|

Emigrantai užkniso juodai

Andrius Mamontovas buvo to pradininkas, užsirašydamas ant savo marškinėlių: „Popsas užkniso juodai”. Paskui jį kopijavo kiti. Vėliau atsirado toks užrašas: „Mamontovas užkniso juodai”. Tačiau aš norėčiau ir tikrai ne vienas Lietuvoje gyvenantis paprastas pilietis, ne vienas valdininkas dabar norėtų marškinėlių su užrašu: „Emigrantai užkniso juodai”. Bet nevalia. Čia jau būtų plaukimas prieš srovę. Net ne prieš srovę, o prieš visą milžinišką meilės emigrantams bangą, gal net cunamį. Lietuvos emigrantai Lietuvoje dabar yra beveik šventi. Tobuli. Jie patys teisingiausi, puikiausi, protingiausi tautos atstovai. Jau seniai praėjo tie laikai, kai buvo sakoma, kad emigravo padugnės arba mažaraščiai. Ne, dabar sakoma, kad būtent tokie liko Lietuvoje – „lūzeriai”, bijantys rizikuoti, tinginiai, seniai, alkoholikai, netikšos, banditėliai. O visas šviesiausias tautos žiedas žydi emigracijoje, kuri, beje, prilyginama vos ne tremčiai, žinoma, kai tai patogu. Matyt, nebeliko tokios žiniasklaidos priemonės, kuri neturėtų laidos, rubrikos, skyrelio, skilties ar dar kažko emigrantiško. Visi laikraščiai, TV, radijo stotys, internetiniai portalai kaip skaniausius kąsnelius čiumpa žinias apie emigrantus. Girdėjau, kad pavyzdžiui Airijon emigravusi žurnalistė laikas nuo laiko parašinėdama vienam Lietuvos laikraščiui gauna už tai tūkstančius litų. Vien todėl, kad ji rašo iš Dublino, kur daugybė mūsų beveik šventųjų emigrantų.

|

Žemgrobiškos reklamos pinklės

Per nacionalinę televiziją nuolat transliuojamas raginimas smulkiesiems ūkininkams kuo greičiau parduoti žemę kelia ir politikų, ir žemės savininkų aistras. Vieni juo tiki, kiti stebisi, kodėl reklamos užsakovai skuba supirkti kuo daugiau žemės, nors ji esą pigs. Kol Lietuvoje nerimsta aistros dėl ūkininkų noro lengvatinėmis sąlygomis įsigyti valstybinės žemės, apsukruoliai, superkantys privačią žemę iš žmonių, patylomis suka savo versliuką. Žemės vystymo fondo (ŽVF) reklama, dėl kurios balandžio pradžioje kilęs skandaliukas jau primirštas, per nacionalinę televiziją kasdien tiesiog lenda į akis. Du populiarūs aktoriai iš serialo „Giminės”, kuris dabar kaip tik kartojamas, ragina kuo greičiau parduoti žemę. Daliaus Mertino personažas svarsto, kad reikėtų „tuos 10 hektarų” parduoti, nes dabar esąs „nei ūkininkas, nei verslininkas”. O „dėdė” Antanas Šurna giria giminaitį už teisingą sprendimą: žemė dabar esą brangiausia, o po kelerių metų jos kaina kris perpus, nes Europos Sąjunga (ES) esą nebeduos subsidijų. Reklamą užsakęs ŽVF įvardijamas kaip „patikimas žemės pirkėjas ir puoselėtojas”, o „Giminių” herojai taip pat atrodo keliantys pasitikėjimą. „Reklama įtikinanti, veikia kaip koks Kašpirovskis, – L.T. sakė Seimo Kaimo reikalų komiteto narys konservatorius Kazimieras Starkevičius. – Susitikimuose žmonės manęs klausia: Starkevičiau, ką daryti? Sakau, jei šiandien turite už ką nusipirkti vaistų ir duonos, neparduokite. Nes ateityje žemė tik brangs.”

