Sociali ir socialistinė
Taip parašė eilėraštyje „Lietuva – didvyrių žemė” Maironis „Pavasario balsuose”. Ką dabar pasakytų poetas, nesunku spėti, nes partijų skaičius išaugo taip, kad vien „demokratinių” priskaičiuojama keletas, tarsi demokratinėje valstybėje galėtų būti ir kokių prievartinių partijų. Ką skelbia tos partijos savo programose, reikėtų vertinti labai kritiškai, vertinti ne pagal sparnuotus žodžius, o – pagal darbus. Būtų gera, kad mūsų politologai ne tik prieš rinkimus pabandytų parodyti, ką sako ir ką daro tie politiniai dariniai. Nebūdamas politologu, šių eilučių autorius bando palyginti dvi demokratinėmis pasivadinusias partijas, iš kurių viena maža, tačiau tradicinė, į socialinį bei kitokį piliečių saugumą orientuota Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS), gi kita – skaitlinga, valdančioji, turtingoji, atstovaujanti stambų kapitalą, iš „brandaus socializmo” gimusi, tik savo darinio saugumu besirūpinanti Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Todėl pirmąją reikėtų suvokti kaip socialios demokratijos politinį darinį, antrąją – kaip socialistinės demokratijos darinį (sovietinio „demokratinio centralizmo” paveldėtoją, tęsėją). Verta skaitytojui priminti pastarosios „raidą”. Ta „raida”, kaip rodo daugiametė patirtis, – tik chameleono išdaigos, norint prisitaikyti prie sąlygų. Tos partijos lopšys – KPSS (komunističeskaja partija Sovetskovo Sojuza), vėliau – LKP (Lietuvos Komunistų partija).
