| |

Išdidumas – raktas į sėkmę?

Mokslininkai pasistengė atsakyti į amžiną klausimą: ar išdidumas yra viena iš septynių nuodėmių, ar tai visgi gera savybė. Paneigiant vyraujančią nuomonę, kad išdidumas yra trūkumas, specialistai įrodė, kad būtent šis charakterio bruožas suteikia žmogui galimybę sėkmingai siekti savo tikslų ir sukelia aplinkinių žmonių susižavėjimą. Mokslininkai mano, kad tokia asmeninė savybė, kaip išdidumas neturėtų būti vadinama neigiama, nes tai yra visuomenės lyderiams būdinga savybė. Mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo aiškinosi ar išdidumo jausmas yra nuodėmė, ar teigiama savybė. Tyrimo metu tiriamieji turėjo atlikti individualias ir grupines užduotis. Atliekant individualias užduotis tiriamieji turėjo pademonstruoti išdidumo jausmą, o kiti tiriamieji turėjo įvertinti partnerio lyderio savybes ir jo gebėjimą įveikti įvairias užduotis, rašo passion.ru. Pasirodė, kad išdidūs tyrimo dalyviai kitiems tiriamiesiems kėlė daugiau susižavėjimo ir buvo labiau priimtini kaip lyderiai. Specialistai pateikė išvadą, kad išdidūs žmonės, nors jie ir prastai adaptuojasi visuomenėje, savo aplinkoje susilaukia pagarbos ir neretai sėkmingai siekia savo tikslų.

| |

Vaikiškas godumas: kaip spręsti problemą?

Kai vaikams sueina 1,5-2 metai, dauguma tėvų susiduria su taip vadinamąja “godumo” problema. Jei anksčiau vaikas nekreipdavo jokio dėmesio į tai, kas ima jo žaislą, tai apie antruosius gyvenimo metus viskas pasikeičia, ir tėvus ima gąsdinti vaiko nenoras dalintis “savo” daiktais ir aktyvus nuosavybės gynimas. Su kuo susiję tokie pokyčiai? Kaip susitvarkyti su savo emocijomis ir kaip koreguoti vaiko elgesį nepabloginant situacijos? “Mano Liudvikui beveik du metukai. Išėjus į žaidimų aikštelę, jis savo žaislus gražiai susidėlioja, o pats žaidžia su svetimais. Tačiau jei kas nors paima jo mašinytę ar kibirėlį, jis tuoj pat atima, o kartais net ir suduoda. Labai nepatogu prieš kitas mamas, juk Liudvikas gali užgauti ir mažesnį. Bijau, kad jis gali užaugti godžiu…” – pasakoja Asta. Apie antruosius gyvenimo metus prasideda visiškai naujas vaiko loginio vystymosi etapas, kuomet jis pradeda vartoti žodžius “aš” ir “mano”. Pamenate, kaip anksčiau vaikas apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu, tai yra “Liudvikas valgo, Liudvikas žaidžia”. Dabar jam formuojasi pilnas savo paties vaizdas, o tai pasireiškia ir žodžio “aš” atsiradimu vaiko kalboje. Kartu su žodžiu “aš” atsiranda ir žodis “mano”: “tai mano žaislas, mano mama, mano kėdė”. Viskas, ką vaikas apibūdina žodžiu “mano” yra jo asmenybės tęsinys. Visi tie daiktai ir žmonės priklauso jo asmeninei erdvei. Būtent todėl vaikas taip emocionaliai reaguoja į tai, jog kažkas atsisėdo ant jo kėdės, žaidžia jo žaislu ir kalba su jo mama.

