Ar tikrai kanapės nepavojingos?
| | | |

Ar tikrai kanapės nepavojingos?

Mūsų visuomenėje plintant narkomanijos rykštei, vis dažniau pasigirsta balsų, raginančių kovoti su narkomaniją, įteisinant taip vadinamuosius „lengvuosius” arba „rekreacinius” narkotikus. Šios idėjos kyla iš tam tikrų mitų apie „lengvųjų” narkotikų (hašišo, marihuanos, kanapės etc.) nekenksmingumą. Tai vyksta įvairiais būdais. Štai neseniai Vyriausybė pritarė narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo papildymo projektui, kuris leistų Lietuvoje legalizuoti pluoštinių kanapių auginimą. Šiam projektui dar turės pritarti iš atostogų grįžęs Seimas. Nors teigiama, kad toks įstatymo projektas parengtas siekiant Lietuvos įstatymus suderinti su ES teisės aktais, kurie leidžia auginti tam tikrų veislių kanapes pramoniniams tikslams, bet akivaizdu, jog žingsnis negali būti sutiktas vienareikšmiškai. Ne veltui Žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė bando ironizuoti, kad „Seime yra keli tokie asmenys – užtenka paminėti žodį „kanapės” ir jie daugiau nieko nenori girdėti”, – tačiau tai tik rodo, jog šiuo klausimu esama dviprasmybės. Suprantama, jog kalbama apie pramonines kanapes, tačiau niekas nėra apsaugotas, kad tokių kanapių laukai netaptų puikia priedanga auginti narkotizuojančias kanapes. Kaip ir lieka neaiškumas, ar pats pramoninių kanapių auginimo faktas nesudarys prielaidų kontroliuojančios įstaigoms, teisėsaugai žvelgti atlaidžiau arba pro pirštus į kanapių augintojus. Juk pramoninės kanapės yra „beveik neturinčios narkotizuojančių medžiagų”.

| | |

Stimuliuojančios medžiagos ir anabolikai

Labiausiai paplitusios psichiką stimuliuojančios medžiagos yra amfetaminas ir kokainas. Nors šios medžiagos yra skirtingos kilmės, jos panašiai veikia centrinę nervų sistemą. Amfetaminas yra cheminė medžiaga, dėl panašių į adrenalino veikimą savybių vartojama medicinoje. Haliucinogeniniai amfetaminai yra MDMA (ekstazi) ir kitos panašios cheminės medžiagos, kurių veikimas skiriasi nuo amfetamino. Amfetaminas – tai gelsvai balti arba šviesiai rudi milteliai, gali būti geriami (milteliais ir tabletėmis), gali būti įkvepiami, rūkomi, o tirpalai švirkščiami į veną. Amfetaminas plačiai vartojamas klubuose, diskotekose, vakarėliuose. Šis narkotikas palyginti nebrangus ir lengvai prieinamas. Amfetaminas veikia vartotojo centrinę nervų sistemą panašiai, kaip organizme gaminamas adrenalinas. Jis pakelia nuotaiką, sukelia energijos antplūdį ir gerą savijautą, jėgų ir pasitikėjimo jausmą, didina gebėjimą koncentruoti dėmesį, mažina miego, maisto poreikį. Apsvaigęs nuo amfetamino asmuo atrodo susijaudinęs, kalbus ir nepailstantis. Jo vyzdžiai išsiplėtę, gali pasireikšti nervinis tikas. Nors iš pradžių gali būti patiriamas trokštamas palaimos jausmas, greitai jį keičia nuovargis, apatija, depresija. Rankos ir kojos būna šaltos, oda išblykšta. Amfetaminas iš tikrųjų nesuteikia organizmui energijos, bet ją eikvoja, tad efektui silpstant jaučiamas stiprus išsekimas, nuovargis, paprastai atsigaunama tik per keletą dienų.