Gėdos jausmas
| |

Gėdos jausmas

Sunku surasti tokį žmogų, kuris niekada nepatyrė gėdos. Greičiau sutiksime tuos, kurie skundžiasi bendraujant skruostus išpilančiu raudoniu, virpančiomis rankomis ir prakaito dėmėmis pažastyse. Tuomet, kai mus kritikuoja, žemina ar išjuokia tie asmenys, kurie mums svarbūs, kuriuos gerbiame ar mylime, neišvengiamai susigėsime. Gėda – tik žmonių giminei būdingas jausmas. Neteko nei matyti, nei girdėti apie iš gėdos nuraudusį šunį ar išprakaitavusį dėl savo klaidos katiną. Gėdos jausmas – evoliucijos produktas. Jo tikslas – išsaugoti žmonių bendruomenę. Dar pirmykštis žmogus laikėsi tam tikrų taisyklių ir tabu, kurias pažeidęs, galėjo būti išvytas iš genties. Išgyventi vienumoje, kovojant su gamtos jėgomis, buvo neįmanomai sunkus dalykas. Tad jei norėjai neatsidurti kokio aštriadančio plėšrūno nasruose ir neišnykti be pėdsako, nepalikęs palikuonių, privalėjai veikti pagal taisykles. Jas pažeidus, nesąmoningai kildavo gėda. Dar Charles Darwin pastebėjo, jog gebėjimas jausti gėdą būdingas tik žmogui ir pasireiškia kūno signalu – paraudimu. Šį jausmą lydi ir kiti kūno simptomai, tokie, kaip prakaitavimas, padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas, skrandžio spazmai ar net kalbos sutrikimas, kai imama mikčioti, pinasi žodžiai. Neretai bravūriškai mestelima, kad dabartiniame „laisvių” amžiuje gėda – senų laikų reliktas, tiesiog muziejinis eksponatas. Atseit, mūsų nebeveikia jokios normos, nes patys kuriame savo individualias taisykles. Deja, taip nėra, kad ir kaip norėtume save apgauti.

| |

Atsikratyti kaltės

Naktį prabundi dėl nepaaiškinamo nerimo. Daužosi širdis, krūtinę užgulęs sunkumas. Lyg akmuo, lyg nepakeliama našta. Atplėši langą ir bandai įtraukti vėsaus drėgno nakties oro. Kvėpuoti pilna krūtine nepavyksta. Ji lyg sumažėjusi, susitraukusi, kažko keisto pripildyta ertmė. Rytas neatneša palengvėjimo. Skausmo nebėra, o galva – lyg akmenų skaldykloje. Gydytojai, į kuriuos kreipeisi dėl keistų simptomų, liepia padaryti tyrimus, aiškinasi, gūžčioja pečiais, reziumuoja: nervai, stresai, ekologija, gyvenimas… Taip ir grįžti su diagnoze: toks gyvenimas. Galvoji, kad tave baudžia kažkur giliai organizme pasislėpusi liga, kuri pamažu kelia galvą, o geriausiai jaučiasi naktimis, kai tylu. Kai visi tavo pojūčiai nurimsta, kai sąmonė užmiega. Pradedi nuo įkyrios lyg musė minties, paskui ją prisijaukinti. Ta musė nebezyzia aplinkui, ji tupia tau ant peties, žiūri fosforinėmis akimis: taip, taip, taip, kažkas yra blogai, viskas yra blogai, tu vėluoji, tu lengvabūdiškai užsimerki, prarandi laiką ir galimybes, tu nieko nedarai… tu kalta. Ir štai vieną gražią (o gal ir bjaurią) naktį rymodama balkone staiga supranti, ką nori tau pasakyti širdis. O tiksliau – ką turėtum daryti. Atsikratyti kaltės. Daryti tai, ką manai reikalinga ir būtina veikti. Išvyti viską, kas glūdėjo tavo minčių ir jausmų gilumoje, kas po lašelį, po mažą mikroskopinę dalelytę – vėjo genamą smiltelę – vertė tave nerimauti, gailėtis ir kentėti.

