| |

Fašizmo pasekėjai kelia galvas

Fašistinius simbolius pamėgę skustagalviai klaipėdiečiai sako, kad Adolfas Hitleris jiems nėra idealas, bet savo tautą laiko aukštesne už kitas ir leidžia laikraštį „4 reichas”. Apie juos nieko nežino jaunimo reikalais šalies Prezidentui patarinėjantis Gintaras Šurkus. Fašistuojančio jaunimo veiklos nenori komentuoti ir Valstybės saugumo departamentas. O visuomenė pastebi, kad pastaruoju metu visoje šalyje, taip pat ir Klaipėdoje, aktyviai ima reikštis įvairios profašistinės jėgos. Ryžtingi skustagalvių veidai. Svastikomis ir kitokiais ženklais išpieštos striukės. Baltais batraiščiais suvarstyti sunkūs aukštaauliai batai. Tokią jaunuolių grupę pamatęs, ne vienas vyresnio amžiaus žmogus stengiasi ją apeiti ratu. Skustagalvius Klaipėdoje galima pamatyti vakarais besibūriuojančius Teatro aikštėje. „Skinhead”, išvertus iš anglų kalbos, reikštų skustagalviai”, – pasakojo 27-erių metų klaipėdietis Kostas, draugų vadinamas Pufu. Klaipėdos “skinai” kasmet išleidžia po keturis penkis savo laikraštukus “4 reichas”. Jame – keletas sakinių apie “skinų” gyvenimą, šis tas apie keliones, koncertus. Galima aptikti ir riebokų keiksmažodžių. Laikraščio pavadinimas siejasi su Trečiuoju reichu ir jo įkūrėju Adolfu Hitleriu. Bet tai, anot Pufo, neturėtų gąsdinti visuomenės ar valstybės saugumo darbuotojų, nes fiureris nesąs “skinhedų” idealas.

| |

Kubanėje nebaudžiami siautėja rusų šovinistai

Kubanės kraštas – Rusijos pietuose. Vilnių ir Kubanę skiria keli tūkstančiai kilometrų. Tačiau šiame straipsnyje būtent pasakosime apie Kubanės sritį. Taigi kas dedasi šiame mieste? Ogi nieko naujo. Tiesiog čia kaip niekur kitur Rusijoje įsitvirtino rusų šovinistai – fašistuojantis jaunimas. Kubanėje ne rusų tautybės žmonėms gyventi tampa itin pavojinga. Fašistuojantys jaunuoliai, kurių niekaip nesutramdo vietinė milicija (o gal nenori pažaboti?) čia organizuoja viduramžiškus etninius valymus – kurdai, turkai, čečėnai, totoriai, armėnai, čigonai vejami iš krašto, jų turtas niokojamas arba pasisavinamas. Jeigu kitataučiai atsisako skustagalvių įsakymui nešdintis lauk, tokius rusai dažniausiai nužudo arba bent jau smarkiai sumuša. Milicija, žinoma, bejėgė išsiaiškinti, kas, kodėl ir kada sumušė vargšą čečėną ar totorių. Net ir mirusiems nėra ramybės. Štai Krasnodaro mieste skustagalviai neseniai išniekino kitataučių kapines. Iš viso buvo sugriauta 19 armėnų kapų, po vieną azerbaidžaniečio ir edigėjo kapą. Tiesa, Krasnodaro miesto prokuroras Andrėjus Snežko pasidžiaugė, kad milicijai pavyko sulaikyti 14 pogromo dalyvių. 11 iš jų sulaikyti, kiti trys raštiškai pasižadėjo neišvykti. Apklausos metu milicija išsiaiškino, jog Krasnodare veikia maždaug 300 skustagalvių, niekinančių kitataučius. Dauguma iš jų – jaunimas nuo 14 iki 21 metų. Vadovauja jiems kažkoks vyras, pravarde Seržantas.