Kanapės tampa vis pavojingesnės
| | | |

Kanapės tampa vis pavojingesnės

Kanapės (marihuana/hašišas) įvardijamos kaip vienas iš labiausiai palaipsniui psichiką žalojančių narkotinių medžiagų. Plačiai paplitęs šio narkotiko vartojimas turi sunkias pasekmes tiek individui, tiek visai visuomenei. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (ENNSC) ekspertai teigia, kad dirbtinu būdu išvedamos specialios svaiginimuisi skirtos kanapių veislės, kuriose aktyviosios medžiagos THC (tetra-hidrokanabinolio) gali būti net iki 20 proc. Vidutiniškai svaiginimuisi skirtuose kanapių produktuose yra 2-8 proc. šios medžiagos. Pramonės tikslams skirtose kanapėse šios medžiagos kiekis neviršija 0,2 proc. „Kanapių stiprumas, paplitimas ir auginimas nuolat keičiasi, – teigia Narkotikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorė dr. Audronė Astrauskienė, – THC kiekis didinamas ir taip stiprinamas kanapių poveikis, o kartu – ir jų keliamas pavojus. Akivaizdu, kad marihuaną ar hašišą vadinant „lengvaisiais narkotikais” žmonės yra klaidinami – net bandymą svaigintis kanapėmis lydi psichiniai sutrikimai.” Mokslininkai, tyrinėdami THC poveikį žmogaus organizmui, nustatė, kad ši medžiaga labiausiai veikia psichiką. Rūkant kanapes THC koncentracija kraujyje pasiekia maksimumą per kelias minutes. Jeigu ši aktyvioji medžiaga patenka į organizmą valgant, THC kiekis kraujyje piką pasiekia po pusvalandžio arba valandos. THC lygis kraujyje sumažėja gana greitai jam suskilus į tarpinius produktus ir ištirpus riebaliniame audinyje.

| | | |

Amfetamino poveikis

Amfetaminas veikia vartotojo centrinę nervų sistemą panašiai, kaip organizme gaminamas adrenalinas. Jis pakelia nuotaiką, sukelia energijos antplūdį ir gerą savijautą, jėgų ir pasitikėjimo jausmą, didina gebėjimą koncentruoti dėmesį, mažina miego, maisto poreikį. Apsvaigęs nuo amfetamino asmuo atrodo susijaudinęs, kalbus ir nepailstantis. Jo vyzdžiai išsiplėtę, gali pasireikšti nervinis tikas. Nors iš pradžių gali būti patiriamas trokštamas palaimos jausmas, greitai jį keičia nuovargis, apatija, depresija. Rankos ir kojos būna šaltos, oda išblykšta. Amfetaminas iš tikrųjų nesuteikia organizmui energijos, bet ją eikvoja, tad efektui silpstant jaučiamas stiprus išsekimas, nuovargis, paprastai atsigaunama tik per keletą dienų. Amfetaminas intensyvina vartotojo jausmus ir emocijas, skatina palankiai vertinti save ir supantį pasaulį. Mažos dozės nesutrikdo vartotojų būsenos – paprastai jie gali racionaliai kalbėti, būna šiek tiek šnekesni ir agresyvesni. Veikimas labai priklauso nuo individo būklės ir savybių. Jeigu kartu vartojamos ir kitos narkotinės medžiagos, veikimas smarkiai kinta, pradinė euforija gali peraugti į psichozę. Nuo mažiausios dozės padažnėja kvėpavimas, padidėja kraujospūdis, padažnėja pulsas, išsiplečia vyzdžiai, išdžiūna burna, pagausėja šlapimo išsiskyrimas. Didesnės amfetamino dozės šį poveikį sustiprina, smarkiai plaka širdis, gali skaudėti galvą, kartu gali atsirasti baimės, panikos jausmas.

| |

Seksualizuota neapykanta interneto komentaruose

Neapykanta internete nėra nei naujas, nei netikėtas dalykas. Iš įvairiausių lūpų buvau girdėjęs apie naikinančią komentarų jėgą, apie panieką ir patyčias, kurios užgriūva dažną straipsnį ar eilėraštį, ar recenziją. Piktų komentarų galima vengti – komentarų galima tiesiog neskaityti, tačiau šitaip nuošalyje lieka ir visi kiti. Apie tai nemažai kalbėta, netgi rašyta. Šiomis dienomis Delfi svetainėje apie tai rašė Valentinas Mitė o Bernardinuose – Ginas Dabašinskas. Diskutuojama apie vertybes, kartais leidžiamasi į teisinius svarstymus: leisti ar riboti, toleruoti ar bausti? Internetu skleidžiama neapykanta domisi vos viena kita organizacija (pavyzdžiui, Simono Wiesentalio centras). Šių organizacijų dėmesio dažniausiai sulaukia atskiri radikalūs dešinieji ar neofašistiniai tinklalapiai. Apie tris mėnesius tikslingai naršiau interneto lietuviškų dienraščių komentarus, skaitinėjau, rūšiavau kaip išmanydamas, atradau bendraminčių ir šiaip originalių įžvalgių žmonių, tegu ir prisidengusių kaukėmis. Visgi mane domino atvirai reiškiama neapykanta… Tad nori nenori, teko susipažinti ir su piktų komentarų autoriais. „Susipažinti” nėra tinkamiausias žodis, nes nesimatėm, nesikalbėjom, nesusirašinėjom. Skaitinėdamas užrašus, perpratau vieno kito simpatijas ar antipatijas, o kai kuriuose tinklalapiuose galėjau atpažinti ne tik braižą, tačiau interneto adresą (IP) bei publikavimo laiką.

