teorijos apie A. Hitlerio likimą
| |

Keisčiausios sąmokslo teorijos apie A. Hitlerio likimą

Atradimas, kad kaukolė, kuri kaip iki šiol manyta buvo Adolfo Hitlerio, iš tikro yra moteriška tik dar labiau pakurstė įvairiausio plauko sąmokslo teorijas. Kai kurios iš jų apskritai verčia abejoti žmogiškosios logikos galimybėmis. Tad nors tiesos grūdo šioje publikacijoje ir nebus, bet neatsilaikėme pagundai pristatyti populiariausius spėjimus apie A. Hitlerio likimą. Taigi, jeigu nuo seno saugoma kaukolė su kulka galvoje nepriklausė A. Hitleriui, tuomet koks jį galėjo ištikti likimas? Gandai, kad A. Hitleris iš tikro nenusižudė 1945 metais ir yra gyvas sklido jau eilę metų. Dalis sąmokslo teoretikų teigia, kad nacistinės Vokietijos lyderis yra gyvas ir šiandien. Tiesa, tokiu atveju balandį A. Hitleris turėtų švęsti 121-ąjį gimtadienį. Laikraštis „The Daily Telegraph“ pristato 4 keisčiausias sąmokslo teorijas, susijusias su tariamu A. Hitlerio išsigelbėjimu. Kai kurie aukšto rango nacistinės Vokietijos veikėjai, tarp kurių buvo ir „Holokausto architektas“ Adolfas Eichmannas, ir „mirties angelu“ vadinamas gydytojas Josefas Mengele, iš tikro pabėgo į Argentiną. Po to, kai prie šios Pietų Amerikos valstybės krantų atplaukė du povandeniniai laivai, imta kalbėti, kad prie savo buvusių bendrų Argentinoje prisijungė ir A. Hitleris. Tačiau vienu iš povandeninių laivų atplaukęs karininkas Heinzas Schafferis tai griežtai neigia. Povandeniniai laivai U-530 ir U-977 Argentinos uoste Mar del Platoje pasidavė atitinkamai 1945 metų liepą ir rugpjūtį.

Gyvybingiausios pasaulio sąmokslo teorijos
|

Gyvybingiausios pasaulio sąmokslo teorijos

buvo girdėti sąmokslo teoretikų balsų, teigiančių, kad išpuolio organizatorė yra ne Al-Qaeda, o JAV vyriausybė. Į šį chorą įsijungė net garsus aktorius Charlie Sheenas. Žurnalas „Foreign Policy“ savo ruožtu pristato pačių gyvybingiausių sąmokslo teorijų sąrašą. Rugsėjo 11-oji. Teorija: Al-Qaeda nėra atsakinga (arba yra atsakinga ne viena) už rugsėjo 11 dienos atakas. JAV vyriausybė arba leido teroristiniams išpuoliams įvykti, arba net pati juos surengė. Detalės: Įvairios teorijos, bandančios atskleisti, kas iš tikrųjų įvyko 2001 metų rugsėjo 11 dieną, ėmė cirkuliuoti netrukus po išpuolių. Tarkime arabų palydovinė televizija teigė, kad tą dieną į darbą neatėjo net 4 tūkst. žydų. Kai kuriose netrukus išleistose knygose buvo skelbiama, kad išpuolius, norėdama gauti paramą pradėti karą su Iraku, surengė pati JAV vyriausybė. Tuo, kad netrukus po šios tragedijos ėmė sklisti įvairios sąmokslo teorijos, stebėtis neverta. Tačiau labiausiai šokiruoja tai, kad neseniai 17 valstybių daryta apklausa parodė, kad dauguma žmonių vis dar nėra įtikinti, kad išpuolius suorganizavo Al-Qaeda teroristų tinklas. Didžioji dauguma „tiesos ieškotojų“ skelbia alternatyvias tiesas. 2005 metų dokumentinis filmas „Loose Change“ argumentuoja, kad lėktuvai negalėjo sugriauti bokštų dvynių taip kaip jie nugriuvo, o šalia Pentagono rastų lėktuvo nuolaužų buvo per mažai, kad būtų galima sutikti, kad į pastatą įsirėžė lėktuvas.

