Išpažintis psichologijoje nėra plačiai analizuojama, nors kai kurie autoriai diskutuoja apie jos psichologinį poveikį žmogui, jos panašumus ir skirtumus su psichoterapija. Pabrėžiu, kad tai - tik diskusija apie psichologinį poveikį, nes juk išpažinties centras yra žmogaus santykis su Dievu, o ne jo psichologinio komforto ar diskomforto jausmai. Pasirengimas išpažinčiai yra labai svarbi jos dalis. Tai procesas, kurio metu žmogus naujai pažvelgia į savo gyvenimą, tarsi pasveria kasdienius veiksmus ir žodžius, padarytus ir pasakytus apgalvotai ar impulsyviai. Peržvelgdamas tuos įvykius, jis sulygina juos su...
Atgaila daugeliui yra tik išpažintis. O tai yra tik viena iš penkių Susitaikinimo sakramento dalių, kurios visos yra labai svarbios. Dar vysk. Paltaroko Katalikų Bažnyčios Katekizme parašyta: kad atgaila būtų gera, reikia nuodėmes atsiminti, jas apgailėti, pasiryžti nekartoti, atlikti išpažintį, atsilyginti ir taisytis. Jei tinkamai neišpildoma kuri nors dalis, vadinasi, atgaila nėra gera. Kartais pokalbyje žmogų paklausiu, kokį sakramentą priima eidamas išpažinties. Dažnai sutrinka. Atsakymas būna - „išpažintį". Tokio sakramento nėra. Yra Atgailos arba Susitaikinimo sakramentas. Klausiu: kokios yra dalys? Ir ne kiekvienas...
Visais savo etapais ir lygmenimis Sinodas didelį dėmesį skyrė sakramentiniam ženklui, žyminčiam ir sykiu įgyvendinančiam atgailą ir susitaikinimą. Žinoma, šis sakramentas neapima visko, kas nusakoma atsivertimo ir susitaikinimo sąvokomis. Iš tiesų Bažnyčia nuo pat savo pradžios pripažįsta ir brangina daug įvairių atgailos formų: liturginio ar paraliturginio pobūdžio, pradedant nuo gailesčio akto per Mišias bei permaldavimo apeigų ir baigiant piligriminėmis kelionėmis, arba asketinio pobūdžio, tokių kaip, pavyzdžiui, pasninkas. Tačiau tarp visų šių aktų nė vieno nėra reikšmingesnio, dieviškai veiksmingesnio, iškilesnio ir sykiu kaip apeigos...
Išpažintis, atgailos sakramentas, vadinamas ir susitaikymo sakramentu. Bažnyčia tuo būdu nori pabrėžti VIENIJIMĄSI, ryšį tarp žmogaus ir Dievo, užmezgamą per šį sakramentą. Juk atgailos tikslas - labiau pamilti Dievą ir visiškai jam save pavesti. Daugelis mūsų dažnai atliekame išpažintį, todėl kyla įpročio, rutinos, formalizmo pavojus. Išpažinties negalime laikyti vienu iš dvasinių pratimų. Tai yra sakramentas, paties Kristaus duotas ženklas, per kurį Dievas tikrai paliečia žmogų. Šis sakramentas yra paties Jėzaus parodytas kelias pas Tėvą. Dažnai trūksta gilesnio susitaikymo sakramento supratimo. Daugiausia dėmesio skiriama...
Prieš einant išpažinties pirmiausia kiekvienam derėtų visų pirma pasvarstyti apie šiuos dalykus: a) Ar Atgailos sakramento ateinu nuoširdžiai trokšdamas apsivalyti, atsiversti ir atnaujinti gyvenimą, sustiprinti bendrystę su Dievu? O gal šio Sakramento vengiu ir jį priimu kaip sunkią naštą? b) Gal buvau pamiršęs ar per ankstesnes išpažintis tyčia nutylėjau kokias nors sunkias nuodėmes? c) Ar atlikau paskirtą atgailą? Ar atlyginau padarytas skriaudas? Ar stengiausi įvykdyti tai, ką pasiryžau, kad pataisyčiau gyvenimą pagal Evangelijos nurodymus? Paskui Dievo žodžio šviesoje kiekvienas patikrina savo gyvenimą. Tam...
