Month: sausio 2007

Apsistosime prie centrinio ir svarbiausio Grunau perteikiamos tradicijos elemento, tarsi ašies, koncentruojančios apie save visą pasakojimą – prie Rickoyto ar Rickoyotto šventyklos aprašymo (Grunau rašyba svyruoja, bet aišku, kad tai ta pati Petro Dus-burgiečio Romovė). Jau Wilhelmas Mannhardtas, pastebėjęs Grunau aprašytos šventyklos ir joje esančių stabų panašumą į Adomo Bremeniečio pateiktą skandinavų šventyklos Upsaloje aprašą, nutarė, kad Grunau, “kurdamas” Rikojoto vaizdą, pasinaudojo Bremeniečio medžiaga. Taigi pradžioje pažvelkime į Bremenietį, XI a. aprašiusį Upsalos senąją šventyklą. Pasak jo, šventosios giraitės apsuptoje Upsalos šventykloje viskas spindėjo auksu ir buvo garbinamos trijų dievų stovylos. Galingiausias šioje trijulėje buvo Toras, stovėjęs viduryje, Vuodanas (t.y. Vodanas, kitur žinomas kaip Odinas) ir Fricco (t.y. Frikas). Toras valdęs orą, žaibus ir griaustinį, vėjus ir debesis, globojęs vaisingumą. Vodanas vadovavęs karams. Frikas globojęs vaisingumą ir geidulingumą. Toras turėjo skeptrą, Frikas vaizduotas su priapine simbolika, Vodanas – su Marso insignijomis. Prie šventyklos augo vasarą ir žiemą žaliuojantis ąžuolas, prie kurio būdavo aukojami žmonės. Pačią šventyklą supo skraistė ir grandinė. Kas devynerius metus visi Švedijos gyventojai rinkdavosi į šventyklą didelėms šventėms, karaliai ir paprasti žmonės čia siųsdavo savo aukas.

Lietuvių literatūra, ne paslaptis, gyvena sunkiai. Suprantama, kad Lietuva su Vokietija ar kitomis Europos šalimis nelygintina tiesiog dėl ekonomikos lygio skirtumų, bet kalbame apie principinius, požiūrio į kūrėjus dalykus. Tarkime, Vokietijos leidyklos remia savo autorius, – ir jaunus, ir ne tik garsenybes, bet ir eilinius rašytojus, kurie, sakykime, vien pateikę kelių puslapių paraišką romanui, gauna avansą, kuris mums atrodytų akinantis. Ne tik geri, bet ir akivaizdžiai vidutiniški ar ir prastesni autoriai sulaukia šiltnamio sąlygų rašydami knygą. Leidyklos jų išleistas knygas stipriai reklamuoja Vokietijoje, darydamos taip atskirą vokiečių literatūros rinką, kurioje įdomus kiekvienas veidas – ši rinka tampa verslu, ne prastesniu už vertimus, ir investicijos atsiperka. Kodėl Lietuvos leidyklos – kalbu apie didžiąją daugumą – neužsiima lobistine veikla, neužsiima autorių ugdymu, kodėl nedaroma reklama ir per ją nekuriama potenciali rinka lietuvių autoriams? Mūsų leidyklą kolegos ir žmonės, linkę į panašius dalykus žiūrėti neigiamai, dažnai kaltina tuo, kad mes per daug užsiimame reklama. Tai, kad mes vieninteliai nuosekliai rengiame visų išleistų knygų pristatymus, dažnai mums išsakoma kaip priekaištas. Nė vienos lietuvių autoriaus knygos nesame išleidę be pristatymo, nesukvietę žmonių, žurnalistų, TV, kritikų, nenusamdę salės, nenupirkę butelio vyno. Aš matau čia prasmę.