Iš kur kyla mūsų baimės
| |

Iš kur kyla mūsų baimės

Kiek daug visko mes nepadarome vien iš baimės suklysti, prarasti, pasirodyti juokingiems, nerangioms, kvailiems… Kiek sudaužyta širdžių vien iš nepasitikėjimo savimi, baimės būti savimi. Kiek nevykusių santuokų sudaryta iš baimės likti vienam, nereikalingam, niekieno nepastebėtam. Kiek kartų mus valdė silpnybės, kiek elgėmės prieš savo sąžinę vien todėl, kad bijojome savo ryžtingų poelgių pasekmių. Kartais mūsų baimės visiškai iškreipia tikrąjį mūsų veidą, tarsi zombiuoja, priverčia elgtis taip, kaip sielos gilumoje visiškai nenorime. Bet nieko negalima padaryti – baimė sukausto rankas ir kojas. Baimės būna dvejopos: normalios ir neurotinės. Pirmuoju atveju bijomasi esant realiam pagrindui, pavojui, kuris neišgalvotas ir neperdėtas. Be to, natūralios baimės beveik nejaučiama, koncentruojamasi į problemą, kurią ir bandoma tuo momentu išspręsti. Jei vis galvojate, kas jums gali nutikti, t.y. kuriate hipotezę, ir gerai jaučiate, kad bijote, suprantate tai, vadinasi, jus apėmusi baimė – neurotinė ir jos būtina atsikratyti. Baimių yra devynios galybės. Tačiau negalima palikti jų neįvardytų. Kadangi tarptautinė medicinos kalba – lotynų, tai ir baimė gavo lotyniškus pavadinimus. Dabar kiekvienas norintysis savo neurozę gali pavadinti ne vien baime, o pavartoti gražesnį “titulą”.

Kaip įveikti pyktį?
| |

Kaip įveikti pyktį?

Yra trys pagrindiniai pykčio sutramdymo būdai: jį parodyti, nuslopinti arba nusiraminti. Sveikiausia, kai pyktis išsakomas, tačiau neagresyviai ir neįžeidžiant kitų. Pyktis gali būti ir nuslopinamas, tačiau ilgainiui toks būdas gali sukelti neigiamų padarinių sveikatai: sukelti hipertenziją, širdies ritmo padažnėjimą, depresiją. Pastebėta, kad neišreikštas pyktis turi savų patologijų, kaip pasyvus agresyvumas, ciniškumas ar priešiškas elgesys. Nukenčia tarpusavio santykiai, nes žmonės, linkę žeminti kitus, reikšti sarkastiškas pastabas, be atvangos kritikuoti, paprastai turi mažai draugų. Po pykčio priepuolio tiesiog nusiraminti sugeba ne kiekvienas. Reikia suvokti, kad ne taip lengva atsikratyti žmonėmis (šeimos nariais, bendradarbiais, kaimynais), kurie mus erzina. Taigi neturėdami galimybių juos pakeisti, privalome išmokti kontroliuoti savo reakciją. Labai geras būdas atsikratyti pykčio – stengtis viską nuleisti juokais. Jei, jūsų manymu, jus supykdęs draugas yra žąsinas, vietoj išrėktos į akis frazės savo „vaizdajuostėje” tokį jį ir nusipieškite – įsivaizduokite tą žąsiną, sėdintį kabinete, einantį į susitikimus, kalbantį telefonu ir pan. Savaime suprantama, pykčio visai nejausti negalima. Gyvenime nuolat kas nors nutinka – kažką prarandame, kažkas apgauna. Reikia išmokti pakančiai reaguoti į tai, kas iš tiesų nėra malonu, svarbu situacijos dar labiau nedramatizuoti.

