Šis bei tas apie bučinius
Psichologų teigimu, bučinio istorija siejama su motiniškumo instinkto pasireiškimu. Manoma, kad bučinys atsirado tuomet, kai paukščiai pradėjo maitinti paukščiukus, o mėgdžiojant jų susilietimą snapeliais gimė bučinys. Papuasams besibučiuojantys žmonės sukelia isteriško juoko priepuolius. Ir tai nenuostabu, nes jie kitaip reiškia savo meilę – jiems bučinys atstoja utėlių knebinėjimą. Balio saloje žmonės nesibučiuoja, o tik švelniai susiliečia žandais. Taityje – šoka ir trinasi nosimis. Eskimams mieliau glaustis žandais ir lyžtelėti vienas kitą liežuviu. Daugelyje Afrikos genčių bučinys nepriimtinas dėl to, kad jis užteršia sielą, kurią vėliau žmogus gali ir prarasti. Aistringai bučiuojantis, dirba 29 veido raumenų grupės, oda išsilygina, tampa stangresnė, joje geriau cirkuliuoja kraujas. Keli aistringi bučiniai puikiai atstoja veido kaukę ar kremą. Tai puiki priemonė, suteikianti ne tik džiaugsmą, malonumą, bet ir mažinanti senėjimo procesą. Bučiuojantis, be džiaugsmo hormonų, išsiskiria endorfinai, kurie mažina skausmo pojūtį. Tad kuo aistringesnis bučinys, tuo daugiau endorfinų. Ne veltui viduramžiais vyravo nuomonė, kad moteriai pabučiavus vyro galvą, skausmas pranyksta. Vieno aistringo bučinio metu į organizmą išsiskiria minimaliai morfijaus dozei prilygstantis raminamųjų hormonų kiekis.