„Nuodėmės Užkalbėjimas“
|

„Nuodėmės Užkalbėjimas“

Jauna žurnalistė Vika (Rasa Samuolytė) lankosi pas psichoanalitikę Ritą (Nelė Savičenko), siekdama išsivaduoti nuo ją kankinančios aistros kunigui Pauliui (Aleksas Kazanavičius). Su kunigu ji susipažįsta psichiatrijos ligoninėje, lankydama savo vyra Go (Kostas Smoriginas) ir jau nuo pirmos jų susitikimo dienos Vika aiškiai pajunta saldų nuodėmės skonį, „žinojau, kad tai įvyks… Tai jau buvo įvykę, beliko lieptu pereiti į kitą krantą, kurį aiškiai mačiau..” Ritai gyvenimas taip pat pateikia siurprizą – vyras prisipažįsta paliekantis ją dėl kitos moters, kiek vėliau ją palieka ir dukra. Klausydamasi Vikos išpažinčių, bandydama analizuoti jos poelgius, Rita nejučia pradeda atkartoti Vikos istoriją. Ji pradeda romaną su patalogu Leo (Remigijus Sabulis). Savo poelgiams pateisinti, šiuos santykius įvardija kaip eksperimentą, mat ji turi pajusti tai, ką jaučia žeminamos moterys, ateinančios pas ją pokalbio ir patarimo. Tačiau kuo toliau tuo labiau suvokia – visą gyvenimą save apgaudinėjusi. Noras būti geresniais, nei esame, verčia mus meluoti sau patiems, „nebūtina gi susižeisti, kad galėtum padėt susižeidusiam”, skaudžią tiesą Ritai pasako Vika, ir tai leidžia suprasti, jog moterys tarsi pasikeičia vietomis, tampa visiškai nebeaišku, kas yra ligonis, o kas – jo guodėjas.
„Man nereikia, kad tu mane gydytum. Man reikia žmogaus, kad suprastų, pateisintų arba pasmerktų. Man reikia draugės…” Vyrų personažai šiame filme, padeda atskleisti painią moters psichologiją.

KINO Recenzija: „Nuodėmės užkalbėjimas” pasirodo šiek tiek per vėlai ir pernelyg anksti
|

KINO Recenzija: „Nuodėmės užkalbėjimas” pasirodo šiek tiek per vėlai ir pernelyg anksti

Lietuvos kino teatruose pagaliau sulaukėme svarbiausios 2007-ųjų premjeros. Rekordines pajamas surinkusio lietuviško filmo „Dievų miško” režisierius Algimantas Puipa atidavė žiūrovų teismui naujausią kūrinį, kurį norisi pavadinti amžinąjį gyvenimą jau pradėjusios Jurgos Ivanauskaitės gulbės giesme. Net trys šviesios atminties rašytojos romanai „Ragana ir lietus”, „Placebas” ir „Sapnų nublokšti” atgijo niūrioje ir liūdnoje dramoje „Nuodėmės užkalbėjimas”, kuri repertuare pasirodė ne pačiu tinkamiausiu metu. Galbūt prodiuseriams kartu su platintojais vertėjo neskubėti, leisti aprimti nereikalingoms aistroms ir nukelti komercinį filmo rodymą šiek tiek vėlesnei datai, nes jau dabar pikti liežuviai juos kaltina mėginimu pasipelnyti iš plačiai aprašytos mirties. Juk niekas nepaneigs, kad Jurgos Ivanauskaitės netektis neišvengiamai turės didžiulės įtakos „Nuodėmės užkalbėjimo” lankomumui. Būtent rašytojos vardas labiausiai akcentuojamas subtilioje reklaminėje medžiagoje, kurioje režisierius Algimantas Puipa, operatorius Algimantas Mikutėnas ir aktorių komanda tarsi atsidūrė antrame plane. Įvertinus filmą supančią situaciją galima prognozuoti, kad jau per pirmąjį savaitgalį „Nuodėmės užkalbėjimo” kasą papildys apie 120-150 tūkst. Lt, o galutiniam rezultatui įtakos turės žiūrovų skleidžiami atsiliepimai. Po solidžiais plojimais pasibaigusio premjeros seanso dauguma įvertinimų buvo palankūs ir teigiami, nors netrūko ir iš esmės priešingų nuomonių.