| |

Diagnozė – godumas

Godumas. Skirtingai negu šykštuoliai, kurie visko gaili sau, gobšuoliai elgiasi priešingai – nori visko ir daug. Jie labiausiai bijo būsenos, kai tenka ko nors atsisakyti. Tokiems žmonėms dažnai užkietėja viduriai, sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja imunitetas, susilpnėja organizmo savireguliacijos procesas. Pirmieji gresiančio pavojaus požymiai gali būti vegetatyvinė distonija ir nuolatiniai peršalimai, taip pat labai neigiamai veikiantys imunitetą. Pyktis. Žmonės, kurie lengvai ir greitai supyksta, tiesiog jaučia pasitenkinimą pykdamiesi. Štai jums didelė armija alergiškų žmonių. Periodškas nervų sistemos dirginimas priverčia imunines ląsteles būti kovinėje parengtyje. Tiesa, su alergija maistui susijusios ir individualios virškinimo sistemos ypatybės. Žmogus, turintis daug specifinių fermentų, esant dideliam dirginimui gali iki atitinkamo laiko net nežinoti, kad yra alergiškas. Na, o tie, kurie turi mažai fermentų, taps alergijos aukomis po pirmojo pykčio proveržio. Išdidumas. Žmogus, laikantis save protingesniu ir geresniu už kitus, nesuvokia, kad tai gali būti psichinio susirgimo priežastimi, ar sukelti skrandžio susirgimos. Tokie žmonės neprašo aplinkinių pagalbos ir dėl vidinės įtampos kartais tampa panašūs į pasiruošusius sprogti ugnikalnius. Dažniausiai jie serga skrandžio ir virškinamojo trakto ligomis, opomis, psichiniais negalavimais ir artritais. Šykštumas. Taupūs ir linkę į šykštumą žmonės dažniausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis.

Sunkmetis nesumažino noro aukoti
| |

Sunkmetis nesumažino noro aukoti

Šį savaitgalį prekybos centruose vykusi „Maisto banko” akcija maloniai nustebino – ekonominės krizės akivaizdoje žmonės dosniai aukojo maisto produktus skurdžiai gyvenantiems. Pirminiais duomenimis, labdarai nupirktų maisto produktų vertė viršijo 588 tūkstančius litų. Pavasarinė „Maisto banko” akcija vyko 173 parduotuvėse, akcijai talkino 3762 savanoriai. Pernai rudenį 207 prekybos centruose vykusios akcijos metu paaukotos 189 tonos maisto produktų už 744 tūkstančius litų. Paramos maistu akcijoje 23 miestuose dalyvavo virš 100 tūkst. žmonių. Daugelis aukojo pigesnius produktus: makaronus, kruopas, dribsnius, miltus. Taip pat skurstantiems paremti nupirkta nemažai žuvies ir mėsos konservų, cukraus. Akcijos organizatoriai stebisi žmonių dosnumu – žmonės labdarai nupirko daugiau maisto produktų nei pernai. Pavyzdžiui, Vilniaus Akropolio „Maxima” prekybos centre per dvi dienas surinkta paramos maistu už 16 tūkst. litų – pernai čia buvo surinkta produktų už 10 tūkst. litų. Akropolyje surinktas maistas pirmiausia bus išdalintas anksčiau paramos neieškojusioms šeimoms, kurių maitintojams netekus darbo gaunamų pajamų neužtenka prasimaitinti. „Maisto banko” direktorė Deimantė Žebrauskaitė pastebi, jog ekonominė krizė paliečia vis daugiau šeimų, kurios iki šiol nebuvo susidūrę su sunkumais ir paramos poreikiu. Didėjant bedarbių būriui, žmonės tampa vis jautresni kaimynų rūpesčiams.

