| |

Krizė kitaip: o gal tai proga aplenkti konkurentus?

Į kiekvieną reiškinį galima pažvelgti dvejopai – optimistiškai ir pesimistiškai. Kol kas apie krizę kalba tik pesimistai. Bent jau girdisi tik pesimistų kalbos. Tačiau krizė įmonei gali būti ir palankus metas. Štai penkios priežastys, kodėl ji naudinga: 1. Padės įmonės vadovui galų gale suprasti, kad jis ir tik jis yra atsakingas už įmonės marketingą. 2. Paskatins optimizuoti įmonės valdymą, atsisakyti neefektyvių dalykų – gerai gyvenant tiesiog „nėra laiko“ apie juos galvoti. Kai krizė praeis, įmonė bus dar pelningesnė. 3. Privers kitaip pažvelgti į partnerius, ypač į tuos, nuo kurių priklauso pardavimai – marketingo konsultantus, pardavėjų mokytojus, viešųjų ryšių, reklamos agentūras. Tiesiog paklauskite savęs: „kiek dėl jų veiklos pakilo mano pardavimai?“. Nebijokite pasidomėti kitomis galimybėmis. 4. Jeigu turite stiprų brand’ą, jūs laimėsite, nes didelė tikimybė, kad silpnesni žaidėjai pasitrauks iš rinkos. Nebijokite dar labiau dramatizuoti savo pranašumą prieš konkurentus – pirkėjai dabar renkasi atidžiau. Jei jūsų konkurentai neturi rimto išskirtinumo, jie bus priversti konkuruoti kaina, o tai – tiesus kelias jų bankroto link. 5. Padės susirasti naujų klientų. Krizė veikia ne tik jus. Jeigu jūs sukuriate gerą vertę, jūsų apyvarta krizės laikotarpiu gali net padidėti. Potencialūs klientai irgi ieško, kaip efektyviau dirbti, tad šiandien jie atviresni geriems pasiūlymams.

| |

Finansų krizė smogs per indėlius – kas pjaus nupenėtą aviną?

Šiandiena, Valstybės vadovai, Lietuvos ekonomikos ekspertai, bankininkai ir kiti veikėjai ramina Lietuvos piliečius teigdami, kad Lietuvos ekonomika yra sveika, gąsdinimų dėl galimos finansų krizės nereikėtų bijoti, o ekonomika ir nekilnojamojo turto rinka pati turi susireguliuoti. Anot jų, šalies ekonomika yra sveika. Lietuvos piliečiai, kaip Rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos gyventojai – nuo Estijos iki Vengrijos, nuo Ukrainos iki Kazakstano – jaučia ,kad kažkas su ekonomika jų šalyse darosi negerai. Jie jaučia, kad kažkas artėja, kas geriau praeitų pro šalį. Ir tas jausmas yra ne tautų piliečių ekonominio nesubrendimo jausmas. Visas juokas tame, kad iš tiesų pasaulis ritasi į superkrizę, kuri visų pirma smogs, taip vadinamom, buvusios sovietų sąjungos šalims. Šios šalys (tame tarpe ir Lietuva) bus pirmosiose krizės linijose todėl, kad jų ekonomikos sistemos mažiausiai tam pasiruošiusios, nepasirengusios, bejėgės, jų finasinės sistemos kontrolė iš esmės perduota užsienio bankams, valstybės ekonomika buvo grindžiama ne verslumu, o pigiais ir spekuliaciniais pinigais. Išvados čia yra paprastos: ekonominė krizė yra neišvengiama ir piliečiai gali pasirinkti kaip elgtis: ar gelbėti savo ,,kailį“ ir valiutinius indėlius ar rūpintis užsienio valstybių kreditais. Tai kiekvieno teisė, kaip teisė tikėti tuo, kas čia parašyta ir pasakyta. Laiko liko ne tiek ir daug: vasara (vėliausiai rudenį) bus duotas atsakymas – ar tai kas čia prognozuojama įvyks?

