Skyrybos – šio amžiaus „mada“, vis labiau žalojanti jaunąją kartą
|

Skyrybos – šio amžiaus „mada“, vis labiau žalojanti jaunąją kartą

„Mano tėvai skiriasi“. Tokią frazę paskutiniu metu girdime vis dažniau ir dažniau. Kokios viso to priežastys? Kodėl žmonės, kurie prisiekia amžiną meilę Dievo akivaizdoje, vėliau nutaria, jog jiems ne pakeliui? Kas nutinka, dėl ko nepakanka vietos po vienu stogu? Prieš porą dienų teko kalbėtis su savo drauge, kuri daugiau nei 10 metų yra išsiskyrusi ir viena augina paauglę dukrą. Ištekėjo ji būdama labai jauna, galvą apsuko gražuolis vaikinas, kuris netikėtai jai pasipiršo. „Sutikau, nes jį mylėjau. Atrodė, jog tai mano gyvenimo meilė, mano žmogus. Susilaukėm vaikučio, o vėliau prasidėjo barniai. Pykomės dėl visko: aš norėjau savaitgalius leisti namuose, jis norėjo žvejoti. Aš – nuvažiuoti pas tėvus, jis – iki išnaktų dirbdavo. Vaiką prižiūrėjau viena. Gyvenome toli nuo artimųjų, todėl niekas neateidavo į pagalbą. Geriausias variantas mums abiems atrodė skyrybos.“ Tokiais atvejais sunku ir įsivaizduoti, kad šeima galėtų gyventi kartu. Atsiranda trintis, nesusikalbėjimas. Galų gale, nebesutampa interesai. Ištekėjusi ir pagimdžiusi, moteris surimtėja, pasikeičia jos pažiūros į ją supantį pasaulį. Vyrui tai gali pasirodyti keista, mat linksmybės ir vakarai draugų kompanijoje taip lengvai išnykti iš jo pasaulio negali. „Viena auginu dukrytę. Matau, kaip jai trūksta tėčio. Jie kartais susitinka. Jis turi kitą šeimą, sūnelį, tačiau Margaritos neatstumia ir ją myli“. Tik ar pakanka mergaitei meilės bei šilumos? Tipiška situacija.

Kodėl niekada niekada nereikia skirtis
|

Kodėl niekada niekada nereikia skirtis

Sako, skyrybos, kaip ir didesnis konfliktai, prasideda nuo smulkmenų. Dažnai besiskiriantys galvoja visiškai priešingai nei įsimylėjėliai – ne aukština vienas kito savybes ir dorybes, o menkina ir lyg save įtikinėja, kad ras geresnį, o štai su šita (ar šituo), tai jau neįmanoma gyventi. Dažniausiai besiskiriantys daro vieną esminę klaidą – galvoja apie save ir savo egoistinius tikslus. Tačiau jie nepagalvoja, kas bus paskui, nepamąsto, kad jie susidurs su ne šiaip kalte ir nemalonumu tik priverstinai bendrauti su antrąja puse. Jie kažkaip turės paaiškinti vaikams, kodėl tėvai – mažesniųjų akyse tiesiog dievybės, o paauglių gyvenime būtini ramsčiai – staiga ima ir griauna jų gyvenimą, traiško jų pasaulį, kuriame jiems buvo taip saugu. Negi jiems pakaks pasakyti, kad tai – tik dėl to, kad mama nepatinka tėčiui arba tėtis – mamai? Ir kai pamatysit klausiamas vaiko akis, tada Jus užpuls tokia gėla ir kaltė, kurios neatsikratysit labai ilgai. Kartais ir iki dienų galo. Kas dar netikit, paskaitykit ištrauką iš vienos geros knygos apie tai. Tikiuosi, kad paskaičiusiems šią ištrauką sumažės noras skirtis bent jau dėl šios priežasties.