Bažnyčia rekomenduoja Sutaikinimo sakramento priėmimui pasirengti Dievo žodžio šviesoje, nes Psalmių knygoje sakoma: „Tavo žodis - žibintas man kojoms ir šviesa mano takui" (Ps 119, 105). Šventasis Raštas mums pasako ne tik kas nedera krikščioniui, bet ir koks jis turi būti. Matydami, kaip neatitinkame krikščionio gyvenimo kilnumo, galime aiškiau suprasti, kuo nusidėjome Viešpačiui. „Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge,...
Atleisk mums, Viešpatie, kad tai, ką mėgstame ar nemėgstame, mūsų simpatijas ir antipatijas buvo svarbiau už mūsų pačių sąžinę; kad neieškojome giliausio savo būties Pagrindo, bet pasilikdavome paviršiuje; kad neieškojome Tavo vedimo mūsų gyvenime, kad įžeidėme Tavo šventąją valią; kartais net nesistengėme atrasti vidinę tylą, kurioje tik ir gali būti išgirstas Tavo balsas; kad skleidėme ne taiką ir džiaugsmą, bet nerimą ir nepasitenkinimą. Kyrie eleison! Atleisk mums, Viešpatie, kad kartais labai lengvai apleisdavome maldą ir nuolaidžiaudavome sau, kai tai nebuvo būtina, kad retai...
Gavėnia, tai laikas, kai esame kviečiami nuodugniai atlikti asmeninę išpažintį. Tačiau mūsų susitaikinimas su Dievu yra procesas, kuris, kad ir kaip tai svarbu, neapsiriboja vien nuodėmių išpažinimu. Viešpaties malonė pasiekia mūsų širdis tik tada, kai sąmoningai ir su tikėjimu pereiname visus etapus. Nuo vaikystės iš katekizmo pamokų žinome apie penkias Sutaikinimo sakramento dalis, tačiau retai įsimąstome, kad tik padarę tuos penkis žingsnius, galime džiaugtis atleidimo vaisiais. Tai tartum penkių žingsnių programa, padedanti atnaujinti mūsų gyvenimą. Pirmas žingsnis: prisiminti nuodėmes. Tai pasirengimo etapas. Nuo...
Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje vyko vidinio gydymo pamaldos su svečiais iš Belgijos - Annette Oppitz ir Josephu Bastinu, turinčiais didelę patirtį vidinio gydymo tarnystėje, kuri jau 14 metų tęsiasi Lietuvoje bei Latvijoje. Viena šios šalies, turinčios 120 tarnaujančiųjų vidiniam išgydymui, misionierė latvė Liza atvyko drauge su belgais liudyti ir melstis užtarimo malda. Gausiai į vakarines pamaldas Jėzuitų bažnyčioje susirinkę tikintieji joms vadovavusio rektoriaus t. Ryčio Gurkšnio SJ per homiliją buvo paraginti įsimąstyti, į kokį Dievą kviečia tikėti Jėzus. „Jo žinia -...
Prieš daugiau nei du tūkstančius metų prasidėjo revoliucija, radikaliai pakeitusi istoriją ir daugelio žmonių mąstymą. Tai keisčiausia visų laikų revoliucija. Jos ištakose nebuvo ginkluotos minios, karinio heroizmo, net pergalės trimitai tylėjo. Tebuvo saujelė žvejų, muitininkų, valkatų - tikrai nepretenduojančių į visuomenės elitą, kurie sekė paskui dailidės sūnų, kalbėjusį didingus, bet kartu bauginamus ir neįtikinamus dalykus. Pavyzdžiui, kad Jis yra Dievo sūnus, kad Dangaus Karalystė iškovojama ne kardu, bet tikėjimu, turime mylėti savo priešus, palaiminti kenčiantieji ir vargstantieji, turtus turime krautis širdyje, o ne...