| |

Ant naujos revoliucijų epochos slenksčio

Atėjo galas mitui apie lietuvį, kuriam krauk nekrovęs ant nugaros sunkumus ir jis vis tiek kentės. Visų tautų istorijoje yra klasių kovos pakilimo ir nuosmukio laikotarpiai. Nuosmukis gali tęstis dešimtis metų, po ko kovai įsibėgėti prireiks dar eilės metų. Tačiau anksčiau ar vėliau jis baigiasi. Dabar jau galima pagrįstai konstatuoti, kad gyvename klasių kovos nuosmukio pabaigoje. Prasidėjusi neramumų banga Rytų Europoje pasiekė ir Lietuvą. Vakar, sausio 16 d., Vilniuje vykusi 7 tūkst. žmonių protesto akcija prieš vyriausybės „antikrizines“ priemones, kaip ir Rygoje sausio 13 d., peraugo į masines riaušes. Buvo išdaužyti seimo langai, bandyta įsiveržti į jo vidų. Seimūnai bijojo prieiti prie langų, „kad kas nenušautų“. Įsiutusi minia skandavo „Vagys“, „Seimą lauk“, „Duonos, darbo, pinigų“. Protestą rengusios profsąjungos, kurios dar prieš akciją pareiškė, jog nenori įvykių Rygoje pasikartojimo, nesugebėjo suvaldyti žmonių įsiūčio. Nuotaikų minioje buvo įvairių. Plevėsavo kelios buržuazinės trispalvės. Buvo Paleckio „Fronto“ vėliavų. Pasitaikė žmonių, kurie ieškojo paralelių su 1990-1991 m. įvykiais, esą „tėvai kovojo prieš rusų okupantą, ir jaunimas dabar kovoja prieš biurokratus“. Kiti apie tų metų įvykius net neužsiminė, tik keikė valdžią ir vadino riaušes „revoliucija“. Treti konstatavo, kad tik revoliucija gali nušluoti oligarchus, o šie įvykiai yra įspėjimas. 151 žmogus per neramumus buvo sulaikytas, 32 iš jų uždaryti į areštines, 34 sužeisti.

| |

Apgaulingas fondų biržos augimas – ko moko istorija

Spalio 14 d. visuotinis akcijų kainų kilimas fondų biržoje dalinai kompensavo ankstesnės savaitės smukimą, kurio metu išgaravo trilijonai dolerių. Fondų indeksų kilimas buvo pirma finansinio elito reakcija į JAV ir Europos centrinių bankų bei vyriausybių pažadus suteikti jam šimtus milijardų dolerių. Per vieną dieną pramoninis indeksas „Dow-Jones“, kuris atspindi 30 stambiausių akcinių bendrovių akcijų kainas, pakilo daugiau nei 11 proc., ir tai procentiniu atžvilgiu tapo penktu pagal dydį šuoliu JAV istorijoje, o taipogi pačiu didžiausiu pakilimu absoliučiais skaičiais. Šis šuolis įvyko po staigaus Europos fondų indeksų augimo ir savo ruožtu sukėlė dar didesnį augimą Azijos biržose. Tokiomis nestabiliomis aplinkybėmis neįmanoma tiksliai pasakyti, ar šis pakilimas reiškia fondų biržų stabilizacijos pradžią. Tačiau jei prisiminsime didžiausius šuolius fondų biržų istorijoje, tai pastarąjį pakilimą galima sąžiningai vertinti kaip nedviprasmišką įspėjimą. Duomenys, kuriuos „Wall Steet Journal“ paskelbė spalio 13 d., rodo, kad paėmus dešimt sėkmingiausių dienų Volstryto istorijoje aštuonios iš jų tenka pirmiems keturiems Didžiosios depresijos metams. Dar vienas įvyko 1987 metų spalio 21 d., iškart po paties didžiausio vienos dienos smukimo fondų biržos istorijoje – 1987 metų spalio 19 dieną, vadinamąjį „juodąjį pirmadienį“, įvykusio 22 proc. smukimo. „Wall Street Journal“ duomenimis, tik du tokie šuoliai – 1987 ir 1933 metais – „reiškė meškos rinkos pabaigą“.

| |

Paskutinė pasaulinio kapitalizmo krizė?