Kokį pėdsaką tėvų skyrybos palieka vaikams
|

Kokį pėdsaką tėvų skyrybos palieka vaikams

Daugybė tyrimų, atliekamų visame pasaulyje, patvirtina, kad vaikai iš išsiskyrusių šeimų turi daugiau elgesio, emocinių sveikatos, mokymosi problemų nei vaikai iš pilnų šeimų. Atrodo, kad vaikų psichologinę gerovę lemia ne tik pats skyrybų faktas. Dar gerokai prieš tėvų oficialias skyrybas ir po jų vaikai patiria nemažai neigiamų išgyvenimų. Vis dažniau psichologai skyrybas ima vertinti ne kaip įvykį, o kaip šeimos keitimosi procesą, susidedanti iš kelių etapų. Jau prieš skyrybas tarp sutuoktinių tarp sutuoktinių būna daugiau konfliktų ar tarpusavio bendravimo sunkumų. Dveji treji metai po skyrybų – kritinis periodas, kai pasikeitus šeimos sudėčiai, keičiasi vaiko kasdieninis gyvenimas: įprasti pomėgiai, šeimos tradicijos, laisvalaikio leidimas, kartais finansinės galimybės ir kitos sąlygos. Taigi įtakos problemų atsiradimui turi ne tik pačios skyrybos, kiek visi kiti su jomis susiję dalykai. Skyrybų procesas gali prasidėti dar prieš tėvams išsiskiriant. Todėl vaikai, kurių tėvai išsiskiria, jau prieš tai išgyvena daugiau konfliktinių situacijų nei tie vaikai, kurių tėvai nesiskiria. Kai kurie psichologai taip pat pabrėžia, kad tėvai, kurių santuoka vėliau baigiasi skyrybomis, dažniau susiduria su įvairiais sunkumais: alkoholizmu, narkomanija, fizine ar emocine prievarta, nesutarimais dėl lyčių vaidmenų ir kitais nesklandumais. Šitų dar iki skyrybų esančių žalingų veiksnių reikšmingumą patvirtina išsamūs tyrimai.

Skyrybos ir vaikai (II dalis)
|

Skyrybos ir vaikai (II dalis)

Pirmoje straipsnio dalyje aptarėme, kaip pranešti atžaloms apie skyrybas, kokius jausmus patiria vaikai ir kaip užtikrinti kuo lengvesnes šeimos iširimo pasekmes. Toliau pasigilinsime į skirtingo amžiaus vaikų raidą, lemiančią jų reakciją į skyrybas, bei veiksmingiausius būdus jiems padėti. Kūdikiai gali jausti namuose kylančią įtampą, tėvų energijos bei emocijų pasikeitimus gresiant skyryboms, bet nesupranta to priežasties. Jei konfliktai tampa kasdienybe, vaikai pasidaro nervingi, sudirgę ir daug verkia. Kartais kūdikiai, kurių tėvai skiriasi, vystosi lėčiau nei jų bendraamžiai. Taip pat jiems gali pasireikšti fiziniai simptomai: skrandžio sutrikimai, apetito praradimas. Kūdikiui augant konfliktiškoje aplinkoje jam padėti galima kuo daugiau laikant ant rankų ir sakant meilius žodžius, nes tai ramina. Šiame amžiuje formuojasi vaiko ryšiai su tėvais, kurie yra labai svarbūs, kadangi padeda mažyliui jaustis saugiam bei sumažina ateities baimę. Kuo daugiau laiko skiriama kūdikiui, tuo tvirtesni būna tie ryšiai, sąlygojantys tolesnį emocinį vystymąsi. Vieno iš tėvų išėjimą palengvinsite, jei išlaikysite įprastą vaiko režimą, apsupsite mažylį jo pamėgtais žaislais ir kitais daiktais. Šiame gyvenimo laikotarpyje vaikai ima suvokti save kaip atskiras asmenybes, intensyviai domisi aplinka ir yra itin kalbūs. Tėvų skyrybos jiems gali būti labai sunkus išgyvenimas, ypač jei tenka keisti gyvenamąją vietą.