| |

Jaunimo subkultūros: skustagalviai

Skinhead`ai (skustagalviai) atsirado Didžiojoje Britanijoje 7 dešimtm. viduryje tarp darbininkų klasės jaunimo. Iš pradžių tai buvo tiesiog draugų būreliai, kartu praleisdavę laisvalaikį ir dalyvaudavę gatvės muštynėse. 8 dešimtm. veikiami skirtingų įtakų skinhead`ai suskilo į rasistus ir antirasistus. Nuo 9 dešimtm. judėjimas išplito po pasaulį, didžiausio populiarumo sulaukdamas JAV, Vokietijoje, o pastaruoju metu ir Rusijoje. Pagrindinė skinhead`ų įvaizdžio detalė yra plika arba labai trumpai kirpta galva. Ši mada atsirado dėl to, kad gatvės muštynėse priešininkai negalėtų pešti plaukų. Ilgainiui judėjimui vis labiau krypstant į militarizmą, skusta galva pradėjo sietis ir su kariška disciplina. Kadangi skinhead`ai didžiuodavosi savo darbininkiška kilme, jie pradėjo rengtis panašiai kaip namie, akcentuodami garderobo paprastumą. Šiuo metu populiariausi tarp skustagalvių drabužiai yra sunkūs, dažnai kareiviški batai, siauri džinsai arba kamufliažinės kelnės ir tamsių spalvų striukės su nacionaline ar nacistine atributika (tarp rasistų). Taip pat skinhead`ai rasistai mėgsta keltišką simboliką, ypač keltišką kryžių. Iš pradžių tarp skinhead`ų judėjimo ir rasizmo nebuvo jokio ryšio. Dalis skinhead`ų buvo ne baltieji, didelę įtaką judėjimui turėjo išeiviai iš Jamaikos, kurių atliekamą muziką mėgo skinheadai 7 dešimtmetyje. Į dvi tarpusavyje dažnai konfliktuojančias sroves skustagalviai suskilo 8 dešimtm. viduryje.

Meilės gurkšnis
| |

Meilės gurkšnis

Seksologas Theodooras Hendrikas van de Velde’as teigia, kad jau po penkerių bendro gyvenimo metų penkiasdešimt procentų sutuoktinių primiršta erotinius bučinius, o po dešimties reta pora prisimena šį nepaprastą jaudulį dovanojantį džiaugsmą, kuris ir buvo pradžių pradžia. Iš tikrųjų meilės žaidimams turime ne vien dešimt pirštų, bet ir burną, liežuvį, lūpas, dantis. Mūsų laikais nedaugelis naudojasi senovės indų bučinių meno paslaptimis. Bučinys niekada nebūna paprastas prisilietimas. Tai – gyvas, permainingas ir savitas bendravimas. Štai lūpos lengvai prisiliečia prie odos. Praviros, įkaitusios, jos slenka kūnu. Ant mylimojo odos piešia, tyrinėja linijas. Liežuvis dovanoja dar subtilesnių ir pikantiškesnių glamonių. Jo galiukas pakaitomis juda į viršų ir į apačią, į dešinę ir į kairę, ratu. Taip galima sujaudinti jautriausias vieteles. Tai labai intymi ir rafinuota glamonė. Improvizacijai ribų nėra. Meilė nuo mechaninio sekso skiriasi jausmų ir kūno atvirumu. Kūnas – viena didelė erogeninė zona. Dviejų kvadratinių metrų odos plote yra išsidėstę pusė milijono nervinių taškų, ir kiekvienu momentu jie pasirengę priimti dirgiklius. Mylintis aktyvus tampa visas odos paviršius. Svarbiausios jautrumo zonos bendros visiems, tačiau kiekvienas žmogus turi tik jam vienam būdingų jautrumo židinių. Jie gali būti įgimti arba įgyti. Labai jautrūs taškai paprastai mažyčiai – juos lengva praleisti liečiant pirštais, bet lūpomis ir liežuviu tokia „nejautra” tikrai negresia.

Bučiuokitės, apsikabinkite, dovanokite vienas kitam švelnumą!
| |

Bučiuokitės, apsikabinkite, dovanokite vienas kitam švelnumą!