Mokykime vaikus aukoti
| |

Mokykime vaikus aukoti

Dažnai prakalbus apie labdarą ir apie tai, kad vaikus mokyti aukoti yra labai svarbu, gali susilaukti pačių įvairiausių žvilgsnių ir komentarų. Žmonės šiek tiek supratingesni, jei pradedi apie tai kalbėti didžiausių metų švenčių metu: juk tada visiems norisi būti dosniems, supratingiems ir užjaučiantiems. Be to, visi mėgsta dovanoti. Ypač vaikai. Taigi gal verta vaikus mokyti dovanoti dovanas, kurios nieko nekainuoja? Gal verta jau su ikimokyklinuku kalbėti, kad mažiausia auka – iš kišenės ištraukti pinigai, kurių ir taip pilna kišenėje. Juk dar Biblijoje buvo parašyta, kad moteris, kuri paaukojo vieną pinigėlį, bet tai buvo jos vienintelis, paaukojo daugiausiai iš visų… Vaikai mus nuolat stebi. Kiekvienas mūsų mielaširdingas, užuojautos kupinas ir nesavanaudiškas poelgis nepraslysta jiems pro akis. Tačiau – besistengdami užauginti duodančius ir empatiškus vaikus – dažnai pamirštame, kad būtent tie netikėti, spontaniški poelgiai perduoda vaikams amžinąsias vertybes ir padeda jiems augti aukojančiais žmonėmis. Prieš porą mėnesių viena pažistama prasitarė, kad su vyru nedovanos vienas kitam Kalėdinių dovanų. Tiesiog pasikalbėjo apie tai, kiek pinigų tam skirtų, ir nusprendė visus juos skirti labdarai. Ta šeima – tūla lietuvių šeima: du vaikai, butas daugiabutyje. Bet ir kažkas tokio visiškai neįprasto, ar ne?

Nesidalinsiu nė už ką!
| |

Nesidalinsiu nė už ką!

Aš šykštumas ir dosnumas – įgimtos savybės? Nei šykštumas, nei dosnumas neįgimtas. Tai žmonių „susikurtas“ bruožas, padedantis gyventi kartu arba… gyventi atskirai. Žmonių santykiuose galioja paprasti psichologiniai dėsniai. Vienas iš jų gražiai apibūdintas lietuviška patarle: „Kaip vienam lauko gale šauksi, taip kitam lauko gale atsišauks“. Tad jei žmogus dalinasi su kitais, yra dosnus, lyg ir savaime kiti žmonės su juo tampa dosnesni. Taip atrandamas geresnis sutarimas, taip gyventi kartu lengviau. O kuo žmogus šykštesnis, tuo ir aplinkiniai jo tampa šykštesni – o taip gyventi kartu labai sunku. Gal tai – tautos bruožas? Juk vokiečiai, mūsų akimis, labai šykštūs, o rusai – dosnūs? Kaip su lietuviais? Tautų bruožai ne būtinai tinka kiekvienam tautos atstovui. Pažįstu vokiečių, kurių šykščiais niekaip nepavadinsi. O ir patį šykštumą, ir dosnumą mes vertiname iš savo kultūrinės perspektyvos. Tad kalbėdami apie tautinius bruožus visada turėkime galvoje, kad tai labai neobjektyvu. Kai stebime kitas tautas, matome tam tikrus elgesio ir santykių modelius. Taip, mums atrodo, kad vokiečiai šykštesni, nes jie elgiasi šiek tiek kitaip, nei mums įprasta. Kiekviena kultūra turi savo stereotipus, savo elgesio modelius, savus būdus gyventi ir įprasminti savo būtį. Kokie lietuviai kitų kultūrų akimis – reikėtų paklausti jų. Tiesą sakant, tokio klausimo nė vieno iš savo pažįstamų užsieniečių nepaklausiau. Teks šį namų darbą atlikti patiems skaitytojams.

