|

Žemgrobiai ruošiasi dar vienam šuoliui

Šalies žiniasklaida pastarosiomis dienomis išplatino žinią apie Lietuvoje kylančią naują žemgrobystės bangą, galinčią ne tik dar labiau suskaldyti visuomenę, bet ir sukrauti didžiulį kapitalą ūkininkavimą tik imituojančių apsišaukėlių armijai. Žemdirbiams atstovaujantys politikai ragina Vyriausybę kuo greičiau pradėti pusvelčiui pardavinėti žemę ūkininkams. Tokio sprendimo laukia 39 tūkst. tikrųjų ir apsišaukėlių ūkininkų, pateikusių paraiškas nerealiai mažomis kainomis įsigyti 700 tūkst. hektarų žemės. Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Povilas Malakauskas įspėja, kad toks žemės pardavinėjimas lengvatinėmis sąlygomis yra susijęs su didžiule korupcijos rizika. Be to, ketinimas vienai socialinei grupei (žemdirbiams) pusvelčiui parduoti visiems žmonėms priklausantį turtą pažeidžia kitų socialinių grupių (mokytojų, gydytojų, pensininkų) interesus. Manoma, kad daugiau nei pusė paraiškas žemei pirkti pateikusių asmenų siekia ne užsiimti žemės ūkiu, o tikisi pasipelnyti parduodami pigiai įsigytą žemę. Pradėjus pardavinėti žemę gali tekti stabdyti žemės reformą – nebus ką grąžinti buvusiems savininkams. Tai gresia milžiniškais įsipareigojimais valstybei. Žemdirbiams atstovaujantys politikai šių įspėjimų nepaiso ir spaudžia Vyriausybę kuo skubiau priimti sprendimą, o iš žemės pirklių sulaukta šantažo ženklų.

|

Svyla “Rubicon” pavogti 0,5 mlrd. litų

„Abonento” Artūro Zuoko partijai pralaimėjus rinkimus Vilniaus mieste, ilgai buvusią Vilniaus miesto tarybą papirkinėję „Rubicon group” savininkai puolė pardavinėti prisiplėštą miesto žemę. Vos praėjus dviem savaitėms po rinkimų – kovo 10 d. „Rubicon group” įsteigė 11 dukterinių įmonių, kurioms perdavė dar likusią žemę iš tų 60 hektarų, kuriuos „Rubicon group” buvo padovanojusi praeita „abonentinė” miesto taryba. Šiuo metu bandoma karštligiškai parduoti šiuos žemės sklypus. Už vieną arą žemės „Rubicon group” prašo apie 142 tūkst. litų – pagal šią kainą išeitų, kad 38 hektarų žemės, kurioje buvusi miesto taryba patvirtino „komercinės paskirties” statybas, rinkoje kainuoja apie 540 mln. litų. Bijodama, kad nauja miesto taryba galės pakeisti sprendimus, kuriais „Rubicon group” buvo dovanota 60 hektarų žemės, ši bendrovė skuba greitai šį turtą parduoti. Partijos „Tvarka ir teisingumas” pirmininkas Rolandas Paksas sakė LL, kad sprendimas dėl 60 ha miesto žemės perdavimo „Rubicon group” bus peržiūrėtas, tačiau tam reikia teisininkų konsultacijų. Vilniaus meras Juozas Imbrasas, vienas iš aršiausių „Vilniaus šilumos tinklų” išnuomavimo Prancūzijos kompanijai „Dalkia” kritikų, sakė LL, kad jis nepasitiki A.Zuoko paskirtų „Vilniaus šilumos tinklų” direktoriumi Kęstučiu Nėniumi, todėl jis greičiausiai bus atleistas. Ar J.Imbrasas inicijuos šios sutarties, kuri buvo pavirtusi dar viena pinigų plovykla „Rubicon”, nutraukimą, jis dar negalėjo pasakyti. Ar tuos iš Vilniaus miesto pavogtus 38 hektarus žemės dar galima sugražinti miestui ir juos parduoti viešame aukcione, papildant miesto biudžetą mažiausiai 500 mln. litų, teisininkai negalėjo atsakyti. Vieni sako, kad pagal įstatymus žemės sklypų pirkėjai bus „sąžiningi” turto savininkai, ir net jeigu bus anuliuoti sandoriai su “Rubicon group”, atimti sklypus iš šių pirkėjų bus labai sunku. Kiti sako, kad jei pirkimo(pardavimo) sandoris daro žalą valstybei, jei jis vykdomas norint išvengti atsakomybės už neteisėtą veiklą, pirkėjas, sąmoningai įsiveliantis į tokį sandorį, teisinėje valstybėje atsako lygiai taip pat, kaip ir sukčius pardavėjas.

