Apsidirbę piliečiai giliamintiškai vaikšto po globalinę erdvę
Veltui bandytum griežtai nustatyti filmo „Niekieno žemė” nacionalinę priklausomybę. Jo titruose – italų, prancūzų, slovėnų, belgų, anglų kino studijos. Bet juk kūrinys ir vadinasi „Niekieno žemė”. Niekieno, vadinasi, visų. Kaip tik šiuo globaliniu aspektu naujasis filmas ryškiai skiriasi nuo kitų žymiųjų juostų, liečiančių Balkanų klausimą, – nuo siurrealistinio E.Kusturicos „Pogrindžio”, kuris šiaip ar taip negalėjo gimti kokiame nors kitame žemės pakraštyje. Nuo Gorano Paskaljevičiaus „Parako statinės”, jau pavadinimu gan tiesokai išreiškiančios autoriaus požiūrį į regioną. Jaunas bosnių kilmės režisierius Danis Tanovičius sukūrė pirmą didelį filmą, todėl pernai Kanų festivalyje atrodė – štai tikrasis pretendentas į „Aukso kamerą”, skiriamą debiutantams. Bet „Niekieno žemė” staiga buvo pagerbta net rimtesniu prizu – už scenarijų. Na, o paskui pasipylė: ir „Auksinis gaublys”, ir net „Oskaras” už geriausią užsienio filmą, nors, inertiškai mąstant, jis turbūt turėjo atitekti „Amelijai iš Monmartro”. Skirtingai nei minėtos Balkanų juostos, negalinčios apsieiti be nuorodų į etnosą, „Niekieno žemė” aktuali visiems. Du pagrindiniai herojai, 1993 metų karinio konflikto dalyviai, bosnis Čikis (Brauko Djuričius) ir serbas Ninas (Renė Bitorajačas), susitiko neutraliosios zonos tranšėjoje, tačiau jeigu Čikį pavadintum serbu, o Niną – bosniu, visiškai niekas nepasikeistų. Abiem į vietinę politiką nusispjauti. Jos niuansų nė nemano analizuoti ir kūrėjas.