Niekas nebetiki, kad ateis geri laikai. Auganti ekonominė krizė vis dažniau lyginama su Didžiąja depresija. Ir tam yra pagrindo. Dar daugiau, dabartinė krizė gali pernokti 1929-1933 metų įvykius, kurie taip sukrėtė kapitalistinį pasaulį. Po pasaulinio biržų kracho jau prasidėjo galinga bankrotų, gamybos stabdymo ir atleidimų banga. Ir ši audra tik augs. Kokia krizės priežastis ir kaip tą krizę įveikti? Iš buržuazinių laikraščių, televizijos kanalų, žurnalų (netgi pačių protingiausių) to sužinoti neįmanoma. Daugiausia, ką jums paaiškins, tai kad kaltos JAV, daugelį metų vykdžiusios beprotišką ekonominę politiką. Tarsi ekonominė politika prie kapitalizmo galėtų būti ne beprotiška, tarsi ji galėtų apsieiti be spekuliacijų, machinacijų, rizikingų avantiūrų, anarchijos, pelno vaikymosi bet kokia kaina. Visi šie dalykai – tai ne kažkokie šalutiniai reiškiniai, o pati kapitalistinio gamybos būdo esmė. Todėl dabartinė krizė buvo visiškai neišvengiama. Iš tikrųjų JAV netgi smarkiai atidėjo visuotinės krizės pradžią. Jau daug metų pasaulinė ekonomika auga daugiau dėl Amerikos skolos augimo, tiek valstybinės, tiek ir privačios. Taip, Amerika gyvena į skolą, tačiau dėka to veikė fabrikai Pietryčių Azijoje, dėka to laikėsi žaliavų kainos, nuo ko pūtėsi Rusijos ekonomika. Suprantama, kad augimas į skolą negali būti amžinas. Ir dabar jam atėjo galas. Tačiau jei ne ši Amerikos politika, tai krizė būtų prasidėjusi jau seniai.

| |

Krizė – vertybių perkainojimo metas

-Vadinasi, šį sunkmetį reikėtų vertinti kaip vertybių permainų metą? – Net neabejoju, kad taip. Gyvojoje gamtoje natūraliai veikia švytuoklės principas. Kai mes pernelyg toli nukeliaujame į vieną polių – kraštutinumą, tuomet mus numeta į kitą kraštutinumą. Kai mes pernelyg išaukštiname materialias vertybes, mus nusviedžia į dvasinių vertybių sritį.Bet, kaip žinia, brandus žmogus turėtų išmokti gyventi pusiausvyroje. Šis laikotarpis – mūsų mokymosi metas, kaip rasti aukso vidurį. Taigi dabar turėsime daugiau kabintis į dvasines vertybes. Labiausiai šioje situacijoje mums leidžia išgyventi dvasinis raumuo. Arba anksčiau tą dvasinį raumenį treniravai ir jį dabar turi. Arba dabar esi silpnas it viščiukas, tad skausmingai būsi priverstas kažką daryti, nes nuskęsi. Dvasinis raumuo – tai žmogaus gebėjimas save pažinti, atskirti, kokie yra jo pagrindiniai poreikiai. Krizę reikėtų vertinti kaip virsmo metą. Ne vien ekonomikoje, kai sena miršta, nes turi gimti nauja.Kas yra krizė? Tai – laikotarpis, kai dar nėra aiškiai matomi nauji dalykai, o seni nebeveikia. Štai kodėl jame tiek daug nesaugumo ir neaiškumo. Todėl krizė reiškia naujo pradžią ir žmonių santykiuose. Mes būsime priversti vėl tapti labiau bendruomeniški. Kai kabinomės į materialines vertybes, labiau rūpinomės savimi (man, mane, mano). Dabar turėsime mokytis išgyventi kartu. Krizės metu žmonės išgyvena ne po vieną. Išgyvenama būryje. Todėl žmonės turės grįžti prie socialumo, bendruomeniškumo.