|

Homofobijos apraiškos ir dvigubų standartų taikymas Lietuvoje

Lietuvoje Kiekvienoje valstybėje egzistuoja dilema – ar teisė turi atspindėti visuomenėje esamą vertybių sistemą ir moralines normas ar būti vienu žingsniu toliau pažengusi į priekį, taip skatinant pažangesnį visuomenės vystymąsi. Pastarasis variantas sudėtingesnis ir gali iššaukti nepatenkintos visuomenės daugumos atmetimo reakciją, įgyvendinant priimtas teisės normas praktikoje. Pastarųjų dienų įvykiai Lietuvoje rodo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis lygybės ir draudimo diskriminuoti principus, tame tarpe ir seksualinių mažumų atžvilgiu, nėra pakankamai suvokiamas politikų, dvasininkijos atstovų, jaunimo tarpe bei piliečių susibūrusių į opozicinę visuomeninę grupę „Už dorą ir tautą“. Praraja tarp esamo teisinio reglamentavimo ir visuomenės pasirengimo jį įgyvendinti praktikoje ryški kaip niekada. 2007 m. gegužės 17d. minint tarptautinę dieną prieš homofobiją, vykdant Europos bendrijos iniciatyvos EQUAL informacinę akciją „Homoseksualūs darbuotojai turi teisę būti atviri ir saugūs“, buvo siekiama, kad į Vilniaus ir Kauno miestų gatves išvažiuotų „vaivorykštės“ troleibusai su socialinės reklamos šūkiais: „Gėjus gali tarnauti policijoje“, „Lesbietė gali dirbti mokykloje“ ir „Homoseksualūs darbuotojai gali būti atviri visuomenėje“. Tačiau troleibusai su socialine reklama neišvažiavo, o Lietuva tarptautinę dieną prieš homofobiją pasitiko homofobiškomis nuotaikomis ir veiksmais.

Joninės – viena gražiausių vasarvidžio dienų
|

Joninės – viena gražiausių vasarvidžio dienų

Ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė pagal baltiškąją tradiciją vadinama Rasos švente arba Kupolinėmis, o katalikų bažnyčios liturgijoje – šv. Jono Krikštytojo gimimo švente. Šiandien, tiesa, gražūs baltiški pavadinimai gerokai primiršti. Kad ir kaip ten būtų, Joninių laukia, jas švenčia ir paparčio žiedo ieško ne tik varduvininkai. Senovėje Joninių išvakarėse moterys laukuose ir miškuose rinkdavo vaistažoles, nes anuomet tikėta, kad surinktos žolės turi gydomąją galią. Viena jų – jonažolė, neva išgydanti net 99 ligas. Tuo tarpu netekėjusios merginos pindavo vainikus iš devynių ar dvylikos skirtingų žolynų. Nusipynusios po du, vienu pasipuošdavo, o kitu spėdavo ateitį. Per Jonines ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui – jis turi galią apvaisinti žemę, suteikti jėgų, todėl Joninių išvakarėse arba ankstų rytą, prieš saulės patekėjimą, žmonės eidavo į upes ar ežerus maudytis – sergantieji tikėdamiesi pasveikti, o sveikieji apsisaugoti nuo ligų, sustiprinti sveikatą. Ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventę visada lydėjo burtai bei magija. Ligi šių dienų didžiausią paslaptį slepia naktis. Ir anksčiau, ir dabar vidurnaktį švenčiantieji Jonines eina ieškoti paparčio žiedo – laimės ir aiškiaregystės simbolio. Sakoma, kad jį radęs, įgyja antgamtinių jėgų, tampa protingas, laimingas ir turtingas, girdi kitų mintis ir supranta gyvulių kalbą. Žmonės taip pat tikėjo, jog saulė ir ugnis per Jonines įgyja ypatingą reikšmę.