Ilgą laiką polineziečiai, Madagaskaro gyventojai, daugelis Afrikos genčių, eskimai, japonai, kiniečiai ir dar daug kitų tautų nežinojo, kas tai yra mums įprasti bučiniai. Pavyzdžiui, kiniečiai nuo senų senovės vietoj bučinio pasitrindavo nosimis. Birmiečiai dar ir dabar ne bučiuojasi, o tik prisiliečia lūpomis ir nosimis – „įkvepia vienas kito kvapo”. Japonai bučiuojasi labai droviai, neatverdami lūpų ir dairydamiesi į šalis, ar niekas nemato, – gėdinasi. Bučinys – tai reikšmingiausias pagarbos ir draugystės ženklas. XVI – XVII amžiuje Rusijoje šios apeigos buvo itin sudėtingos. Jų metu vieni kitiems nusilenkdavo ir į vienas kito sveikatą išgerdavo vyno. Po vaišių šeimininkas liepdavo prabangiai apsirengusiai žmonai prieiti prie svečio ir gurkštelėjus degtinės taurelę paduoti jam. Kartais ypatingai garbingam svečiui būdavo leidžiama pabučiuoti šeimininkę į lūpas. Anot istorikų, rusai, vaišindami svečius, atvesdavo savo žmoną, kad visi dalyviai ją pabučiuotų į lūpas. Šeimininkas į tai reaguodavo ramiai ir niekas nedrįsdavo jos nebučiuoti, nes būtų buvę išmesti iš namų. Kas tai yra bučinys? Šekspyras jį vadina „mūsų meilės ženklu”, aštrialiežuvis Koleridžas sako, kad bučinys – tai „kvėpavimo nektaras”, o Van de Valdas mano, jog tai tiesiog „dangiškas malonumas”. Paprasčiausią, bet medicininiu požiūriu patį tiksliausią apibrėžimą galima rasti seksologijos terminų ir sąvokų žodyne.

Bučinio anatomija
| |

Bučinio anatomija

Burnos išsižioja ir susilieja į vieną gašlų, ilgesingą, aistringą bučinį! Per visą ekraną! Ir taip kiekviename save gerbiančiame filme. Žinant aktoriaus darbo specifiką, kai geram kadrui įamžinti reikia aibės dublių, galima tik įsivaizduoti, ką abu aktoriai jaučia. Ypač jeigu jie vienas kito nemėgsta. Kodėl? Todėl, kad lūpos tikriausiai yra viena iš pačių intymiausių žmogaus erogeninių zonų. Tokiam kino bučiniui reikia atsiverti, numesti visus šarvus, įsileisti į savo gyvybinę erdvę. Kaip viena buvusi prostitutė aiškino žurnalistui: „Dariau viską, bet niekada nebučiavau savo klientų!”. Taigi bučinys lyg ir netinka viešoje erdvėje. Nors kas to nėra daręs! Į prancūziškus – giliais, su liežuvio pagalba, bučiniais, kur nors aikštėje reaguojame nevienareikšmiškai. Kokiame nors paauglių vakarėlyje toks nevaržomas elgesys yra „kietumo” įrodymas. Bet ilgainiui sutinkame, kad bučinys yra intymus dviejų žmonių visiškas vienas kitam atsidavimas, giliausios meilės įrodymas. Nemaišykite panašaus bučinio su bučiniais susižavėjimo akimirką. Jam praėjus, mes net negalime įsivaizduoti „kaip galėjome bučiuoti tokią idiotą”! O kas neprisimena pirmo bučinio? Pamenat, sėdime abu vienas šalia kito, norisi ją pabučiuoti, bet nežinai kaip, nerimauji – gal dar taukštelės atsivedėjusi, prieš tai išvadinusi kvailiu! Bandai prisiminti, kaip tai darė kine, apsimeti profesionaliu bučiavimosi ekspertu…

Kaip įvairių kultūrų žmonės supranta bučinį
| |

Kaip įvairių kultūrų žmonės supranta bučinį

Vakarų pasaulyje bučinys viešoje vietoje nieko nestebina. Bene dažniausiai bučiuojasi prancūzai. Daug ką apie šios šalies bučiavimosi kultūrą sako vien sąvoka “prancūziškas bučinys”. O bučiniais į skruostą Prancūzijoje, kaip ir likusioje Pietų Europoje, keičiamasi kiekviena proga. Vis dėlto Anglijoje, Šiaurės Europoje ir Amerikoje bučinys į skruostą laikomas daug intymesniu – taip vyrai bučiuoja tik savo partneres. Ypatingą reikšmę bučinys turi Graikijoje, tai atsispindi netgi kalboje – graikiškai “mylėti” ir “bučiuoti” išreiškiama tuo pačiu žodžiu. Įvairiose šalyse pirmenybė teikiama vis kitokiems bučiniams. Meksikiečiai dievina aistringus bučinius. Net 70 proc. meksikiečių tvirtina negalintys pakęsti santūrių pakštelėjimų. Anglai, priešingai, linkę bučiuotis santūriai, o kas antras netgi bjaurisi bučiuodamasis pajutęs drėgnas lūpas. Mėgstamiausia bučiavimosi vieta taip pat susijusi su nacionaliniu mentalitetu. Vokiečiai labiausiai mėgsta bučiuotis prie degančio židinio, o japonai – atokiuose paplūdimiuose. Japonijoje, kaip ir Indijoje, bučiuotis viešumoje neįprasta, nes bučinys čia – vienas intymiausių dalykų. Kitaip tariant, jeigu bučiuojiesi – nori sekso. Net ir nekaltas bučinys į skruostą peržengus savo namų slenkstį yra tabu. Pasisveikinimo bučinio Tekančios saulės šalyje apskritai nėra. O Indonezijoje bučiavimasis viešumoje uždraustas įstatymu. Už bučinį į lūpas gresia ketvirčio milijono rupijų ( apie 19 tūkst. eurų) bauda.