|

„Nuodėmės užkalbėjimas” įtraukia ir verčia išgyventi

Penktadienį Lietuvos kino teatruose imto rodyti „Nuodėmės užkalbėjimo” kūrėjai pasakoja apie susitikimus su Jurga Ivanauskaite, erotinių scenų filmavimą ir įkūnytus herojus. Juosta yra apie dvi moteris: skirtingo amžiaus, socialinės padėties, charakterio. Kartu jos – ir labai panašios, rašoma „Kauno dienoje”. Dienraščiui filmo režisierius A. Puipa atskleidžia, kokiomis sąlygomis buvo filmuojamos erotinės scenos. Išskirtinis juostos bruožas – erotika, iki šiol nebūdinga lietuviškam kinui. Meilės scenos – vienos svarbiausių filme, tačiau ne stipriausia filmo vieta. Kritikai sutaria, kad „Nuodėmės užkalbėjimas” išsiskiria stipriu scenarijumi: netikėtais dialogais ir nebanaliais posakiais. Pagrindinė filmo herojė Vika (aktorė Rasa Samuolytė) apsėsta meilės patraukliam kunigui (aktorius Aleksas Kazanavičius). Nuodėmingas nuotykis kaitina aistrą tol, kol Dievui įžadus davęs meilužis atstumia jauną moterį. Viką užvaldo skausmas ir kerštas. Blaškydamasi nuo intymių santykių su valkatom iki savianalizės seansų psichoterapeutės kabinete, Vika karštligiškai bando surasti būdą sau padėti. Ji net nenutuokia, kad tuo pačiu metu tais pačiais pragaro ratais jau žygiuoja ir jos gydytoja. Daugiau pasakyti apie siužetą reikštų papasakoti viską. Norintiesiems sužinoti juostos atomazgą, geriau pažiūrėti filmą. Ar verta? Po premjerinio seanso žiūrovai plojo, o jo metu retas žvilgčiojo į laikrodį.

|

„Nuodėmės užkalbėjimas”- visai kitoks A. Puipa

Žiniasklaidai pristatytas naujausias lietuviškas vaidybinis filmas „Nuodėmės užkalbėjimas”, J. Ivanauskaitės romanų „Ragana ir lietus”, „Placebas” ir „Sapnų nublokšti” motyvais. Dviejų kūrėjų skirtingos patirties išraiškos sintezė. Rašytoja Jurga prisipažįsta filmavimo aikštelėje stebėjusi jau gerokai primirštus pagrindinės herojės Vikos išgyvenimus, o A.Puipa prisipažįsta tik atrandantis moterišką temą lietuviškame kine. Į ją, kaip į neliestą žemę, jis įžengia su neslepiamu smalsumu, juntamai palydimas ir palaikomas puikių moterų – filmo prodiuserės Uljanos Kim, antrosios režisierės Janinos Lapinskaitės, „įkvėpėjos” J. Ivanauskaitės bei dviejų unikalių aktorių Rasos Samuolytės ir Nelės Savičenko. Taigi, J. Ivanauskaitė ilgą savo kūrybos laikotarpį lydėjusią gaivališko moteriškumo temą kaip draugišką palikimą atiduoda patyrusiam režisieriui į rankas. A. Puipa, kino kritikų giriamas už sugebėjimą prisitaikyti ir kurti tai, ką nori – dar kartą sąžiningai prikausto dėmesį savo asmeniniais atradimais išplėtotais ekrane. Švelnaus žvilgsnio ir lengvos ironijos persmelktame filme daug emocinės istorijos, kuri nejučia priverčia juostą žiūrėti su gilia asmenine pajauta. Na, o filmo vaizdų estetiškumas ir tapybiškumas dovanoja skonėjimosi malonumą. „Mačiusieji filmą (daugiausia kolegos) vienu balsu kartoja, kad tai – visai kitoks Puipa. Galbūt šiuo filmu prasidės kitas mano, kaip kūrėjo etapas, kuriame dominuos kamerinės istorijos”, – teigia režisierius.