Joninės Jonavoje
|

Joninės Jonavoje

Joninės Jonų ir Janinų sostinėje, svarbesnės už Naujuosius Metus. Taip buvo rašoma dutūkstantaisiais metais, dienraštyje “Kauno diena”. Jonavoje Joninės pradėtos švęsti 1989 metais slėnyje prie pirmojo Varnutės tvenkinio, kuris vėliau buvo pavadintas Joninių slėniu. Eilę metų šį šventė nedaug kuo skyrėsi nuo kitų švenčių. Gal būt tik tuo, kad buvo kviečiami prestižiniai Lietuvos ansambliai: dainų ir šokių ansamblis „Lietuva”, „Nemunas”, ansamblis „Armonika”. Kultūros centro darbuotojai, buvo ieškojimų kelyje. 1994 metais šventės scenarijuje atsiranda pagoniškų papročių fragmentai. 1997 metais Joninės organizuojamos kartu su dainų ir šokių ansambliu „Lietuva”. Šventėje, išlaikant Rasos šventės tradicijas, didelis dėmesys skiriamas apeigoms, kurios sudedamos į misteriją „ Esame baltai”. Misterijos metu atliekamos kupoliavimo, saulės pasveikinimo apeigos, meldžiamasi ir aukojama pagoniškiesiems dievams (Žemynai, Perkūnui, Gabijai), atliekami įvairūs burtai (vainikėlių plukdymas, šokinėjimas per laužus ir pan.). Šioje dalyje dalyvauja apie 600 dalyvių (šokėjų, muzikantų, aktorių, dainininkų). 1998 metais pirmą kartą iš Joninių organizuojama tiesioginė radijo transliacija „Pūko” kanalu. Kasmet tiesiogines transliacijas ruošia Lietuvos radijas. 1998m į šventę atvažiuoja pirmieji užsienio šalių kolektyvai. Per septynetą metų šventėje dalyvavo kolektyvai iš Kroatijos, Italijos, Baltarusijos, Austrijos, Rusijos, Latvijos, Lenkijos, Čekijos ir kitų šalių.

Klaipėdietiškos Joninės buvo visuotinės linksmybės naktis
|

Klaipėdietiškos Joninės buvo visuotinės linksmybės naktis

Nuo seniausių laikų žmonės pažymėdavo saulėgrįžos metą. Trumpiausią metų naktį ir ilgiausią dieną, birželio 24-ąją, visose šalyse švenčiama viena įspūdingiausių vasaros švenčių, krikščioniškuose kraštuose gavusi Joninių pavadinimą, o lietuvių liaudyje dar vadinama Rasos švente arba Kupolinėmis. Kaip Joninės nuo senų laikų būdavo švenčiamos Klaipėdoje, paprašėme papasakoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės. “Žinoma, kad Klaipėdoje saulėgrįžos šventė visada buvo didžiausia, masiškiausia vasaros šventė, nors taip pat buvo švenčiamos ir religinės šventės: Šeštinės bei Sekminės. Šiandien gana sunku pasakyti, kaip jos buvo švenčiamos iki XVIII amžiaus, kokie buvo papročiai, ritualai, nes neišliko jokių aprašymų. Šiek tiek daugiau žinoma iš XIX amžiaus, iš tuo metu atsiradusių laikraščių straipsnelių. Nors tai taip pat nėra išsami informacija, nes to meto korespondentai kasdieniams įvykiams ir šventėms skyrė mažai dėmesio. Visgi iš jų sužinome, kad XIX amžiuje Klaipėdos Joninių šventės tradicijos ir papročiai labai skyrėsi nuo kaimo žmonių šventimo. To meto spaudoje aptikome žinutę, kad klaipėdiečiai labai džiaugėsi pradėję Jonines švęsti “A la Dancig”, t.y. pagal Gdansko miesto papročius. Buvo tradicija Jonines švęsti ten, kur yra šiek tiek gamtos. Mieste tuo metu buvo labai mažai medžių. Apsodintos buvo tik Liepų alėja, Danės krantinė, didesnis parkas buvo prie Šaulių namų (dabartinis Muzikos centras).