Vyrai mėgsta moteris bučiuoti į lūpas
| |

Vyrai mėgsta moteris bučiuoti į lūpas

Apklausos duomenimis, vyrai mėgsta moteris bučiuoti į lūpas (60 proc. apklaustųjų), kaklą ir nugarą (po 14 proc.). O štai mėgėjų bučiuoti krūtis atsirado nedaug. 95 proc. apklaustųjų mano, kad dirbtinai padidintos lūpos atstumia ir bučiuoti jas nėra malonu. O lūpų dažai, nors reklama ir teigia priešingai, bučiuotis neskatina: 63 proc. vyrų pareiškė, kad mieliau bučiuoja nedažytas lūpas. Taip pat vyrai nepamiršta ir sielos. Kad ir kokios gražios būtų moters lūpos, 54 proc. vyrų tvirtina, jog bučiuoti jas malonu tik tuomet, kai jų savininkė sukelia jiems švelnius jausmus…

Bučiavimosi mokykla
| |

Bučiavimosi mokykla

Amerikietė psichoterapeutė Sietle įkūrė pirmąją šalyje bučiavimosi mokyklą. Jos rengiamuose kursuose bučinių meno mokėsi jau per 400 žmonių. “Bučinys yra kai kas daugiau nei tai, ko mes išmokome paauglystėje”, – sakė 56 metų Čeri Boid (Cherie Boyd). Pati turėjusi patirties su nemokančiais bučiuotis vyrais ji dabar organizuoja seminarus poroms ir vienišiams, kurie už 275 dolerius (214 eurų) nori pagerinti savo žinias šioje srityje. Anot psichoterapeutės, didžiausios klaidos daromos tada, kai besibučiuojantys žmonės neįsijaučia į veiksmą. Penkių valandų trukmės seminare dažniausiai dalyvauja 8-12 porų. Jiems pamažu mėginant suartėti, Č. Boid dalija patarimus. Terapeutės teigimu, šios pamokos nėra visiškai rimtos. Seminaruose labai daug juokiamasi. “Ir galiausiai dienos pabaigoje visi atrodo 15 metų jaunesni”, – sakė bučinių mokytoja. Anot jos, penkių minučių bučinys gali tapti nepamirštamu dienos įvykiu.

Bučinys į kaklą yra laikomas pačiu erotiškiausiu
| |

Bučinys į kaklą yra laikomas pačiu erotiškiausiu

Bučinys į kaklą yra laikomas pačiu erotiškiausiu. Trečdalis moterų prancūziškai bučiuotis kategoriškai atsisako (9 proc. vyrų taip pat), bet užtat bučinys į kaklą sujaudina beveik visus – tai pati nedviprasmiškiausia užuomina pasaulyje. Bučinį į ausį irgi sunku traktuoti kitaip kaip tam tikrą prisipažinimą meilėje. Į užmerktas akis bučiuoja labai įsimylėję! O bučinys į delną aprašytas netgi “Kamasutroje”. Geriausi pasakotojai apie bučinius yra Australijos gyventojai – ten kasmet vyksta atitinkamos rungtynės. Populiariausi pasakojimai apie pirmą, patį įsimintiniausią bučinį žmogaus gyvenime. Psichologai išsiaiškino, kad daugelis žmonių netgi prisimena, kaip jie tuomet buvo apsirengę! Daugelis apklausos dalyvių prisipažino, kad tą įsimintiną akimirką jų mintyse šmėžavo tik vienintelis klausimas: vis dėlto , kur dingsta nosis bučiuojantis?!