Month: spalio 2009

Altruizmas – rūpinimasis kitų interesais ar gerove arba bendrąja gerove. Altruistiškas elgesys tapatinamas su nesavanaudišku elgesiu ir laikomas egoizmo priešingybe. Kita vertus, altruizmas gali tapti paslėpta egoizmo forma, taip pat psichologine gynyba nuo savo egoistiškų norų. Kiekvienam žmogui būdingas ir tam tikras gebėjimas aukotis iš tikrųjų: dėl savo vaikų, artimųjų, tėvynės, tikybos ar pažiūrų. Altruizmo sąvoka naudojama ne tik kalbant apie žmonių sąmoningą ar nesąmoningą elgseną, bet ir apie gyvūnų vidurūšinę elgseną ir jos evoliucinę raidą. Altruizmo sąvokos kūrėju laikomas Auguste Comte. Moralinis altruistas altruistiškai elgiasi iš principo. Tokio principo pavyzdžiu gali būti Imanuelio Kanto kategorinis imperatyvas. Asmens moralė taip pat gali pasireikšti sąžinės balsu, dėl kurio elgiamasi altruistiškai. Teisingumas yra viena svarbiausių mūsų visuomenės vertybių. Mes dažnai elgiamės altruistiškai norėdami teisingumo.

Būtų galima manyti, kad religingumo augimas turėtų lemti stipresnę taiką. Galiausiai religijos juk skatina altruizmą, tiesa? Jei altruizmas prilygintinas dėmesio sutelkimui į kitų reikmes, religingi žmonės neturėtų skatinti priešiškumo. Be abejo, visi žinome, kad kai kurie religijos vardu vykdomi dalykai prilygsta šventos etiketės klijavimui ant bet ko, kur tik pučia nuožmus vėjas. Daugybė religijų buvo suteptos asmenų, kurie jomis tiesiog sankcionavo savo aistrą veikti savanaudiškai. Prieš akis tuoj pat iškyla kryžiaus žygiai. Tačiau religinių šarlatanų nederėtų kaltinti dėl viso iš tikinčiųjų kylančio smurto. Ne visi karai gimsta galvose nenuoširdžių egomaniakų, kurie mulkindami įtikina tikinčiuosius, kad Dievas palaiko jų niekšiškus darbus. Kodėl nuoširdūs tikintieji neskleidžia taikos visiems? Ko gero, iš dalies atsakyti pavyktų atidžiau pažvelgus į altruizmą. Paprasčiausiai kalbant, altruizmas – tai rūpinimasis kitais. Tačiau kartais altruizmas apibrėžiamas ir kaip veikimas kitų labui, kai pats veikiantysis iš tokių savo veiksmų negauna absoliučiai jokio atlygio. Aš tai vadinu „absoliučiuoju altruizmu”. Kartais teigiama, kad kaip visiškas savęs aukojimas altruizmas yra kulminacinis religijos taškas. Neseniai dalyvavau konferencijoje, kurioje didžiausioms pasaulio religijoms atstovaujantys mokslininkai svarstė, ar jų tradicijos skatina absoliutųjį altruizmą. Dalyvių būta budistų, taoistų, šintoistų, krikščionių, hinduistų, musulmonų, konfucianistų, judėjų ir kitų.

Sociologų, biologų tyrimai rodo, kad 10 proc. žmonijos yra altruistai. Šis altruistų procentas visuomenėje yra pastovus, nulemtas genų ir nepriklauso nuo išorinių sąlygų (šeimos, auklėjimo, visuomenės įtakos). Altruistai neišnyksta. Altruizmo genas slypi žmoguje ir jo neįmanoma išnaikinti. Žmonijoje visad, nepriklausomai nuo auklėjimo ar visuomenės įtakos, yra iki 10 proc. „prigimtinių” altruistų. Nors bet kurią visuomenę sudaro 90 proc. egoistų, jos pagrindai (moralė, teisėtvarka, religija, mokslas, kultūra, menas, auklėjimas, švietimas) visiškai remiasi 10 proc. altruistų koncepcija, nes altruistinis elgesys visiems naudingas. Altruizmas vyrauja švietimo sistemoje, jo moko mokyklose: būk doras, darbštus, gerbk, gink, draugauk, mylėk, nes visuomenei altruizmas yra naudingas. Jei altruistams iš prigimties altruistiniai veiksmai yra natūralūs, tai egoistams atiduoti visuomenės labui atrodo neįmanoma. Bet gyvųjų organizmų gyvybinės veiklos dėsniai rodo, jog organizmas suvokia savo egzistavimo priklausomybę nuo visų organų, elementų bendro darbo ir tai skatina ląsteles, kurių kiekviena yra egoistiška, altruistiškai sąveikauti. Ir egoistinė žmonijos visuomenė jaučia altruistinio elgesio naudą. Netgi šiuo metu pasaulyje niekas aktyviai nepasisako prieš altruistinius poelgius. Atvirkščiai, visos organizacijos, visuomenės veikėjai reklamuoja savo dalyvavimą altruistinėse akcijose ir tuo didžiuojasi. Niekas pasaulyje akivaizdžiai nesipriešina altruistinių idealų plitimui.

