Kaimynai
Kaimynų būna visokių. Aš prisimenu savo vaikystės auklytę lenkę – kaimynė buvo mūsų. Apsimetinėjome, kad mokome vieną kitą savos kalbos. Tiesa, aš lenkiškai pramokau, o ji lietuviškai – nebe. Užtat geruoju galiu minėti “ananasinius” obuolius didžiuliame jos sode, slėpynes ir kačių gaudynes ant šieno, piktą pilką seną šunį ir daugybę vištų, kurių kiaušinius man kartais leisdavo surinkti. Dar pamenu kitą kaimyną. Savo močiutės. Gyveno priešais jos butą. Tiek jis, tiek jo moteris gerdavo. Daug ir dažnai. Vėliau riedavosi, vienas kitą vaikydavo. Turėjo kvailą rudą šunį ir dvi siamo kates. Dievinau jas. Vis taikydavausi nutverti už uodegos, bet gi niekaip niekaip. Tik žybčiodavo mėlynomis akimis iš tolimiausio rūsio kampo. Tas kaimynas kartą girtas sumanė didelį reikalą atlikti vidury laiptinės. Pirmąsyk jam pavyko. Net atsirado, kas išvalė, nes viena moterėlė manė, kad jos šunelis čia taip negražiai. Antrąsyk močiutė mano patykojo ir, pamačiusi, kad šis jau kelnes maunasi, čiupo sunkų guminį batą ir per kuprą anam, per kuprą!.. O kitų senelių kaimynai buvo senyvi žmonės. Ateidavo dažnai kur pro šalį keliaudavo, pasilabindavo. Jei kiaulę skerdžia, skerstuvėmis vaišina. Seneliai savo ruožtu obuolių, kitokių gėrybių, pieno. Anie man įsiminė tik dėl to, kad pora buvo visai neseniai susituokusi. Ėjo senelis kažkur į talką, pamatė senutę ir suprato žmonės, kad reikia vestuves atšokti. Susituokė būdami beveik 70-ies. Gražu, ar ne? Atsikrausčiusi į Vilnių turėjau kitokius kaimynus.