Valdykite savo pyktį
| |

Valdykite savo pyktį

Jungtinių Arabų Emyratų psichologas Zaidas Al Haidanas, kuris baigė institutą Kijeve, aspirantūrą – Maskvoje, o stažavosi Anglijoje ir JAV, sako, kad pyktis yra naudingas sveikatai, tačiau ne visada. Pyktis mums padeda adekvačiai reaguoti į iškylančias problemas, įspėja apie nemalonumus, mobilizuoja mūsų jėgas gintis. Kylantis agresyvumas suteikia žmogui naujų jėgų, padeda susidoroti su emociniu arba fiziniu pavojumi, pavyzdžiui, užpuolimo momentu. Profesorius Haidanas stažuotės JAV metu gydė pacientę, išgyvenusią didžiulį stresą. Šis pavyzdys, pasak jo, yra tipiškas. Moteris ėjo viena tuščia tamsia gatve. Jai įkandin sekė vyriškis. Iš pradžių kilusią baimę netrukus pakeitė pyktis: “Kaip jis drįsta!” Moteris, užuot pabėgusi, sulėtino žingsnius. Kuomet persekiotojas priartėjo, ji staiga atsisuko ir ėmė šaukti iš visų jėgų: “Nešdinkis, arba aš užmušiu tave!” Užpuolikas pabėgo. Stresą moteris išgyveno didžiulį, tačiau liko gyva. “Čia žmogų išgelbėjo pykčio protrūkis”, – teigia psichologijos profesorius. Tačiau dažnas įtūžis be didelio reikalo daro žmogų nemalonų bendrauti. Šalia pikčiurnos mums nejauku – ir darbe, ir namie. Pagieža, įniršis, pyktis mums labai brangiai kainuoja. Žmogus tampa kietaširdis, jis pats save sekina emociškai ir fiziškai. Paskui apninka kaltės jausmas, jis atgailauja, kankinasi, keikia save, galiausiai ima savęs gailėtis. Ši vidinė kova, deja, neturi nieko pozityvaus. Ji tik stumia kartoti klaidą.

Kaip valdyti pyktį?
| |

Kaip valdyti pyktį?

Buda sakė, kad pyktis niekada neišnyks jei galva yra kupina tulžingų minčių. Pyktis išnyks iš karto, kai tik blogos mintys užsimirš. Seneka tikino, kad geriausias vaistas nuo pykčio yra laikas. Suskaičiavus nuo 50 iki 1 ne tik praeina šiek tiek laiko, bet ir smegenų veikla persijungia iš emocinės į analitinę, todėl sumažėja nepageidaujamų emocijų intensyvumas. Norėdami atsikratyti streso, išbandykite atsipalaidavimo ir meditacijos metodus. Vertinkite ne asmenį, o situaciją – vertinkite nepageidaujamą elgesį neklijuodami tam elgesiui vardo. Išlikus ramiam galima apsvarstyti galimybes ir ieškoti sprendimų. Įpykus logiškas mąstymas susilpnėja. Niekas negali priversti jūsų pykti. Ar supyksite, priklauso nuo to, kaip pasirinksite reaguoti į aplinkybes. Tarkime, kas nors gatvėje užkerta jums kelią savo automobiliu ir jus „supykdo”, todėl nusprendžiate pavažiuoti greičiau ir padaryti tą patį jus suerzinusiam vairuotojui. Koks rezultatas? Jūs savo galią atidavėte kitam vairuotojui. Iš pradžių važiavote saugiai, bet dabar vairuojate pavojingai, nes kažkas jums padarė kažką nemalonaus. Jūs suteikėte jiems galią pakeisti jūsų elgesį. Ar tai jums atrodo protinga? Ralphas Waldo Emersonas rašė: „Kiekvieną pykčio minutę prarandate šešiasdešimt sekundžių laimės”. Neverta, ar ne? Kažkas kitas rašė: „Kai sutinkate žmogų, su kuriuo nesutariate, niekada nesinervinkite. Pasakykite sau: „Jei toks pilietis gali pakęsti save visą gyvenimą, tai aš be abejo galiu jį pakęsti kelias minutes”.