Skyrybos ir vaikai (I dalis)
|

Skyrybos ir vaikai (I dalis)

Šiandien Lietuvoje ir kitose išsivysčiusiose pasaulio valstybėse išyra maždaug pusė visų šeimų ir daugelyje jų yra vaikų. Skyrybos gali jiems labai pakenkti emociškai, bet yra būdų padėti mažiesiems tai išgyventi. Šiame straipsnyje skaitykite apie tai, kaip pranešti atžaloms apie skyrybas, kokius jausmus patiria vaikai ir kaip užtikrinti kuo lengvesnes šeimos iširimo pasekmes. Visų pirma, nelaukite iki paskutinės minutės ir nesislapstykite – turite pripažinti, kad niekaip neišvengsite skausmingų skyrybų pasekmių visiems šeimos nariams. Be to, jei vis dar nesate visiškai tikri dėl skyrybų, atžaloms apskritai nieko apie jas neužsiminkite. Žinią praneškite susirinkus kartu visai šeimai, svarbu, kad dalyvautų abu tėvai. Geriausia tai daryti laisvą dieną, kuomet galėsite visą laiką skirti vaikams, nes jiems reikės Jūsų paramos, kad jaustųsi saugūs išgirdę pribloškiančią naujieną. Svarbiausia kalbėti tik tiesą. Paaiškinkite, kodėl skiriatės, kokie gyvenimo pasikeitimai laukia vaikų, ar jie gyvens tuose pačiuose namuose ir su kuriuo iš tėvų, kada, kaip ir kur galės bendrauti su tuo iš tėvų, kuris išeina. Kalbėkite trumpai ir aiškiai. Aiškindami skyrybų priežastis pateikite konkrečius vaikams suvokiamus motyvus, kurie įrodytų, kad tai ne vaikų kaltė, tačiau nesileiskite į detales, nes per daug informacijos tik sutrykdys atžalas. Kalbantis su vaikais apie skyrybas svarbu būti sąžiningam ir atviram, tačiau nekritikuoti sutuoktinio.

Nėščia paauglė – tėvų ar mokytojų reikalas?
| | | |

Nėščia paauglė – tėvų ar mokytojų reikalas?

Kiekvienas iš mūsų kažkada buvo, o gal dar ir yra paauglys, tačiau kiekvieno tėvo širdyje atsiranda nerimas, kai sūnus ar dukra praneša, jog įsimylėjo. Tik tuomet dažnas tėvas ar motina ima mąstyti, jog galbūt jau atėjo laikas jų vaikui sužinoti apie seksą ir jo nelauktas pasėkmes: ligas bei vaikus. Visgi ne kiekvienas žino, kaip tą pokalbį pradėti, o ir pradėjus paaiškėja, kad vaikas jau seniai viską sužinojo mokykloje, internete ar iš televizijos. Tuo pokalbis dažniausiai ir pasibaigia, tačiau iš kur tuomet atsirado duomenys, jog 60 iš 1000 gimdančiųjų yra nepilnametės? Juk toli gražu ne visi nepilnamečiai tik rankutėmis susikibę vaikšto… Užėjus į kai kurias mokyklas galima pamatyti tiesiog mokyklos koridoriuose stovinčius ir besibučiuojančius paauglius. Pasidomėjus, kaip į tai reaguoja mokytojai, paaiškėjo, kad beveik visi mano, jog mokykla tam yra tikrai ne vieta, tačiau ypatingų priemonių jie nesiima: vieni paauglius bando sugėdinti kandžiomis replikomis ar juokeliais, kiti apskritai nežino, kaip į tai reaguoti: nei žiūrėt, nei akių į šoną sukt vien dėl to nesinori. O štai paklausus, ar yra tekę mokyti besilaukiačią paauglę, visos mokytojos atsakė vienodai: taip. Tiesa, nei viena iš jų tų merginų nesmerkė ir joms nepriekaištavo. Atvirkščiai – nors mintyse ir manė, jog merginų gyvenimas jau sugadintas, visgi stengėsi jas palaikyti ir paremti. Tačiau klausimu „kur turėtų nėščia paauglė tęsti mokslus: mokykloje, ar namuose“, nuomonės išsiskyrė.

Paauglių nėštumas ir abortai – jų pačių reikalas?
| | | |

Paauglių nėštumas ir abortai – jų pačių reikalas?

