Lietuvos ambasados Dubline duomenimis, ieškančių geresnio gyvenimo srautas, lyginant su praėjusiais metais, sumažėjo perpus, bet tebėra didelis. Kas mėnesį į Airiją išvyksta mažiausiai tūkstantis lietuvių. Airijos lietuvių bendruomenės nariai sako norį grįžti į tėvynę, bet kol kas tam nematą perspektyvų. Pasak Lietuvos ambasadorės Airijoje, daugelis žada grįžti, bet ne dabar. Tai, kad po kokių penkerių metų lietuviai pradės grįžti į tėvynę, prognozuoja ir Airijos sociologai. Tačiau kol kas jie neša naudą Airijai. "Mūsų tyrimai rodo, kad į Airiją atvykstantys imigrantai turi geresnę kvalifikaciją...
Daugelį papiktinusi frazė, jog negalima vieno susikompromitavusio veikėjo išmesti į gatvę, nėra tiksli. Kalba atsilieka nuo gyvenimo. Nūnai valstybė išmeta savo piliečius ne į gatvę, o į Airiją. Masiškai. Kas atsitiko, kad sulaukę 17-tų atkurtos valstybės metų, visi su nerimu klausiame: ar išliks lietuvių tauta? Toks klausimas buvo suprantamas Simono Daukanto ar Jono Basanavičiaus laikais, kai Lietuva ir valstybė buvo keliama iš kapo duobės, jis neskambėjo disonansu ir okupacijos naktyje. Bet dabar, kai Lietuva yra NATO valstybė ir Europos Sąjungos narė, kuriai nebaisūs...
Kai kam vasara - atostogų metas, kai kam - darbymečio pikas. Airijos pietuose įsikūrusiuose braškynuose - pats derlius. Važiuojant nuo Dublino Korko link, pakelėse kas kelias dešimtis kilometrų stovinčiuose prekybos stoginėse prekiaujama čia pat, šalia esančiuose laukuose nuraškytomis braškėmis. Pusės kilogramo plastmasinis indelis kainuoja penkis eurus, didesnis aštuonis. Kaina beveik nesiskiria nuo prekybos centruose parduodamų uogų. Stabtelėjome vienoje tokių prekyviečių, norėdami iš arčiau pasidairyti po braškynus - smalsu pamatyti, kaipgi auginamos šios uogos. Airijoje saulėti orai nelepina - lietaus daug , tad kaip...
Penkeri metai - po tiek laiko lietuviai Airijoje pradės pirkti bilietus namo. Visam laikui. Tokias prognozes dėsto patys emigrantai bei emigraciją tiriantis airis ekspertas. "Per penkerius metus dauguma lietuvių grįš, - Dubline susitikęs su žurnalistais iš Lietuvos tvirtino Mindaugas Maciulevičius, Airijos lietuvių verslininkų asociacijos atstovas. - Dabar Lietuvoje tas, kas Airijoje buvo prieš 10 metų". Pats į Airiją atvykęs prieš penketą metų p. Maciulevičius turi ten savo versliuką - reklamos agentūrą "Alainn Infosystems". Tačiau jis nesijaučia visiškai palikęs Lietuvą - per pastarąjį pusmetį...
Lietuviško komercinio kino festivalis-konkursas AXX didžiuosiuose ekranuose viešai prabilo kontraversiškatema „Geismas ir grožis". 10-ties minučių trukmės filmuose kino ir teatro režisieriai, dailininkai, fotografai bei muzikantai turėjo galimybę pademonstruoti savo požiūrį į geismą, aistrą, meilę. Dvylika skirtingų požiūrių į intymų gyvenimą pateikta masinei auditorijai. Dar nesulaukusi AXX festivalio komisijos (jos pirmininkas - ekscentriškasis bosnių kilmės režisierius Emiras Kusturica) verdikto, leidausi apžvelgti lietuvių kino seksualinių praktikų vaizdus... Lietuvos kinematografijos istorijoje erotikos vaizdiniai beveik nebuvo eksploatuojami. Prieš akis iškyla tik neerotiškų, neintelektualių, vyriškų sovietinių moterų etalonai....