| |

Tyrimas padės gerinti imigrantų gyvenimą

Airijoje gyvenančių užsienio piliečių skaičius 2002 – 2006 metais išaugo nuo 224 tūkstančių iki 420 tūkstančių ir dabar sudaro apie 10 proc. šalies gyventojų. Tai Immigrant Council of Ireland paskatino organizuoti tyrimą ir surinkti kuo daugiau informacijos apie imigrantus. Tyrimas pradėtas praėjusių metų spalio mėnesį, jį atlieka University College Dublin. Siekiama sužinoti, kaip gyvena imigrantai, kaip jie susiranda darbą, kokia jų buitis, išsiaiškinti, kas trukdo integruotis Airijoje, kokios problemos aktualiausios, kaip galima pagerinti gyvenimo sąlygas. Pirmą kartą vykdomame tyrime dalyvauja lietuvių, kinų, indų ir atvykėlių iš Nigerijos bendruomenės, iš viso planuojama apklausti daugiau nei 400 žmonių, o spalio mėnesį – paskelbti tyrimo rezultatus. 2006 m. visuotinio Airijos gyventojų surašymo duomenimis, šioje šalyje gyvena apie 420 tūkstančių užsienio šalių piliečių, iš jų 275,8 tūkstančiai (65,7 proc.) – atvykėliai iš Europos Sąjungos šalių. Iš naujųjų šalių narių daugiausia yra Lenkijos piliečių (63,3 tūkst.), antroje vietoje – atvykėliai iš Lietuvos (24,6 tūkst.). „Lietuvių bendruomenė yra viena gausiausių iš keturių tyrime apklausiamų imigrantų bendruomenių”, – sakė tyrimo vadovė Dr. Mary Gilmartin, dirbanti Migration Citizenchip Research Initiative (MCRI) bei University College Dublin (UCD). Pasak jos, be lietuvių yra apklausiami kinų, indų bei nigeriečių bendruomenių atstovai, siekiama išsiaiškinti, ko reikia, kad jiems būtų lengviau prisitaikyti Airijoje.

| |

Mano gyvenimas Airijoje….

Atskridau gyventi į Airiją, tai ta šalis, kurioje galima rasti daug gražių vietų. Pabuvojome prie Atlanto vandenyno, aplankėme krioklį, ežerus tarp kalnų… Visur žydi gėlės, daug žalių kampelių… Aš gyvenu pas dukrą Dubline. Čia gyvena visi keturi mano vaikai su šeimomis. Mums visiems labai smagu.
Kovo 2-ą dieną aš ir dukra su šeima išsiruošėme atostogauti. Aš į Lietuvą, o jie – į Ispaniją. Atostogoms paskyrėme savaitę. Tą dieną apie 7 val. ryto mes jau buvome Dublino oro uoste. Lėktuvas į Lietuvą turėjo išskristi 10.15 val., o į Ispaniją – anksčiau. Pirmiausia savo lagaminus pridavė dukra, nes jų lėktuvas išskrenda anksčiau. Pasėdėjome kavinėje, išgėrėme kavos, jie nuėjo į parduotuvę, o aš atsistojau prie septinto langelio priduoti savo lagaminą. Kai pridaviau savo bagažą buvo truputis po 8 val., iki skrydžio dar buvo likę apie dvi valandos. Netrukus išgirdau savo pavardę ir supratau, kad kalba apie mano lagaminą. O dukra savo telefone rado praleistą skambutį. Jai skambino oro uosto darbuotojas. Ji paskambino tuo numeriu ir išgirdo paaiškinimą, kad lagamine rasta neleistinų prasivežti daiktų. Mūsų pavardės to pačios, tik galūnės skiriasi. Dukra atsakė, kad ji skrenda ne į Lietuvą, o į Ispaniją ir kitos kompanijos lėktuvu. Dukra suprato, kad jie kalba apie mano lagaminą, paskambino man ir paklausė, ką vežu. Atsakiau, kad nieko ypatingo. Tuomet ji vėl paskambino oro uosto darbuotojams ir paaiškino, kad lagaminas yra jos mamos, kuri nekalba angliškai.