Kas sakoma jo knygoje “Imperijos darymas“? Trumpai drūtai – kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda – mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės – visa senutė Europa. O ir prasisukti pro tą Europą nėra taip sunku – ji jau nusilpusi, pavargusi, o be to, patenkinta ir soti. Taigi mums, barbarams, tik valdyti juos! Tad tam ir reikia ruoštis, o ne verkti, kad prarandame identitetą ir ištirpsime it tie „Tirpuko“ ledai beveidėje Europoje. Beresnevičius paradoksaliai supina senuosius mitus apie mūsų garbingą praeitį su naujomis ateities vizijomis. Juk šiaip esame įpratę, kad tie, kurie žvalgosi į praeitį, tai ir nori joje pasilikti, visus gąsdindami nutautėjimo ir dvasingumo praradimo pavojais. O čia viskas apversta aukštyn kojomis.Beresnevičius žvelgia kuo gilesnėn praeitin tam, kad nubrėžtų kuo platesnes ateities perspektyvas. Koncepcija keista. Keista, nes nelabai telpa į dabar pripažintas ir apyvartoje naudojamas schemas. Sakykime, Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas turėtų viešai sudeginti šią knygą kaip eretišką.

Gandringi metai. Virš Alovės, virš Slabadėlės gandrai, gandrai pievose, gandrai padebesiuose, pėsti gandrai, gandrai virš galvos… gandras ant pirkios stogo, valanda gandro žvilgsnio, vaikai užvertę galvas į gandrą. Gandrai pievose, gandrai varlinėjantys, dieną prieš išvažiuojant į civilizaciją gandrai padebesiuose, pats netikėdamas žiūriu – virš namo septyni gandrai, septyniolika, ir nuo Daugų atlekia dar – jų per trisdešimt, kelias minutes jie sukasi, po to grupelėmis išsiskirsto, matyt, vieni kitiems pristatė vaikus. Nuo tų trisdešimties gandrų teišgaliu rėkti į debesis. Slabadėlės getai nuostabūs. Čia mirus dar raudama. Jie viską tebežino. Nuo mirties artumo gal tas žinojimas, spintose mirties drabužiai. Nieko nesuprantu, jie anapus nieko nesitiki. Kad yra Dievas jie žino, o po mirties jiems nieko nereikia, kaip kad getams įprasta. Jie nori poilsio, antraip nebūties, pervargusi keltis. Pervargę jie buvo jau prieš du tūkstantmečius. Mums tenka garbė juos marinti… Lietuvos dvasinis klimatas be dzūkų infiltracijos būtų kitoks. Liūtis, griaudžia ir žaibuoja, dzūkai sėdi pirkioje ir pasakoja vieni kitiems, kaip jie nebijo perkūnijos. Ko čia bijotis? Ištraukia kištukus iš lizdų. Uždaro langelius. Tikrai nebaisi ta perkūnija. Žaibai liuobia tuoj pat už lango, pirkia ant geros kalvos ir, žinoma, be perkūnsargio. Kam tas perkūnsargis? – kalbasi dzūkai. Maždaug, jei lemta, tai lemta. Pasakojasi istorijas, kaip, kada, ką nutrenkė apylinkėje. Daug tų nutrenktų.

Akauzalinė sinchronizacija. Viename Europos kampe keltai airiai, irzlūs ir pavydūs, melancholiški karštakošiai kaip ir lietuviai, balsuoja prieš savo interesus, grauždami nagus, dantimis grieždami; kitame kampe tą pačią lemiamąją spalio 19-ąją ant Gedimino kapo kalno įšventinamas Lietuvos pagonių krivis. Po šešių šimtų metų pagonys atidaro naują laiko skaičiavimą Lietuvoje, ir ta nauja pagoniška epocha chronologiškai startuoja kaip ir mestas druidų palikuonių balsas, abu balsai krenta tą metą, kai mes jau galime pradėti skaičiuotę iki Europos. Europa ir pagonybė. Keltai airių pavidalu, baltai lietuvių pavidalu. Abi genčių grupės kadaise nudengusios savo masyvais po pusę Europos, abi nesukūrusios istorinių karalysčių nei imperijų, susitraukusios,– keltai iki Velso ir Airijos, Bretanės, baltai iki miniatiūrinių Latvijos ir Lietuvos plotelių. Bet ir vieni, ir kiti, nepaisydami savo mažumo, sugeba atsidurti dėmesio centre ir spręsti kontinentų likimus. Ne žaidimas Europos panoramoje yra ir Krivio šventinimas. Gavo krivūlę, lenktą lazdą apvytą medinio žalčio, įšventintas kaip keltų vyresnysis druidas. Viskas gerai, Europa tęsiasi. Šaknys ir branduoliai, gelminės struktūros susisiekia ir labai nenoromis eina į Europą, bet Europa šiandien yra ta vieta, kurioje gali susitikti šios abi keistos ir pablūdusiai nuoširdžios krikščionybės tautos. Druidų ir krivių alsavimo įkvėptos, paliestos krikščionybės.