| |

Klaipėdos „metalistai” renkasi pogrindį

Ilgi plaukai, tamsūs rūbai, grandinės – neatsiejama „metalisto” atributika. Tačiau „Metal blade” vaikinukai prisipažino, jog savo įvaizdžiui skiria nedaug dėmesio. „Dauguma nori išskirti – apsikarsto grandinėmis, bet mums tai atrodo juokingai. Scenoje pasirodome juodais drabužiais, rengiamės taip, kad būtų patogu. Nes per koncertus sunku išlikti sausam”, – pasakojo Artūras. “Metalistų” išvaizda kartais užkliūva vadinamiesiems „treninginiams”, iš kurių sulaukia pasiūlymų apsilankyti kirpykloje. Tiesa, grupės būgnininkas neseniai atsisveikino su savo ilgais plaukais. „Atsibodo”, – tikino Kirilas. “Metalistai” taip pat neapsieina ir be pagrindinio sceninio judesio – galvos kratymo. Anot vaikinų, šis veiksmas nieko nesimbolizuoja, paprasčiausiai taip jie išreiškia savo energiją, nuotaiką. „Nors sudėtinga tuo pačiu metu groti ir kratyti galvą. Kitą rytą neišvengiamai skauda visą kaklą”, – juokėsi vaikinai. „Metal blade” nariai pastebėjo, kad kartais sudėtinga uždegti publiką, ji būna pasyvi. Jie mato, kad susirinkusiesiems patinka „metalo” muzika, tačiau jie varžosi save išreikšti. Vaikinai įsitikinę, kad sunkiosios muzikos gerbėjų visada bus Klaipėdoje, tačiau nemano, kad ateityje kas keisis: „Metalas” kaip buvo undergroundas, taip ir liks. Apie būsimus koncertus gandai sklis tarp draugų. Kodėl nesiafišuojame? Nemanome, kad miesto savivaldybė susigundytų pasiūlymais organizuoti „metalo” koncertus. Tam reikia pinigų, o „metalas” – ne komercinė muzika”.

| |

Metalistų fenomenas

Kas tie metalistai? Treninguoto skustagalvio akimis tai su protu susipykę skystablauzdžiai, kostiumuoto klerko požiūriu tai nevalyvi agresyvūs girtuokliai. Kitų socialinių sluoksnių atstovų požiūris dažniausiai irgi nebūna palankus metalistams, kurie, kaip jokia kita jaunimo subkultūra, apipinami įvairiausiais neigiamais stereotipais. Jaunimo judėjimai savo dabartiniu pavidalu ėmė rastis prieš penkiasdešimt metų. Bene svarbiausia priežastis buvo kiekvieno jauno žmogaus polinkis maištauti ir bandyti keisti pasaulį savo nuožiūra. Aišku, to polinkio vieni turi daug, kiti visai mažai, tačiau jis neišvengiamai mažėja laikui bėgant. Seniau jaunieji maištautojai būdavo greitai neutralizuojami psichologiniu spaudimu ir sunkiu fiziniu darbu, kuriuo tekdavo užsiimti 95 procentams žmonijos. Po Antrojo pasaulinio karo visose Vakarų valstybėse įsigalint demokratijai ir kylant materialinei gerovei paaiškėjo, kad tokios sąlygos itin palankios revoliucingoms jaunimo idėjoms. Mat ankstesniais laikais žmogus, bandantis keisti visuomenėje priimtas normas, turėjo būti labai stiprus, valingas ir pasirengęs dideliems nemalonumams (prieš akis iškyla Sokratas, Jėzus, Giordano Bruno ir pan.), o sočioje visuomenėje maištas prieš visuomenės tradicijas tapo gana linksma pramoga, už kurią pirštu grūmoja suaugusieji, užtat gerbia bendraamžiai. Šiuo metu “jaunatviškas maištas” jau tapo kone privalomu dalyku, be kurio bendravimas su vienmečiais bus nelengvas.