| | |

Šventasis Pranciškus ir godumas šiandien

Jei nemanote, kad mūsų vartotojiška visuomenė yra godi, tai toliau galima neskaityti, nes šio fakto kaip tik ir neįrodinėsiu. Jei nemanote, jog daugumą šiuolaikinės civilizacijos ydų ir kasdienį piliečių nepasitenkinimą… beveik viskuo, labiausiai sąlygoja būtent ši nuodėmė, taip pat su jumis nesiginčysiu. Tačiau jeigu pritariate, kad godumo šaknys giliai veši mūsų visuomenėje, ir tai yra blogai, tuomet kartu panarstykime šios piktžolės kaulelius. Keliaujant per šį godų pasaulį neseniai teko aplankyti vieną „antigodumo” salelę – šv. Pranciškaus Asyžiečio kapą. O juk vystant pasirinktą temą neišvengiamai dera prisiminti šį vieną didžiausių godumo piktžolės ravėjimo meistrų. Žmonės labai mėgsta antagonizmus. Juoda – balta, Jin ir Jan, godumas ir šv. Pranciškus… Blogis visada kovoja su gėriu pasakose ir mūsų vidinėje, sąžinės apšviestoje, arenoje. Įtampa tarp priešingų jėgų ne tik laiko visą pasaulį krūvoje, bet ir dvasiškai įtempia kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Kiekviename žingsnyje susiduriame su apsisprendimo dilema, kai nuo vieno peties mus kursto mažas juodas velniukas, o nuo kito pamaldžiai atkalbinėja baltas angeliukas. Matyt, tiek viso pasaulio, tiek ir žmogaus dvasios struktūra paremta antagonizmų įtampa. Tiksliųjų mokslų atstovai nagrinėdami reiškinius dažnai taiko ekstremumų metodą, t.y. ieškoma, kaip procesas vystosi ekstremaliomis sąlygomis. Tokie artėjimai supaprastintai, tačiau neblogai atskleidžia procesų raidos tendencijas.

| | |

Už „Kalėdų Senelio“ figūros slypi šventasis Mikalojus

Ne visi žino, jog už „Kalėdų Senelio”, dalinančio dovanas, figūros slypi garsus krikščionių šventasis – Šv. Mikalojus iš Miros, vėliau imtas vadinti šventuoju Mikalojumi iš Bario. Yra išlikę labai nedaug patikimų istorinių duomenų apie Mikalojaus gyvenimą, tad tenka remtis tradicijos pasakojimais. Manoma, kad jis gimė Pataros uostamiestyje, pietvakarinėje Mažosios Azijos dalyje, dabartinės Turkijos teritorijoje, tarp 260 – 280 metų. Pasak tradicijos, Mikalojaus tėvai, kilmingi ir pasiturintys krikščionys, sūnų išauklėjo pagal krikščioniškas dorybes bei supažindino jį su Šventuoju Raštu. Jiems anksti mirus, visas turtas atiteko Mikalojui, o šis nusprendė skirti jį geriems darbams. Pasak vieno iš žinomiausių pasakojimų apie šventąjį, proga tam pasitaikė netrukus. Vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus ir neturėdamas ko duoti kraičiui, negalėjo rasti savo trims dukterims vyrų. Nerdus jokios išeities, šioms būtų tekę verstis prostitucijos amatu. Tai išgirdęs, Mikalojus naktį jiems pro langą įmetė auksinių pinigų kapšą. Tokiu būdu vyresnioji duktė galėjo ištekėti. Per kitas dvi naktis Mikalojus tokiu pat būdu padėjo kitoms dviem dukterims. Imperatoriaus Diokleciano krikščionių persekiojimo metais Mikalojus buvo įkalintas kartu su kitais krikščionimis. Laisvę atgavo Konstantinui 313 metais paskelbus vadinamąjį Milano tolerancijos ediktą, kuris leido krikščionims laisvai praktikuoti savo kultą.

