Viduramžių prabudimai. II dalis. Katarai (albigiečiai)
Judėjimas, kurio pradžios tiksli data ir lyderio vardas nėra žinomi. Katalikų bažnyčia katarus vadino “laputėmis Viešpaties vynuogyne”, “piktybiniu augliu mistiniame bažnyčios kūne”, “šėtono mokiniais”. Manoma, kad susidorojimo su katarais metu žuvo apie milijoną žmonių. Bažnyčia, eliminavusi katarizmą, įtvirtino savo monopolinę valdžią, o kryžiaus žygiai prieš albigiečius padėjo prijungti prie Prancūzijos daug provincijų. Kadangi katalikų bažnyčia, kaip ir Prancūzija, gyvuoja šiandien, joms nelengva pripažinti, kad savo dydį ir vienybę įgijo viduramžiškų skerdynių ir laužų dėka. Katarų pavadinimą katalikų bažnyčia kildino savaip. Tuometinis scholastas Alanas ab Insulis teigė, jog katarų vardas reiškia “jų šeimininką Liuciferį, pasirodantį susirinkimuose juodo katino pavidalu (lot. cattus), kurį katarai bučiuoja į užpakalį”. Beje, tai pirmasis istorijoje žinomas juodų katinų tapatinimas su tamsos jėgomis. Tačiau nesuinteresuoti amžininkai katarus kildino iš graikiško žodžio catharoi, kuris reiškia “švarieji”. Nuo 1181 m. priešai katarus dar vadino albigiečių vardu, kadangi didelė jų dalis gyveno Pietų Prancūzijoje, Albi apylinkėje-dvasinėje “eretikų” sostinėje. Patys save katarai apibūdindavo kaip “geri žmonės” arba tiesiog “krikščionys”. 1017 m. pirmą kartą kaip organizuota grupė katarai pasirodė Vakarų Europoje, Orleane. 1052m. katarai sutinkami Goslare, Vokietijoje, kur kunigaikščio Henriko Juodojo įsakymu keli buvo pakarti.