Padėkime vaikui dalytis
| |

Padėkime vaikui dalytis

Atšilus orams, į kiemus ir parkus pasipylė įvairaus amžiaus vaikai su tėvais, seneliais ar auklėmis. Šiltuoju metų laiku lauke galima žaisti su įvairiausiais žaislais: kibirėliais, kastuvėliais, mašinytėmis, kamuoliais, lėlėmis, galima važinėti triratuku ar dviračiu… Būtent dėl to mažose širdelėse kartais vyksta didžiulės dramos, pastebėjus, kad kitas turi didesnį, ryškesnį, gražesnį, ar tiesiog kitokį… Suaugusiesiems reikia daug kantrybės sprendžiant tarp vaikų kilusius konfliktus su audringiais pykčio ir pavydo priepuoliais. Patiems mažiausiems natūralu elgtis egoistiškai. Pagal dvimečio vaiko pasaulio suvokimą, jo daiktai yra tarsi jo paties tąsa. Įgydami stiprų savojo „aš“ pajautimą, dvimečiai pradeda suvokti nuosavybę (daiktų priklausomybę). Šiuo etapu du jo mėgstamiausi žodžiai būna „mano“ ir „ne“. Žinoma, pasitaiko iš prigimties dosnių mažylių, kurie geranoriškai pasidalija su aplinkiniais savo užkandžiu ar žaisliuku, tačiau dauguma dvimečių dar nėra subrendę dalytis; jie laimę dažnai išgyvena galėjimu turėti nuosavybę būtent dabar. Tokio amžiaus mažyliai jau žaidžia kartu su kitais vaikais, prižiūrimi suaugusiųjų, tačiau reikia laiko, kol jie įgis dalijimosi įgūdžių. Tad kaip padėti vaikams dalytis, kad jie nebijotų kuriam laikui paleisti iš rankų savo žaisliuką? Praktikuokite eiliškumą. Pavyzdžiui, verčiate vieną knygelės puslapį, o mažylis verčia kitą. Arba statote vieną piramidės kaladėlę, kitą – uždeda mažylis, ir panašiai.

Vaikai. 3-5 metai: laikas ugdyti dosnumą
| |

Vaikai. 3-5 metai: laikas ugdyti dosnumą

3-5 metų amžiaus vaikai pradeda žaisti kartu. Kas vaikų darželyje, kas kiemo žaidimų aikštelėje. Iš šalies aiškiai matyti, kaip jie susiburia į „interesų grupes“: berniukai virsta policininkais, lenktynininkais, gelbėtojais ir pan., mergaitės – mamytėmis, dainininkėmis ir t.t. Iki šiol žaislas vaikui buvo vertingas vien tuo, kad yra jo nuosavybė, nuo šiol viskas keičiasi: žaislai tampa žaidimų įrankiais, kuriais jau norisi pasidalinti su savo draugais, nes taip smagiau žaisti. Žmogiškieji santykiai atsiduria pirmojoje vietoje. Būtent dabar reikia pradėti mokyti vaiką dalintis, arba kaip sako suaugusieji – dosnumo. Vaikas labai greit suvokia, kad leidęs žaisti kitiems su savo žaislu, gauna teisę tapti grupės nariu ir žaisti kartu su kitais. Kartais jie noriai dalijasi savo žaislais su draugais, tačiau net prisiliesti prie jų neleidžia kitiems vaikams. Kodėl? Vaikas išskiria sau artimų žmonių ratą. Šiam ratui priklauso artimieji ir draugai. Šiais žmonėmis vaikas pasitiki, noriai bendrauja ir mielai pasidalins pačiais brangiausiais jam daiktais. Ir yra žmonių, šalia kurių mažylis tiesiog priverstas būti, bet neprivalo draugauti. Su jais ir žaislų nesidalina. Ar tai gobšumas? – Ne. Tarkime, jūs turite automobilį: ar duosite juo pasivažinėti žmogui iš gretimos laiptinės? Turbūt ne. O jei paprašys brolis/sesė? – Taip.