Psichiatrijos sąmokslas
|

Psichiatrijos sąmokslas

Labiau įgudęs skaitytojas skaitydamas tekstą visada mato ir potekstę, be kurios neįmanoma iki galo suprasti ir pačio teksto. Teksto sąvoką galima traktuoti ir plačiau – tai gali būti ne tik filologinis knygose esantis tekstas, bet ir įvykiai, kuriuos paverčiant tekstu, pavyzdžiui, žiniasklaidoje, beveik neišvengiamai atsiranda ir potekstė, išduodanti tarkime žurnalisto interpretaciją ir bandyma ką nors traktuoti norimu rakursu. Kitaip sakant, tiek tiesiogine prasme, tiek netiesiogine prasme matoma teksto dalis visada slepia potekstę, kuri, jeigu tekstas bando ką nors nuo žmonių nuslėpti, mokant skaityti, gali būti iškelta į paviršių. Paviršius dažniausiai atspindi pastangas manipuliuoti, tačiau sujungus šį paviršių su teksto gelme, gaunamas visas vaizdas. “Valstybės” spektaklio paviršiuje potekstę pamatyti galima įvairiais būdais. Įprastine filologine prasme, knygos paviršiuje, tas slaptas mechanizmas, kuriantis tekstą nematomas tiesiogiai; tiesą sakant, šis mechanizmas yra autoriaus prote, kuris net nenorėdamas to, atsispindi teksto paviršiuje, kuris yra ta gija, kuri veda į teksto gelmę. Bet kokiu atveju pasakomas požiūris ar išduodamas koks nors slaptas tikslas, parodantis, kas yra ją išreiškęs žmogus. Kalbant apie socialinį spektaklį, “valstybę”, “demokratiją”, paviršiaus slepiama potekstė yra socialinė, ne psichologinė, bet ir šiuo atveju, tai yra mechanizmas, kuris nerodomas spektaklio paviršiuje ir prie kurio gali prieiti tik išrinktųjų klanas.

| |

Kapitalizmo budynės

Kalbas apie globalizaciją, apie jos varžybų nugalėtojus ir nevykėlius gerokai pritildė globalinį kaimą ištikęs nelemtas „sunkmetis“, kuriam ir tinkamą vardą parinkti nelengva. Globalizacijos reiškiniams paaiškinti vartotos metaforos šiandien kursto ironiškų pašaipų pagundą. Štai dar užpernai neregėtais „proveržių“ šuoliais puikavęsis lietuviškas Baltijos tigras, Jungtinėse Amerikos Valstijose staiga užstrigus globalaus kapitalizmo finansiniam varikliui, virto susigūžusiu Betty Yurdin pasakos tigriuku arbatinuke. Šiandien pasaulinėje žiniasklaidoje vis dažniau nuaidi kapitalizmo vėlę anapilin palydintys balsai, todėl nenuostabu, jog ir lietuviškoji tapo savotiška kapitalizmo budynių užstale: vieni senu žemaitišku laidotuvių papročiu suskubo užgerti į velionio pomirtinę gerovę, dėl ištikusios nelaimės kaltindami valstybę, kiti – nekantravo įkalti paskutinę, tegul ir istoriškai surudijusią, vinį į godaus išnaudotojo karstą. Taigi tariamus nelaimės ištiktuosius suvienijo bendras rūpestis – surasti budynių stalui gerai nupenėtą „atpirkimo ožį“, kuriam visų pirma privalu aplaužyti ragus jei ne už paties kapitalizmo politinę-ekonominę mirtį, tai bent už akivaizdų globalaus kapitalizmo sukeltą moralinį-filosofinį skandalą. Pastebėtina, jog Lietuvos žiniasklaidoje, kaip ir kitur pasaulyje, duris į ekonominės krizės priežasčių supratimą dažniausiai bandyta rakinti savotišku visrakčiu, stengiantis pasakyti paskutinį žodį byloje.

