Ir kas gi tas pavydas?
Palyginti su kitais jausmais, pavyduliavimas yra tikras čempionas: jis sukelia daug skausmo, dėl jo padaroma daugybė nusikaltimų. Tačiau jį sukelti kitam velniškai malonu. Kita vertus, ir pačiai savotiškai saldu atsiduoti pavydui. Pavyduliavimas — tai baimė prarasti mylimą ar itin svarbų žmogų. Tačiau ne dėl ligos, ne dėl avarijos ir ne dėl lėktuvo katastrofos. Antra vertus, apie tokį likimo posūkį galvojame labai retai, nes mums atrodo, kad žūtis — dar pusė bėdos. Didžiausia bėda — jei mylimas ar svarbus žmogus mus paliks ir atiteks kam nors kitam. Daugybei žmonių tai pats tikriausias košmaras! Viena vertus, netenki kai ko vertinga, tarkim, mylimo žmogaus, kita pusės, tau ir visam pasauliui parodoma, kad esi prastesnė už tą, kurią pasirinko vietoj taves. Dažniausiai — mylimo vyro, bet galima pavydėti mamos, brolio, viršininkės, net savo katės. Mylimo vyro pavydime moterims, taip pat darbui, automobiliui, hobiui. Juk jie visi iš mūsų atima jo dėmesį ir laiką. Mamos pavydime kitiems vaikams, net jei mums ir tiems vaikams po keturiasdešimt metų, brolio — jo draugužėms ir žmonai, viršininkės – likusiems darbuotojams, o katės — visiems, prie kurių ji meiliai glaustosi, pradedant namų tvarkytoja, baigiant kaimyne. Tam tikrais istoriniais periodais pavyduliauti buvo madinga, vėliau juos keitė laikai, kai aistringas pavydas buvo laikomas prasčiokišku ir juokingu jausmu. Graikų dievai ir deivė vienas kito pavyduliaudavo kaip pamišėliai.