| |

Emigrantai norėtų grįžti į Lietuvą

Balandžio 26-29 dienomis Dubline vykusi Airijos lietuvių bendruomenės inicijuota Darbo mugė parodė, kad daugėja norinčių grįžti į Lietuvą, tačiau jims trūksta objektyvios informacijos apie šiandieninę Lietuvą, joje vykstančius pokyčius, darbo ir gyvenimo sąlygas. Mugėje dalyvavo Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas A.Šeštakauskas, UAB “Eikos statyba” direktorius R. Ivanauskas, AB “Montuotojas” direktorius V. Mamaitis, AB “YIT Kausta” personalo direktorius A. Glebauskas bei UAB “Skirnuva” gen. direktorius A. Stasiukynas. Mugėje taip pat dalyvavo UAB “Kauno energetikos remontas” specialistai bei ne asociacijos narė IĮ “Inkomsta” iš Klaipėdos. Dalyviai siekė betarpiškai suteikti išsamią, tikrovę atitinkančią informaciją apie galimybes dirbti Lietuvoje. Pagrindinė gyvenimo Airijoje priežastis išlieka darbo užmokestis. Ir nors uždirbama daugiau, tačiau pragyvenimas brangesnis, papildomų išlaidų reikalauja grįžimas namo mažiausiai du kartus per metus, o ir susitaupyti galima tik labai ribojant savo poreikius. Daugumai emigravusiųjų išlieka kalbos barjero problema. Susidomėjimas darbo muge rodo, kad svarstančių sugrįžti visam laikui yra daug, tačiau priimti galutinį sprendimą sunku dėl objektyvių priežasčių. UAB „Eikos statyba” vadovas Rytis Ivanauskas teigia, kad statybos sektorius, skirtingai nuo kitų verslo rūšių, gali pasiliūti sąlygas, kurios domina Airijos lietuvius.

| |

Lietuva pakartos “Airijos stebuklą”, tiki šalies prezidentė M. Makelis

Lietuva gali pasinaudoti XX amžiaus pabaigoje suklestėjusios Airijos patirtimi spręsdama šių dienų problemas, mano šalies prezidentė Merė Makelis (Mary McAlees). Interviu Lietuvos žiniasklaidai prezidentė priminė, kad Lietuvoje dabar itin aktuali emigracijos problema Airiją kamavo daugiau nei 150 metų, iki pat praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio. “Airijai sekasi gerai, todėl prieš 20 ar 30 metų šalį palikę emigrantai grįžta atgal. Taip pat įvyks ir Lietuvoje”, – atsakydama į Eltos klausimą Dubline teigė M. Makelis. Airijoje XIX amžiuje ir XX amžiaus pirmoje pusėje emigracija buvo didžiausia pasaulyje. Tik po Antrojo pasaulinio karo dėl teigiamo prieaugio, o vėliau ir dėl teigiamo migracijos saldo gyventojų pamažu ėmė daugėti. Pastarąjį dešimtmetį Airija pagal gyventojų skaičiaus augimą Europos Sąjungoje (ES) užima lyderės pozicijas. Airijos prezidentės teigimu, vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių šalies ekonomikos suklestėjimą, buvo septintąjį dešimtmetį prasidėjusios gausios investicijos į švietimą ir didelis dėmesys technologinėms naujovėms. “Airija praleido pirmąją pramonės revoliuciją. Atėjus antrajai – informacinėms technologijoms, kompiuterių kartai – pakeitėme savo švietimo sistemą, daugiau dėmesio skirdami mokslui ir technologijoms. Taip pradėjome kelionę į žinių ekonomiką, ir ją vis dar tęsiame”, – sakė prezidentė M. Makelis, gegužės 22-ąją atvyksianti į Lietuvą.