“Mes galėtume pasimokyti net iš Latvijos, kuri laikosi ES numatytų programų organizuoti lytinio gyvenimo švietimą – ne propagavimą. Ten šeimyniniam gyvenimui vaikai ruošiami jau nuo darželio. Kontraceptikų prieinamumas lytinio gyvenimo nepaankstina, priešingai, duoda gerus rezultatus”, – sakė gydytoja, pabrėžusi, jog gimdyvės jaunėja, atvyksta gimdyti ir trylikametės, o 16-metės gimdyvės seniai ne naujiena. “Jeigu trylikos metų mergaitė pradėjo intymų gyvenimą, svarbu, kad ji ateitų pas ginekologą, o mes, įvertinę jos sveikatą, ligas, jau parinksim jai apsisaugojimo priemones. Suprantama, dar nesusireguliavusi hormoninė pusiausvyra, jos organizmas nėra pasiruošęs motinystei ir patiria šoką, nes visas maistingas medžiagas iš jos paima vaisius. O kur dar psichologiniai niuansai: šeima dar nesukurta, neaišku, kur mergina glausis. Paauglės turi planuot tą lytinį gyvenimą, o pradeda spontaniškai, dar neturėdamos atsakomybės ir motinystės jausmo”, – pasakojo V. Locaitienė. Šimtaprocentinė apsauga – hormoninės kontraceptinės tabletės, jų yra įvairiausių, su mažiausiu pašaliniu poveikiu. Greito veikimo kontraceptinės tabletės, geriamos iškart po lytinio akto, žinoma, sutrikdo menstruacijų ciklą, bet tai geriau už neplanuotą nėštumą. Spermicidų turinčios kontracepcijos priemonės – putos, želė, kremas ar žvakutės nėra itin efektyvus apsisaugojimo būdas, ypač jeigu nemokama jomis naudotis. Kontraceptinis pleistras, naudojamas cikliškai, tvarkingai, – patikimiau.

Valstybių rūpestis – nėščios paauglės
| | | |

Valstybių rūpestis – nėščios paauglės

Nėščios paauglės tampa dar vienu galingiausios pasaulyje valstybės rūpesčiu. Holivudo žvaigždžių ir politikų atžalų pavyzdžio užkrėsti amerikiečiai skuba tapti tėveliais. Priežastis: dėl išaugusio nėščių paauglių skaičiaus vieni skuba kaltinti jaunas Holivudo žvaigždes, tokias kaip J.L.Spears, kuri mama tapo nesulaukusi 18-os. Jungtinėse Valstijose iki šiol netyla kalbos apie masinį vienos šalies vidurinių mokyklų moksleivių sprendimą susilaukti kūdikių. Istorija prasidėjo praeitų metų pavasarį, posėdžiaujant Glosterio vidurinės mokyklos, esančios Masačusetso valstijoje ir turinčios apie 1200 mokinių, tarybai. Svarstant einamuosius reikalus, tokius kaip mokinių mityba, mokymosi rezultatai ir pan., kažkas iškėlė klausimą apie anksti pastojusias kai kurias besimokančias mergaites ir būtinybę steigti dienos centrą jaunosioms mamoms. Tarybos reakcija buvo audringa. Paprastai JAV nieko keista, jei vidurinėse mokyklose yra trys keturios besilaukiančios paauglės, tačiau vien kovo mėnesį Glosterio mokykloje buvo užfiksuota 10 nėščių dešimtokių. Balandį tokių jau buvo 15. Baigiantis mokslo metams, birželį, šis skaičius išaugo iki 18-os. Mokyklos direktorius Josephas Sullivanas prasitarė įtariantis, kad čia veikia “slapta klika, sudariusi sandėrį”. Šis jo leptelėjimas nepraslydo žiniasklaidai pro ausis – istoriją sužinojo visas pasaulis. J.Sullivanas greitai pasitraukė į pogrindį ir atsisakė bendrauti su žiniasklaidos atstovais, kurių eilės nutįso prie mokyklos durų.