| | |

Šv. Augustinas

Rugpjūčio 28 d. minime šv. Augustiną (354-430), vyskupą, Bažnyčios mokytoją. Augustinas gimė lapkričio 13 d. Tagastėje, Afrikoje. Jo tėvas buvo pagonis, o motina šv. Monika – krikščionė. Sugustinas mokėsi Tagastėje, Madauroje ir Kartagenoje. 375 m. jis dirbo laisvojo meno mokytoju Tagastėje, vėliau Kartagenoje. 383 m. Nuvyko į Romą, o 384 m. persikėlė į Milaną, kur dėstė retoriką. Savo dvasinį šio laikotarpio gyvenimą jis vėliau atpasakojo veikale „Confessiones”. 373 m. skaitydamas vėliau dingusius Cicerono veikalus, Augustinas susidomėjo filosofija. Kadangi krikščionių Šventasis Raštas tuo metu jo nepatenkino dėl savo paprastumo, Augustinas prisijungė prie manichėjų sektos (374-383 m.). bet liko nepatenkintas manichėjišku dualizmu, todėl dar vėliau prisidėjo prie neoplatonikų skeptikų. Gyvendamas Milane jis išklausė šv. Ambraziejaus pamokslų, kurie padarė jaunajam filosofui didelį įspūdį. Po sunkių dvasinių kovų su savo aistringa prigimtimi, veikiamas šv. Antano ir kitų to meto vienuolių pavyzdžio, apaštalo Pauliaus laiške romiečiams Augustinas rado savo kelią į krikščionybę. Atsivertęs į tikrąjį tikėjimą, jis atsisakė mokytojo darbo ir ėmė ruoštis krikštui, kurį drauge su savo sūnumi Adeodatu priėmė iš šv. Ambraziejaus rankų 387 m. Hippo vyskupas 391 m. jį įšventino kunigu. Kartu su Alypijumi, Evodijumi ir kitais jis įkūrė vienuolišką religinę bendruomenę, kuri palaipsniui išaugo iki dvasinės seminarijos lygio. Daugelis jos narių tapo įžymiais vyskupais.

| | |

Šv. Laurynas: tarp legendos ir istorijos

Šv. Laurynas yra įtrauktas į oficialųjį Romos šventųjų ir kankinių katalogą Martirologio Romano, vadinasi yra patikimų istorinių žinių, liudijančių apie asmenį. Šv. Laurynas, diakonas ir kankinys, troško, kaip rašė šv. Leonas Didysis, sulaukti kankinystės kaip ir popiežius Sikstas. Tikriausiai dar būdamas vaikas Laurynas matė grandiozines šventes, skirtas Romos įkūrimo tūkstantmečiui, kuris buvo minimas 237-38 metais, valdant imperatoriui Filipui, vadinamam Arabu. Laurynas buvo vienos Sirijos srities didiko sūnus. Netrukus po minėtų švenčių, Filipą nuverčia nuo sosto ir nužudo Decijus, žiaurus krikščionių persekiotojas, žuvęs kare 251 metais. Imperija išgyvena krizę, kyla germaniškųjų tautų spaudimo grėsmė ir persų agresija. Prieš persus kovoja ir imperatorius Valerianas, įžengęs į sostą 253 metais: Šapuro I armijos nugalėtas mirs kalėjime 260-siais. Tačiau jau 257 m. paskelbė krikščionių persekiojimą. Kaip tik čia ir sutinkame Lauryną, apie kurio gyvenimą žinoma labai nedaug. Gausesnių žinių turima apie jo mirtį, kuri taip pat buvo sudėtinga. Anot senųjų šaltinių, Laurynas buvo popiežiaus Siksto II arkidiakonas, tai yra, pirmasis iš septynių diakonų anuomet patarnavusių Romos Bažnyčiai. Jis padeda popiežiui liturgijoje, dalina Eucharistiją ir administruoja Bažnyčiai skirtas aukas. Taigi, prasideda persekiojimai ir iš pradžių neatrodo tokie jau žiaurūs, kaip Decijaus laikais.

| | |

Šventojo Pranciškaus malda

Iš „saldžių” kičinių paveikslėlių ar net kai kurių filmų apie šventąjį Pranciškų daugelis gali susidaryti šio didžio šventojo klaidingą įvaizdį. Dažnai žmonės mato Pranciškų kaip labai aktyvią ir labai lengvai evangelizuojančią asmenybę, apsuptą paukštelių ir gyvulėlių iš visų pusių. Greičiausiai toks šventojo Pranciškaus įvaizdis ir nėra visiškai klaidingas, bet jis neatskleidžia viso paveikslo ir užgožia galimybę pastebėti pagrindinį dalyką šventojo gyvenime, jo veikloje ir mokyme. Labai reikšminga scena šventojo Pranciškaus gyvenime, kuri pakeitė jo kryptį, buvo ta, kai jis grąžino rūbus savo tėvui ir viešai pareiškė, kad nuo to momento jis sakys: „Tėve mūsų, kuris esi danguje”. Nuo tada prasidėjo „brolijos giesmė” jo gyvenime. Pranciškui kiekvienas tapo broliu ir seserimi, nes visi yra sukurti to paties Dangiškojo Tėvo. Maža to, Pranciškaus gyvenimo pavyzdys yra sekti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pėdomis, nes Jėzus yra vienintelis Tėvo Sūnus, kuris yra tobulas, klauso Tėvo ir yra Jo mylimas. Pranciškus nematė geresnio būdo sekti Jėzumi ir vykdyti Tėvo valią, kaip tik gyventi evangelinį gyvenimą – gyventi Evangelija, kuri yra Dievo Žodis – kelias, tiesa ir gyvenimas. Geriausiai šventąjį Pranciškų mes galime pažinti iš jo paties palikto rašytinio palikimo – raštų, kurie yra pats geriausias Poverello pristatymas.