Pyktis parodo mūsų silpnumą
| |

Pyktis parodo mūsų silpnumą

Pykti dėl to, kad pasaulis nesisuka taip, kaip norėtųsi, yra vaikiška. Tiesą sakant, pirmą kartą frustraciją tikriausiai pajuntame gimdami – kūdikis nenori palikti motinos gimdos, o vis tiek būna per jėgą išstumiamas į šviesų, triukšmingą ir šaltą pasaulį. Kūdikio frustracija yra visiškai suprantama, bet suaugus mums tenka priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Kai kiti nesielgia taip, kaip mums norėtųsi, ar atrodo lyg jie mūsų negerbtų, pykstame, nes bijome. Bijome, kad nebegalime jų suvaldyti. Bet mums niekada ir nebuvo skirta valdyti kitų. Rodyti kitiems savo pavyzdį? Taip. Valdyti per prievartą? Ne. Mūsų noras kontroliuoti nėra neteisingas – jis tiesiog nukreiptas neteisinga linkme. Mes turime valdyti save. Kai atsisakysime noro valdyti kitus žmones ir aplinką, suprasime, kad nelabai yra dėl ko ir pykti. Be abejo, retsykiais žmonės kalba ir elgiasi kvailai. Jie gali mus įskaudinti. O kai taip pasielgia, kyla pagunda pykti. Bet mes neprivalome pykti. Mes galime jiems atleisti! Nebūtų sunku atleisti kitiems, jei prisimintume, kad visi esame tokie patys. Kaip galime pykti ant žmonių dėl to, kad jie elgiasi kaip žmonės? Nors yra daug gerų priežasčių nepykti, blogo įpročio atsikratyti sunku. Taip yra dėl to, kad dažnai patogiau jausti pyktį nei jausti baimę, frustraciją ar skausmą, dėl kurių pyktis ir atsiranda. Žmogaus pykčio pasekmės dažnai yra kur kas blogesnės nei priežastys, sukėlusios pyktį.

Ar pyktis mums tik kenkia?
| |

Ar pyktis mums tik kenkia?

Pyktis žmogų lydėjo nuo pačios evoliucijos pradžios. Jei jis neišnyko, vadinasi, atliko keletą svarbių funkcijų, padėjusių žmogui įveikti įvairius sunkumus. Turbūt niekas neprieštaraus, kad pyktis suteikia jėgų, energizuoja ir leidžia žmogui apginti savo poziciją provokuojančioje ar neteisingoje situacijoje. Pyktis leidžia parodyti savo potenciją, ryžtingumą. Jei situacija kelia realią grėsmę, pyktis gali būti stimulas, suteikiantis jėgų ir padedantis apsiginti. Kilus pykčiui, išnyksta nerimastingi pažeidžiamumo jausmai, žmogus nebesijaudina. Supykęs jis „išeina” iš nepasitikėjimo savimi būsenos, jį užplūsta jėgos ir drąsos pojūtis. Tačiau pykdamas žmogus jaučia didelę įtampą, kuri yra mažesnė tik už tą, kuri jaučiama baimės metu. Bijodami dažniausiai nesusitelkiame veiksmui, o pykdami galime sukoncentruoti jėgas ir veikti. Evoliucijos eigoje žmogų supo vis mažiau išorinių grėsmių, nyko fizinės savigynos poreikis, ir apsauginė pykčio funkcija silpo. Į pyktį pradėta žiūrėti kaip į bendravimo kliūtį, o ne kaip į teigiamą emociją. Galima sakyti, kad emocinė žmogaus evoliucija atsiliko nuo kultūrinės. Mūsų dienomis yra skiriamos trys pykčio išraiškos: pyktis, nukreiptas į save (polinkis užgniaužti pykčio jausmus), pyktis, nukreiptas į išorę (pyktis išreiškiamas agresyviu fiziniu ar verbaliniu elgesiu), pykčio kontroliavimas (sėkmingai nuslopinto pykčio jausmų pasireiškimas). Kai pyktis slopinamas, susitelkiama ties pozityviais dalykais, kad pyktis virstų labiau priimtinu elgesiu.