| |

Krizė: Banko kortelės taps nebepageidaujamos

Dabar toks metas, kai daug kam reikia grynųjų pinigų, kad galėtų išmokėti “vokelius”, padengti degančias skolas ar išsimokėti sau į kišenes (ar kt. išlaidos). Nesvarbu kam, bet dabar grynieji pinigai yra gėris. Todėl nenustebkite, kai sulig kiekviena diena jums bus vis dažniau pasakoma tokia stebuklinga frazė (ji gali kisti, bet esmė bus ta pati): “Deja, sutriko kortelių nuskaitymo aparatas; kažko stringa; atsiprašome, bet negalime nuskaityti” Ir t.t., ir pan. Jau kuris laikas Rusijoje banko kortelės nebepageidaujamos, dėl neaiškios bankų padėties ir dėl nesaugumo, be to dabar visi vertina grynuosius ir jei jais moki, gali iš karto gauti 5% nuolaidą. Nebenusipirksi bilietų kelionėms, baldų, automobilių, kt. vertingų prekių, jei neturėsi šlamančiųjų. Neturi? Būk mielas, nusiimk bankomate. Kiekvienas nuėmimas kainuos x proc., bet parduotuvė iš karto gaus pinigus. Nes jiems taip pat reikia mokėti tam tikrą procentą už bankines operacijas. Šiandien banko kortelių nebepriėmė “Akropolio” “Maxima” 🙂 Prieš savaitgalį, kai nemažai vilniečių apsipirkinėja gausiai, riebiai, dosniai ar visai savaitei į priekį. Prie kasų buvo daug aistrų, juk dabar nemadinga nešiotis daug grynųjų. Taigi, “Maximai” reikia pinigų, neveltui kassavaitę skelbia fantastines nuolaidas, kompleksines nuolaidas, nuolaidas viskam, nuolaidas visiems… Taip pat kortelės “neveikė” keliose avalyne ir jaunimui skirta apranga prekiaujančiose parduotuvėse.

| |

Krizė moterų akimis (2)

Galima konstatuoti faktą, kad krizės pas mus kaipo tokios, kaip pučiamas devyniagalvis slibinas, tikrai nėra arba dar nėra ir viskas, kas susiję su krize tėra išpūstas “burbulas”. Ketvirtadienis, pats darbo laikas, vidurdienis, visų pramogų sostinė “Akropolis”, mašiną ieškoti statyti, nėra kur statyti, desperatiškai ieškoti, rasti už kažkiek šimtų metrų nuo įėjimo, įkišti, pyp pyp pyp. Ar čia tiek bedarbių suvažiavo ir trinasi po “Akropolį”, ar čia visos namų šeimininkės ratuotos atakuoja? Nežinau. Bet faktas – chaosas ir atakos. “Tiketa” bilietų kasa, eilė penkiametrinė, atsistoju į galą, už manęs netrukus susidaro dar tiek pat metrų ilgis, stebiu situaciją. Vidutiniška vieno žmogaus “stavkė” kasininkei – 200 – 300 litų. Pagrindiniai pirkiniai – dovanų čekiai. Aš asmeniškai pirkau bilietus į vieną koncertą, tai mažiausia bilietų kaina “tik” 50 Lt. plius 3 Lt. “Tiketa” mokestis plius 3 Lt. “Siemens” arenos mokestis (kas čia per nesąmonė?), tad bilieto kaina išauga iki 56 Lt. Paskaičiuokit, kiek kainuoja pvz. keturių asmenų šeimai, standartiškai. Ne, prie “Tiketos” krizės požymių nerasta. Savaitgalį draugė į pramogų sostinę “Akropolį” iš viso nepateko, o dar erdvesnę sostinę (kaip patys deklaruoja) “Panoramą” apvažiavo iš tolo, nes kaip pati sakė: be šansų. Kokia krizė? Seimūnai pareiškė, kad kels akcizus alkoholiui. Vadinasi reikia nepraleisti momento. Dar tuomet, kai buvo Maximoje akcija -20% stipriesiems gėrimams užsiprekinau kaip buožė visokių ir dideliais litražais.