Danijos režisieriaus Lars von Triero filmai visuomet garsėjo ir tegarsėja savo šokiruojančia tematika ir forma. Būdamas vienas iš Dogmos 95 iniciatorių von Trieras niekada nestigo drąsos eksperimentuoti su kamera. Sekdamas Dogmos manifesto reikalavimais, kurių bene pagrindinis buvo siekis grįžti prie kiek įmanoma mažiau komerciškai įmantrios kino filmų produkcijos, Lars von Trieras leisdavo sau nestabdyti kameros net ir tuo atveju, kai tai peraugdavo į pusiau spontanišką aktorių orgiją. Kaip bebūtų, bet tokie jo filmai kaip Epidemija, Europa, Idiotai, Prieš bangas ir, žinoma, Dogvilis vienu ar kitu būdu analizuoja Danijos režisieriui taip aktualią idealizuoto altruizmo problemą. Lars von Triero filmuose altruizmas visuomet perauga arba į savo priešingybę, arba visišką savi-destrukciją. Įdomumo dėlei verta atkreipti dėmesį, kad altruizmo ir egoizmo priešstata yra palyginti nesenas kultūrinis reiškinys. Altruizmo sąvoka, bent jau taip, kaip mes šiandien ją vartojame, buvo nukalta pozityvizmo pradininko Auguste‘o Comte‘o. Comte‘ui altruizmas reiškė besąlygišką tarnystę ir rūpestį kitais, pirmiausia rūpestį visos visuomenės gerove. Ilgainiui ši sąvoka įgavo dar griežtesnę konotaciją kaip tik dėl to, kad buvo supriešinta egoizmui. Tokie egoizmo „adeptai” kaip Thomas Hobbesas, Niccolo Machiavelli ar Friedrich Nietzsche buvo ir tebėra siejami su atviru savanaudiškumo „propagavimu”.

Pirmiausia turėčiau paminėti „altruizmo” reikšmę, tai – rūpinamasis kito gerove, nesiekiant naudos sau, žmogus, visiškai atsiduodantis kitiems. Tarsi Jėzus, kuris paaukojo savo gyvybę tam, kad atpirktų mūsų nuodėmes. Nors Kristus mirė prieš du tūkstančius metų (bent jau taip teigia Biblija), mūsų laikais taip pat galima sutikti „šiuolaikinių Kristų”. Jei jau prakalbome apie religiją, norėčiau paminėti Tėvą Stanislovą – nuostabių minčių ir meilės visiems žmonėms kupiną vienuolį. Daugiau nei dvidešimt metų kukliai gyvenęs Paberžėje, visada priimdavo priklydėlius, nerandančius šviesos gyvenimo kelyje ar trokštančius patarimo, supratimo, išdalydavo viską aplinkiniams, išalkusiems, nors po to pačiam tekdavo kęsti alkį. Reikėtų nepamiršti, jog nugyvenęs ilgą gyvenimą, būties pabaigoje tapo tik dar labiau mylimu ir lankomu, na, o dabar prisiminimas apie jį išlikęs toks pat stiprus. Galbūt galėtume teigti, kad gerumas „gimdo” gerumą. Kita vertus, priverstinis ar apsimestinis gerumas į nieką dorą neišauga. Nežinau kodėl, bet, kalbėdama apie altruizmą, tegaliu akyse ir mintyse formuluoti piktus sakinius apie Lietuvos politikus: argi jie neturėtų būti altruistais? Juk dirba ir priima įstatymus, turinčius palengvinti mūsų visų gyvenimus. Tiesa, yra puikių politinių altruizmo pavyzdžių – kad ir sausio 13-osios įvykiai. Jauni žmonės aukojo savo gyvybes, stodami akis į akį su rusų tankais.