Paauglėms motinystė – rimtas išbandymas
| | | |

Paauglėms motinystė – rimtas išbandymas

Kai Inga susipažino su Regimantu, jai buvo 16 metų, o vaikinui – 19. Netrukus abiejų draugystė peraugo į meilę. Tačiau po kurio laiko mergina suprato, jog pastojo. Pora visada saugodavosi, bet tąsyk galvojo, kad viskas praeis be pasekmių. „Kad esu nėščia, sužinojau po trijų savaičių, kai dingo mėnesinės. Man buvo šokas. Mes saugodavomės, tačiau tada atrodė, kad nieko nebus, bet… Šis vaikas, kaip sako, buvo lyg per sapnus“, – pasakojo Inga. Mergina pamačiusi teigiamą nėštumo testo rezultatą pagalvojo apie išvalymą. Bet Regimantas prašė to nedaryti ir ramino, jog viskas bus gerai. „Aš buvau jauna, norėjau mokytis, tačiau Regimantas mane įtikino gimdyti, be to, aš jį mylėjau“, – prisiminė Inga. Labiausiai paauglė bijojo pranešti šią žinią mamai bei mokytojams: „Pirmosios mintys buvo, kad mamai bus „šakės“, kad visi mane pasmerks“. Viskuo pasirūpino Regimantas: dar tą patį vakarą apie Ingos nėštumą jis pranešė jos mamai. O kitą dieną pasakė mokytojams. Mama iš pradžių nepatikėjo, manė, kad jaunuoliai pokštauja. Tačiau supratusi, jog dukra iš tikrųjų laukiasi, susitaikė su šia mintimi. Kitą dieną ji pasveikino būsimuosius tėvelius. Mokytojai taip pat skatino Ingą gimdyti. Tačiau mergina paliko Eduardo Balsio menų gimnazijos vienuoliktą klasę ir mokslus toliau tęsė „Pamario“ vidurinės mokyklos jaunimo vakarinėje klasėje. Ankstesnėje mokykloje Inga nesulaukė jokių pastabų. Iki to laiko, kai Inga išėjo, apie jos nėštumą žinojo tik mokytojai ir kelios draugės.

Egoistės daina
| |

Egoistės daina

Mano mergina nuolat skundžiasi, kad jai trūksta dėmesio. Supyksta, jeigu nepastebiu jos naujo blizgučio arba per dieną nepasakau nė vieno meilaus žodžio. Ne tik supyksta, bet dar ir įsižeidžia, apkaltina atšalimu, pradeda man pačiam įrodinėti, kad jos nebemyliu. Kad bent pati nors kartą būtų man kokį laikrodį padovanojusi, automobilį nupoliravusi… Tikrai pastebėčiau. – klausia Genadijus. Milda pataria: Mielas Genadijau ir visi kiti nepagrįstai apkaltinti savo mylimų moterų vyrai, atminkit vieną tiesą: mergina niekada nesikabinės prie smulkmenų, jeigu ją tenkina vyro partnerystė iš esmės. Ir atvirkščiai. Aiškinu. Pavyzdžiui, aš niekada nepriekaištauju savo vyrui dėl tyčinio smirdančių kojinių eksponavimo jaukiose buto erdvėse (čia ne literatūrinis pavyzdys, jis tikrai meta savo kojines kur papuola), nes nesinori gadinti nuotaikos bei santykių dėl tokios niekingos garderobo detalės. Be abejo, yra penkiasdešimt kitų, krintančių į akis, bet kažkodėl neužknisančių dalykų. Juos pastebiu, bet moteriška intuicija kužda, kad nekruščiau dėl jų savo mylimam žmogui smegenų, o verčiau pasitaupyčiau balso stygas ir iškalbą išties kritinėms situacijoms. Kuriam normaliam vyrui patiktų, kad vos peržengusi namų slenkstį jo boba imtų loti? Mazochistui? Bet aš klausiau, kuriam normaliam! Kiekvienas draugystės pradžioje užsidedame rožinius akinius, o lūpas skiriame tik bučiniams ir meiliems žodeliams. Po kurio laiko prasikrapštome akis ir pastebime, kad kažkas ne taip.