| |

Krizė moterų akimis (3): taupymas ir šopoholizmas

Dabar vėl į kone kiekvieno namus ateina taupymo mada, tad galima į šį reiškinį pasižiūrėti su susuktu veidu, liūdnai ir be nuotaikos.. O galima tai daryti linksmai, su tam tikru azartu ir žaismingai, lyg tai būtų kažkoks naujas žaidimas, kuriame dalyvaujate jūs visi ir laimės tas, kas suras įvairiausių neįtikėtinų sprendimų. Pirmiausia iškelkite sau klausimą prieš dėdami prekes ant prekybos centro kasos takelio: ar tikrai man/mums viso šito reikia? Neįtikėtina, bet šopoholizmo sindromą turi kone kiekvienas pirkėjas, sunkia forma sergama rečiau. Kiekvienam tikriausiai pažįstamas jausmas, kai išsiruoši į parduotuvę pirkti tarkim: duonos, pieno ir kiaušinių, o parsinešame du pilnutėliausius ir sunkiausius maišus, ten palikę virš 200 Lt. Koks trečdalis pirkinių yra totalus šlamštas arba noriu – nereikia – noriu – gal pravers – imu. Jei dar kokia nuolaida ar magiškas žodis “akcija”, tai šakės, rankos pačios tiesiasi, lyg nesavos. Rezultate – pinigai išplaukė ir nebesgrįš jie. Taigi, prieš einant į PC sočiai pavalgom (alkanos akys ir gurgiantis skrandis – blogi patarėjai) ir susirašom lapuke papunkčiui, ko tikrai reikia. PC elgiamės kaip normalūs neligoti žmonės ir imam tik tai, kas griežtai papunkčiui lapuke. Viskas. Jūs jau sutaupėte 🙂 Jei tam lapuke yra prekės, kurios patenka į akcijinių prekių sąrašą – puiku. Du šūviai į vieną zuikį 🙂 Jei PC vyksta kažkokia turbinė akcija: kavai, aliejui, vynui, buitinei chemijai ir pan., galima šiek tiek pažaisti.

| |

Restoranų savininkų “pataupymai”

Krizė vis labiau ir labiau įsisuka į įvairiausias gyvenimo sritis. Ne išimtis ir viešojo maitinimo sektorius: kavinės, picerijos, restoranai. Nuo pigiausių iki prabangiausių. Lankytojų mažėja, mažėja apyvartos, prastėja meniu. Kažkas išgyvens šį nelengvą laikotarpį, kažkas bankrutuos. Natūrali atranka. Išgyvens tik tie, kurie atras aukso viduriuką, sugebės pasirinkti tinkamą taktiką: nenuskriausti kliento ir nenuskriausti savęs. Jei jau vieno brangiausio restorano “Marino” savininkai planuoja greito maitinimo tinklą ir kimš skrandžius bulvėmis, tai ką planuoja kiti verslininkai? Kiti imasi primityvesnių metodų. Pvz. “Pica Jazz” vadovai nusprendė kainų ženkliai nekelti, jos ir taip ganėtinai aukštos. Jie tiesiog “apkarpė” porcijas. Gan agresyviai. “Nicos” salotose anksčiau karštas tunas buvo kone delno dydžio. Dabar gi iš jo liko tik ketvirtadalis. Didelei lėkštei skiriama ne daugiau nei vienas valgomasis šaukštas padažo. Anksčiau ten buvo pilama mažiausiai trys – keturi šaukštai. “Krevečių salotose” su padažu ta pati situacija, o krevečių ne tik kad sumažėjo, bet jos pačios sumažėjo. Anksčiau buvo vidutinio dydžio, sūryme, dabar tiekiama šaldytos, pačios mažiausios susitraukusios, t.y. pašarinės, kurios tinkamesnės žuvų šėrimui akvariume ar žvejybai. Beje, salotos blogai plaunamos ir džiovinamos, lėkštėje gausu nutekėjusio vandens, o salotos pagardintos žemėmis, kuris girgžda tarp dantų. “Čili pica” nuolat keičia kainas, tačiau tuo pačiu nuolat keičia patiekalų turinį.