| |

V. Kabošiui nuo metalo ausyse nezvimbia

Taigi tavo, kaip metalisto, nuostatos sutampa su aktyviojo pilietiškumo, kurio mums vis dar trūksta, pozicija? Iš esmės taip. Tokios idėjos yra būdingos metalo kontrkultūrai, kuri pradėjo vystytis gana seniai. Viskas prasidėjo nuo sunkiosios roko atmainos – “hard rock”. O metalo pradininkais vadinama grupė “Black Sabbath” su įžymiuoju Oziu Ozbornu, kuris dabar yra labai populiarus, priešakyje. Vėliau išsivystė “heavy” metalas, kurio ideologija tuomet įkūnijo žmogaus ir jo idėjų laisvės troškimą – aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tai buvo svarbu. Devintojo dešimtmečio pradžioje iškilo “thrash” metalas. Jo prioritetinė sritis yra socialinė kritika. Šios stiliaus atstovės yra visiems žinomos grupės “Metallica”, “Exodus”, “Slayer”. Vėliau viso metalo vystymasis pagreitėjo, atsirado “black” metalas, kuris yra nukreiptas prieš religiją, prieš žmogaus priklausomybę nuo jos, prieš religinio fanatizmo istorines pasekmes, pvz., Kryžiaus karus, pagonių kultūros išnaikinimą. Dar vienas postilis – “doom” metalas. Jį galėčiau nusakyti šitaip: iki tol visi stengėsi groti kuo greičiau, o “doom” stengiasi groti kuo lėčiau. Taip pat atsirado “death” metalas, kuris įvardijamas kaip ekstremaliausias metalo stilius. Šios krypties pradininkai yra grupė “Death”. Čia mėginama aprėpti visas temas, kuriomis mums yra sunku kalbėti – nuo masinių žudynių iki žmonių galimybių ribų. Lygiagrečiai išsivystė ir “progressive” metalas, kuris įvardijamas kaip muzika muzikantams.

| |

Istorinis požiūris į metalą (įžanga)

Metalo muzika užgimė tarp jaunimo tuo laikotarpiu, kai ką tik buvo prasidėjusi sparčiai vystytis Vakarų civilizacija, kuri nugalėjo fašizmą, nacionalizmą ir valdžią, paremtą pasenusia evoliucijos teorija; ji turėjo gerai apgalvotą ir išvystytą liberalios demokratijos sistemą, kuri atnešė kur kas daugiau naudos individui negu bet kuri kita sistema istorijoje. Per šį laikotarpį visuomenė aptarnavo piliečius bandydama suteikti patį patogiausią gyvenimo būdą ir jokie klausimai ar tikslai už šitos pasaulėžiūros ribų nebuvo sprendžiami. Tai buvo laikoma “progresyviu” žmogaus raidos tęsiniu po primityvios raidos “red in tooth and claw” (tiesiog fizinės jėgos) stadijos į tą, kurioje visuomeninė teisybės ir moralės samprata apibūdino būtent individo gyvenimą. Individas triumfavo natūraliame pasaulyje, bet netikrumas, nežinomybė dėl mirtingos egzistencijos pritempė individą prie ankstyvųjų fizinių kovų… Politiniu ir socialiniu požiūriu žmonija žiūrėjo į save kaip į pirmaujančią ir geresnę už kitas civilizacijas visumą, įtraukiant ir lygias egalitarines, bet totalitarines komunistų imperijas – Sovietų Sąjungą, Kiniją, tačiau kai tik 1950-aisiais išaušo termobranduolinis amžius, “laisvieji Vakarai” buvo apibrėžti taip lyg būtų priešai. Pirmoji karta po Antrojo Pasaulinio karo pradėjo kurti pro-metalą kaip tik tuo metu, kai siekiant išvengti buvusios kartos blogybių ir nesėkmių, buvo nuvertinėjama visa senoji žinių ir socialinė sistema.