Bankų sąmokslas: Lietuva paverčiama kolonija
|

Bankų sąmokslas: Lietuva paverčiama kolonija

Smarkiai sumažėjęs skolinimas toliau smukdo šalies ūkį, todėl natūraliai iškilo klausimas – kas dėl to kaltas? Bankai sako, kad ūkio kreditavimas sumažėjo dėl verslo subjektų nemokumo, o oponentai tikina, jog tai daroma tyčia siekiant galutinai palaužti įmones ir perimti pelningus verslus bei nekilnojamąjį turtą. Sąmokslo teorijos kūrėjai įžvelgia ilgą kolonijinio Lietuvos pajungimo strategiją. Iš pradžių būta spaudimo įvesti Valiutų modelį, kad, jei prireiktų, valstybė negalėtų išleisti papildomo pinigų kiekio atsirandančioms biudžeto „skylėms” kamšyti (kartu tai reiškia ir dalinį valiutos devalvavimą), po to sekė planingas nacionalinių bankų užgrobimas, vėliau – gyventojų ir ūkio subjektų pratinimas prie finansinių narkotikų, puikiai žinant, kad kada nors ateis krizė ir bus galima visus „narkomanus” eksploatuoti lyg vergus. Už narkotikų platinimą Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę. Už rožinių miglų į akis pūtimą ir finansinį pavergimą jokia atsakomybė nenumatyta. Tai leidžia bankams demagogiškai kaltinti pačius skolininkus – juk niekam, kaip teigiama, prievarta kreditai nebuvo brukami. Tuo tarpu apdairiai nutylima daug kainavusi grandiozinė reklaminė kampanija, kurioje gausiai dalyvavo bankų ekspertai, raginusi tik skolintis ir vartoti. Dabar bankai primena suaugusį vyrą, pagautą lovoje su nepilnamete: „Juk ji pati norėjo!” Kas kitas, jei ne gausius ekspertų būrius turintys bankai, turėjo žinoti apie artėjančią krizę?

Kiaulių gripas – pasaulinio masto sąmokslas?
| |

Kiaulių gripas – pasaulinio masto sąmokslas?

Kiaulių gripas sėja paniką visame pasaulyje ir kelia daugybę klausimų. Kaip atsirado ši liga? Kaip ją gydyti? Ar ji iš tikrųjų yra tokia pavojinga, kaip skelbiama? Sąmokslo teorijų mėgėjai turi įvairių paaiškinimų. Galbūt kažkas sugalvojo sumažinti pasaulio ekonomikos naštą ir sunaikinti dalį žmonijos? O gal tiesiog nori pasipildyti pinigines? „Moksliškai įrodyta, kad gripo virusas, sukėlęs epidemiją Meksikoje, negalėjo atsirasti kiaulės organizme“, – paskelbė Meksikos kiaulininkystės asociacija. Iš tiesų, nuo epidemijos pradžios nė vienai kiaulei nebuvo nustatytas mirtį sėjantis virusas A-H1N1, nors per ankstesnius šios ligos protrūkius žmonės užsikrėsdavo būtent nuo kiaulių. Naujas A-H1N1 štamas vadinamas kiaulių gripo virusu vien dėl to, kad turi proteino formą, būdingą ankstesniam kiaulių gripo viruso štamui. Tačiau naujasis virusas iš viso turi keturių gripo formų – Šiaurės Amerikos kiaulių, Azijos kiaulių, paukščių ir žmogaus – fragmentų. Mokslininkai teigia, kad toks derinys negalėjo atsirasti natūralioje aplinkoje. Šie faktai leidžia įtarti, kad naujas A-H1N1 štamas yra genų inžinerijos produktas, galbūt sukurtas kaip biologinis ginklas. Dar kovo 18 d. žiniasklaidoje pasirodė informacija, verta įtempto siužeto filmo scenarijaus. JAV kariškiai Aliaskoje esą iškasė moters, mirusios per 1918 m. „ispaniško“ gripo epidemiją, kūną. Iš palaikų JAV karo medicinos instituto mokslininkai paėmė genomą ir ėmė kurti naują virusą.