Žinote, koks yra pats nepavojingiausias vairuotojas keliaujant autostopu? Tas, kuris iš karto pasako kainą ir dar dėl jos derasi. Prisiminkite situaciją, kurią tikrai esate patyrę ne vieną kartą: jūsų prašomas, žmogus padaro paslaugą, jūs norite atsilyginti, tačiau jis kategoriškai nepriima padėkos. Įdomus klausimas: kodėl jūs jaučiatės nepatogiai? “Todėl, kad niekas nieko šiaip sau nedaro, – įsitikinęs psichoanalitikas N. Naricynas. Mecenavimas, rėmimas ir bet koks kilnus poelgis turi tikslą. Rėmėjas moka už reklamą ar bent jau už malonumą pakilti savo paties akyse. Mes gyvename realybėje, kurioje kiekvienas turi pramisti iš savo darbo, kur laikas kainuoja pinigus, todėl altruizmas, jeigu jis apskritai įmanomas, kelia mums įtarimų. Niekas nenori jaustis įsipareigojęs. Būtent “įsipareigojimas” yra vienas didžiausių tariamo altruizmo pavojų.” Kai kas nors ką nors daro dėl jūsų “iš altruizmo”, jūs tampate prašytoju, jis – geradariu. Geradaris gauna galimybę bet kurią minutę versti jus atidirbti. Ir dažnai kur kas didesne kaina, nei verta jo suteikta paslauga. “Aš tau viską atidaviau, o tu…”? Dažnai ši frazė sakoma suaugusiems vaikams ir “nedėkingiems” sutuoktiniams. Kitaip tariant: “Aš tau atidaviau viską, ką turėjau, nieko už tai nereikalaudama(-as), o tu šito neįvertini, tu dėl manęs nieko daryti nenori…” Tačiau jeigu šis “atidavimas” buvo padiktuotas altruizmo, kokiu pagrindu jūs reikalaujate atlyginimo?

Šįkart pakalbėsime apie tipą moterų, kurios dėl šeimos ir aplinkinių linkusios paaukoti labai daug savo laiko, jėgų, kartais – netgi nervų. Tai, kaip aprašėme tokias moteris, puikiausiai telpa kategorijos “altruistas” apibrėžimui. Altruistas – tai žmogus, kurio moralinių vertybių sistema skirta tarnauti aplinkiniams. Jis atsidavęs pildo kitų norus. Psichologai kaip geriausiai žinomą altruizmo pavyzdį pateikia moterį, žmoną, mamą, kuri savo pomėgius, karjerą nukelia į dešimtą vietą. O kaip kitaip? Tikra Moteris turi aukotis. Juo labiau jeigu stereotipas “tėveliui – geriausias kąsnis”, įdiegtas nuo mažų dienų, giliai įaugęs pasąmonėje kaip nepajudinamas. Suaugusi moteris šį modelį perneša į savo šeimą. Tačiau, įspėja specialistai, gyvena ji juk pagal svetimą scenarijų! Jeigu šis scenarijus jai svetimas, seka ji juo tik pareigos jausmo vedama, vadinasi, nieko gero tai neduos. Jos tikslas vienas – tapti tokia, kokią ją nori matyti vyras. Psichologai tokias moteris vadina socialiniais chameleonais. Moters, kuri nemyli savęs, nemylės nė vienas vyras. Vienintelis idealas – tai mes patys. Ir tegu visi, kas mus myli, priima mus tokius, kokie esame. Jeigu vyras jaučia, kad moteris viduje laisva, savarankiška, jis ją tik labiau vertins. Tokia moteris vyrus traukia kaip magnetas. Gerbti ir mylėti save nereiškia neigti kitų interesus. Laimingi tie žmonės, kurie moka elgtis taip, kad aplinkiniai neužkrautų savo problemų.

Šiandieną parašysiu Jums apie altruizmą, kodėl tai išskirtinė savybė ir kokiu tikslu tai naudoti. Jeigu pagalvotumėte atidžiau apie altruizmą, suprastumėte, kad ši savybė yra labai paradoksali mūsų gamtoje. Dėdė Čarlzas Darvinas ar kiti, kalbėję apie evoliucijos teoriją, psichologiją, yra net parašę knygų, tokiais pavadinimais kaip pvz. „Savanaudis genas” („Selfish Gene”). Mūsų biologiniam kūnui savanaudiškumas yra lyg įprastas dalykas, mes visada turime rūpintis savo išgyvenimu, išlikimu ir pasisotinimu. O iš kur tada randasi altruizmas? Altruizmas – tai naudos ar pagalbos davimas be naudos sau. Jis prieštarauja mūsų šviesiųjų mokslininkų teorijoms, kad žmogus viską daro savanaudiškai. Motina Teresė, kuri visą gyvenimą paskyrė vargšų globai, buvo tobulas pavyzdys to, kad savanaudiškumo teorijos – ne visada yra tiesa. Sufijų pasakojimas mena istoriją apie medituojančią moterį ant Gango upės kranto, kuri gelbėjo skorpioną. Moteris, baigusi meditaciją, pamatė srovės atneštą skorpioną, kuris užstrigo tarp krante esančių šakų ir skendo. Pirmą, antrą, trečią jos bandymą jį imti rankomis ir išgelbėti lydėjo skaudūs skorpiono gėlimai. Ji rizikavo savo gyvybe. Žmogus, ėjęs pro šalį, šaukė moteriai: „Tu žūsi, gelbėdama tą bjaurybę!”. Moteris jam atsakė: „Negi turėčiau jo negelbėti, tik todėl, kad jis gelia?” Kas tai per savybė, kas tai per drąsa?