| |

“Juodasis” menas – spraga užburtame komercijos rate

Komercinis menas – šiandien tai niekam ne naujiena. Televizija užtvindyta komercinių filmų, radijas transliuoja komercinę muziką, iš garsų ir vaizdų „užkalami” milžiniški pinigai, o meno kūrinys (filmas, daina, albumas) suvokiamas kaip rinkos sąlygoms, pasiūlos ir paklausos dėsniams pavaldus produktas, kitaip sakant – prekė. Siekiant didesnio pelno, kuriamas produktas, atitinkantis daugumos skonį, o tai reiškia ne ką kita, o vidutinybę. Tuo pačiu tas „vidutiniokiškas” skonis ir formuojamas, reklamuojant ir siūlant „vidutiniškus” produktus. Susidaro užburtas ratas. Apie šį užburtą ratą, kultūros industriją ir visus juos niuansus dar XX a. pirmojoje pusėje, vos pradėjus plisti radijui, televizijai ir komerciniam kinui, rašė autorių grupė, žinoma Frankfurto mokyklos pavadinimu. Garsiausi šio laikotarpio jų atstovai yra Max Horkheimer ir ypač – Theodor W. Adorno. Už visos šios pramogų industrijos, anot Frankfurto mokyklos, slepiasi ir keroja žmogų pavergianti, skaudžias socialines pasekmes nešanti ideologija. Ji veikia ne per žodžius, ne per argumentaciją, tegul ir demagogišką, bet per sistemai palankias asociacijas iššaukiančius vaizdo ir garso signalus, kurie priimami noriai, kadangi sukelia malonumo įspūdį. Malonumas skirtas atsipalaiduoti nuo sekinančio darbo gamykloje ar biure, kad po to, pasisėmus naujų jėgų, vėl būtų galima grįžti į tą pačią pavergiančią rutiną.

| |

Iš metalistų subkultūros tyrinėjimų

Neoficiali Lietuvos jaunimo kultūra (undergroundas) turi ilgą ir įdomią istoriją. Jo pradžia galima laikyti septintojo dešimtmečio pirmąją pusę. Tuo metu Lietuvoje pasirodo pirmoji originali jaunimo subkultūra – bitnikai. (Norintiems bent kiek susipažinti su bitnikų idėjom, rekomenduočiau paskaityti Keruaco romaną Kelyje). Neužilgo, antroji septintojo dešimtmečio pusė, jau galima kalbėti ir apie pirmuosius hipius. Hipiai be jokios konkurencijos praegzistuoja iki 1981 m. Tuo metu Lietuvoje pasirodo pankai. Apie 1985 m. pankus pradeda keisti metalistai; 1986 m. jie jau akivaizdžiai vyrauja. 1985 m. lemiami ir futbolo fanų subkultūros istorijoje: Tais metais suorganizuojama pirmoji išvyka svetur palaikyti Vilniaus “Žalgirį”. Simboline baikerių subkultūros pradžia galima laikyti 1989 m. įvykusį pirmąjį baikerių suvažiavimą (šiaip jau jos apraiškų galima aptikti dar prieš 1980 m., o gal ir prieš 1970 m. …). Dešimtojo dešimtmečio pradžia ypač vaisinga undergroundiniu požiūriu: klesti metalistų subkultūra (kuriasi grupės, organizuojami koncertai bei leidžiama undergroundinė spauda – fanzine’ai), stiprėja baikeriai, atsigauna nuo 1985 m. nuolat mažėjusi pankų subkultūra, pasirodo skinheadai bei formuojasi taip vadinamų reiverių subkultūra (undergroundui priskirčiau tik pastarosios subkultūros techno undergroundą). Pati jauniausia subkultūra – gothai. Tarybų valdžia į undergroundą visada žiūrėjo priešiškai.