Meilė, gimdanti neapykantą II
| |

Meilė, gimdanti neapykantą II

Motinos ir jos esybės paveikslas vaikui yra jo pirmieji įspūdžiai apie žmogų ir žmoniškumą apskritai. Ar jis patirs palankumą, ar bus atmestas, priklauso nuo to, kaip motina su juo elgiasi. Yra dvi būdingos motinų nuostatos – lepinimas (hipergloba) ir nepripažinimas. Šį kartą – apie nepripažįstančią motinystę, kuri taip gali padėti pamatus depresiškai asmenybei. Čia turimos galvoje šykščios, mažai motiniškai mylinčios, griežtos moterys. Paprastai jos pačios vaikystėje būna patyrusios per mažai motiniško švelnumo, todėl neturi pavyzdžio ir mažai nutuokia apie vaiko poreikius. “Programiškos” motinos dėl netikrumo ir nepakankamo įsijautimo vaiką žindo ir auklėja pagal sustingusią schemą, neatsižvelgdamos į jo individualius poreikius. Jos per anksti iš vaiko reikalauja prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, kelia jam per didelius reikalavimus. Jeigu kūdikis, nekantriai ir skubiai (ir būtinai nustatytą valandą) pažindytas, iškart paguldomas į lovelę ir jam mama neskiria daugiau dėmesio, jam pamažu formuojasi nuostata, kad iš šio pasaulio nėra ko laukti. Būtent iš to kyla daugelio depresiškų žmonių pagrindinė gyvenimiška jausena – beviltiškumas. Ankstyvo nepripažinimo pasekmės vaikui būna dvejopos. Pirma, jis per anksti išmoksta rezignuoti, todėl tampa suvaržytas visose srityse, kuriose reikia ką nors pasiimti, reikalauti ir būti iniciatyviam.

Meilė, gimdanti neapykantą
| |

Meilė, gimdanti neapykantą

Motinos ir jos esybės paveikslas vaikui yra jo pirmieji įspūdžiai apie žmogų ir žmoniškumą apskritai. Vaikas yra toks jautrus ir imlus įspūdžiams, kad reaguoja į menkiausius dirgiklius. Ar jis patirs palankumą, ar bus atmestas, priklauso nuo to, kaip motina į jį žiūri, kaip su juo elgiasi ir bendrauja. Vaikystėje padedami pagrindiniai asmenybės savivertės jausmo pamatai: kaip šauksi – taip ir atsilieps. Yra dvi būdingos motinų nuostatos – lepinimas ir nepripažinimas. Pirmiausia – apie lepinimą. Perdėtai vaikus globoja tos motinos, kurios nori, kad jų atžalos visada liktų kūdikiai, bejėgiai, reikalingi jų ir nuo jų priklausomi. Jos lepina vaiką iš baimės netekti meilės. Taip būna santuoka nusivylusioms ar partnerį praradusioms moterims, kurioms dabar vaikas atstoja viską. Joms per daug reikia vaiko, reikia jo meilės, ir jos daro viską, už ką jis turi jausti joms dėkingumą. Vaikui augant, jos su siaubu mato, kaip jis darosi vis savarankiškesnis. Jos galvoja: jis tolsta nuo manęs, jam greitai manęs nebereikės. Turbūt šį norą turėti vaiką vien sau, įsivaizduojant jį esant mažą, palaiko gilus motinystės instinktas; be to, nereikia nuvertinti didelės aukos, kurią ilgą laiką motina turi aukoti vaikui. Lepinančios motinos yra nuolat šalia. Vaiko dėmesį ir jausmus jos traukia į save kaip magnetas, jos įsispraudžia tarp vaiko ir pasaulio, bet kokiais būdais bandydamos jį apsaugoti.