Šių metų pradžioje kino teatruose parodytos dvi premjeros - Oskaru nominuotos juostos apie aktyvią eutanaziją - sukėlė karštas diskusijas. Abiejuose filmuose pasirodė ir šventikų figūros, turėjusios reprezentuoti Bažnyčios poziciją. Tai paskatino paanalizuoti filmus iš krikščioniškos perspektyvos. Kai ginčas dėl komoje esančios pacientės Terry Schiavo pasiekė paskutiniąją fazę, kino teatruose vienas paskui kitą pasirodė du ta pačia tema, skirta pagalbai mirti, sukurti filmai: Alejandro Amenabaro „Jūros gelmėse" (ispaniškas originalus pavadinimas „Mar adentro", Oskaras už geriausią užsienio filmą) ir Clinto Eastwoodo „Mergina, verta milijono" -...
Maištas religijos klausimuose turi dvi visiškai skirtingas prasmes. Viena vertus, maištas gali būti siejamas su religijos, simbolizuojančios tradiciją ir pastovumą, destrukcija. Antra vertus, nemažai religijų sukildavo prieš status quo - nusistovėjusias ir pernelyg surambėjusias senąsias „tradicines" normas. Maištas nepasitenkina „vidutinėmis" emocijomis, kurios būtų pasmerktos lydėti ribotų galių kovas ir sąveikas. Maištas - radikalus galios aktas, suardantis egzistuojančią hierarchiją, apverčiantis santykį tarp to, kas yra „aukšta" ir „žema". Akivaizdu, kad šalia dviejų skirtingų maišto formų egzistuoja ir du „revoliucijų", ardančių hierarchinį santykį tarp „aukšta"...
Mes jau esame pripratę prie kritikos - ir kritikuojame dažniausiai patį gyvenimą, pačią realybę. Keikiam ją, kada norime ir kaip išmanome. Taigi pakalbėkime apie kritiką, apie jos tikslus, naudą ir žalą. Kokia yra pačios kritikos prasmė? Pradėkime nuo teiginio, kuris yra mūsų laikų išraiška - bet kokia kritika veda į geresnę "sistemos" apytaką ir tampa savotiškais skiepais nuo gresiančių pavojingesnių ligų. Iš tikrųjų, jei "sistemos" terminu įvardysime šiuolaikinę pasaulio raidą, šis teiginys pasitvirtina. Kritika gali būti maištas. Jis bus suprastas, savaip įvertintas ir...
Lietuvoje pradedamas rodyti vienas žinomiausių pastarojo meto Prancūzijos sukurtų filmų - 35 metų režisieriaus Francois Ozono „8 moterys". Filmas, kuriame vaidina populiariausios Prancūzijos aktorės, šių metų Berlyno kino festivalyje apdovanotas specialiu „Sidabrinio lokio" prizu už aktorių ansamblį. Išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui" F.Ozonas pasakojo apie darbą su filmo aktorėmis, jų tarpusavio santykius, moterų psichologiją, savo režisūrines provokacijas. Pirmąjį savo filmą „Šeimos nuotrauka" F.Ozonas sukūrė 1998 metais, būdamas 31-erių. Ir iškart sulaukė sėkmės. Filmas tais pačiais metais buvo parodytas Kanų kino festivalyje. Dabar režisierius filmografijoje...
Pastaruoju metu po truputį kyla lengvo, spalvingo, pramoginio ir savaip prasmingo kinemtografo mados banga. Visa tai prasidėjo nuo švedo Lasse Hallströmo tarptautinio „Šokolado", kurio veiksmas simptomiškai rutuliojasi Prancūzijos periferijose. Mat ptancūzai nuo neatmenamų laikų - būtent to lengvojo, bet ne vulgaraus, beprasmio, o galantiško ir pašaipaus meno puoselėtojai. Natūralu, jog kiti filmai - jau „grynai" prancūziški. Ir populiarumo vis neprarandanti J.Jeunet „Amelija iš Monmartro". Ir visai naujas jaunojo Francois Ozono kriminalinis vodevilis „8 moterys", kurios dabar atėjo - tikėsimės, ilgam - ir į...