| |

Kaip tampama ciniku

Jeigu aš jums pasakysiu, kad žmonės yra nuostabūs, tikriausiai mane užjuoksite. Jeigu pasakysiu, kad esama tokių, kurie net neverti gyventi, tikriausiai abejodami patrauksite pečiais. Vadinasi, jūs sutinkate, kad riba tarp gėrio ir blogio driekiasi ne tarp gerų ir blogų žmonių, o per kiekvieno žmogaus širdį. Žmogus – prieštaringa būtybė. Jo psichikoje vienu metu egzistuoja daugybė priešybių: gerumas ir pyktis, gėda ir puikybė, nusižeminimas ir savimeilė, cinizmas ir naivus tikėjimas pasaulio grožiu. Šie ir kiti, regis, nesuderinami poliai puikiai sugyvena mūsų širdyje ir prote. Kaip? Labai paprastai. Į sąmonės paviršių iškyla tai viena, tai kita. Kai pykstame, mūsų “gerasis aš” tyli, nes dabar ne jo laikas. Kai džiaugiamės, skausmas dėl pasaulio ir savo pačių netobulumo giliai paslėptas ir, deja, laukia savo valandos. Kai sielvartaujame, gyvenimo džiaugsmas nugrimzta taip giliai, kad, rodos, jo nėra visai. Čia ir yra visas žmogiškumo grožis: nė vienas pliusas negali egzistuoti be kito. Nežinotume, kas yra gėda, jei nemokėtume savęs girti ir vertinti savo poelgių. Neatpažintume cinizmo, jei niekada nenusiimtume rožinių akinių. Tačiau, paskendę išgyvenimuose, tai dažnai pamirštame, ir pasaulis tada mums atrodo nudažytas viena spalva. Žmogus tarsi įstringa viename iš negatyvių polių. Nusivylimų per daug, kančia – per didelė, ir jis bijo džiaugtis bei tikėtis. Verčiau jau nieko nelaukti – kad vėl nenusiviltum.

Džonas Travolta: “Galėjau tapti ciniku…”
| |

Džonas Travolta: “Galėjau tapti ciniku…”

Džonas Travolta gimė nedideliame Inglvudo miestelyje, Niū Džersio valstijoje. Jo tėvui, Salvatorui Travoltai, tuomet buvo 41-eri. Buvęs futbolininkas ėmėsi automobilių dalių prekybos, kad išmaitintų savo didelę italų-amerikiečių šeimą, kurioje Džonas buvo šeštas vaikas. Motina, Elena Travolta, buvo aktorė, dėstanti aktoriaus meistriškumą, todėl su malonumu užkeldavo savo atžalas ant pakylos, tėvo padarytos specialiai namų teatrui. Džonas nuo šešerių metų mokėsi šokio meno. Jo mokytojas buvo legendinio šokėjo Žano Kelio (Gene Kelly) brolis Fredis. Toks tėvų požiūris į vaikų lavinimą lėmė, kad trys iš šešių Travoltų vaikų (Džonas, Elena ir Džoi) tapo aktoriais. Pirmuosius žingsnius populiarumo link Džonas žengė Brodvėjuje 1975 metais, suvaidinęs linksmuolį Denį Zuko retromiuzikle “Briolinas”. 1978 m. Rendalas Kleizeris pagal šį pastatymą nufilmavo filmą su Travolta (jau populiariu kino aktoriumi) pagrindiniame vaidmenyje. Kine į Džoną atkreipė dėmesį po antraeilio vaidmens Brajano de Palmos siaubo filme “Kerė” (1976). Tačiau pasaulinį populiarumą aktoriui atnešė Džono Bedemo “Šeštadienio vakaro karštinės” (1977) ir “Briolino” (1978) premjeros. Už Bruklino disko šokėjo vaidmenį Travolta buvo nominuotas “Oskarui”. 1989 metais prasidėjo naujas jo gyvenimo periodas. Jis suvaidino geraširdį taksistą Džeimsą Ubrieką sėkmingoje Emi Hekerling komedijoje “Kas čia kalba” (po metų buvo nufilmuota antroji šio filmo dalis). Nuo šio momemto sėkmė atsigręžė į Džoną veidu.