Snobas yra pagrindinis kultūros vartotojas. To produkto, kurį kuria menininkas, intelektualas, rašytojas, ir pan. Dėl to snobas mums ypač įdomus, ir jo auklėjimo problemomis turėtume domėtis ne mažiau nei mokyklų reforma ar aukštojo mokslo padėtimi. Snobas, ypač daug snobų, ar užvis geriausiai – labai labai daug snobų yra kultūros išgyvenimo laidas Lietuvoje. Klausimas – kaip tuos snobus išsiauginti, ypač kaip juos auklėti, nes snobo pagrindinis požymis, kaip žinoma – snobą paranojiškai persekiojantis pranašumo jausmas, lydimas išsilavinimo bei gero skonio stokos ir storos piniginės. Tai yra – kaip prakutusiai buržuazijai įpiršti skonio pagrindus ir kaip pereiti į snobistinį vartojimo lygmenį, nes būtent snobai perka kultūrą, vardus, po peizažais, knygų nugarėles ir pan. Tai yra, ką mes galime pasiūlyti šlovingajai rinkai. Studentai ir mūsų kolegos, menininkai ar literatai ar mokslininkai savo kolegų produkcijos neperka, nes ji neįperkama. Tarkime, knygos yra per brangios, ypač mokslinės knygos, o bibliotekų jos dažnai nepasiekia. Nekalbu jau apie meno knygas ar kūrinius. Jie skirti snobams, pagrindiniams kultūros vartotojams, leidžiantiems, įgalintiems ją pirkti. Tačiau Lietuvoje garbingą snobo vietą uzurpavęs pižonas. Infantili asmenybė su pinigais, kurios dėmesį traukia viskas, kas kruvina, skanu, juda, stryksi, dainuoja, ir svarbiausia – PAL sistemoje, antraip, labai ir specialiai spalvota.

Kaip rašoma Erazmo Stelos kronikoje “Apie Prūsijos senovę”, arba De Borussiae antiquitatibus, (1518 m.) “vėliausiai į sritį atsikraustė prūsai – tautos, kurios, Ptolemėjo liudijimu, gyveno prie Rifėjų (Ripheos) kalnų, kur jie plačiai išsidriekia į šiaurę, netoli tos vietos, kur iš jų išteka Tanaidė” (Tanais) (BRMŠ II 19, vertė Eugenija Ulčinaitė) … Rifėjų (Rimfėjų) kalnai – tai Uralas, antikos ir ankstyvųjų viduramžių geografijoje laikytas skiriamąja riba tarp Europos ir Azijos, vieta, iš kurios išteka Donas (Tanais, Tanaidė), arba – ir tai nereti atvejai – apskritai kažkoks kalnagūbris Rytų Europoje, slenkantis iš rytų į vakarus; kartais tai kiek mitologiškas vaizdinys, galintis reikšti ir abstraktesnius kalnus; tapatinimas su Uralu nėra būtinas, tai gali būti ir Valdajaus aukštumos. Yra atvejų, kai Rifėjai (Riphei, Ripheus, Rifei, Rifrei, Riffei) reikštų veikiau Karpatus, plg. Ammiano Marcelino liudijimą (Res Gestae, XXII 38, 40): ubi Rifaei deficiunt montes, habitant Arimfaei, iusti homines placiditateque cogniti, quos amnes Chronius et Vistula praeterfluunt; iuxtaque Massagetae, Halani et Sargetae, aliique plures obscuri, quorum nec vocabula nobis sunt nota, nec mores…, t. y. “…kur baigiasi Rifėjų kalnai, gyvena arimfėjai, teisingi ir taikūs žmonės. Pro tuos kalnus prateka Chrono ir Vyslos upės. Šalia [arimfėjų] gyvena masagetai, alanai, sargetai ir daugybė kitų tautų, kurių nei kalba, nei papročiai [mums] nėra žinomi…” (BRMŠ I 153, vertė E. Ulčinaitė).

Eugenas Drewermannas – vokiečių teologas, šiuo metu suspenduotas kunigas, teologijai ir pastoracijos praktikai tai­kantis analitinės psichologijos principus. Jo poliarumas milžiniškas, jo pamokslai ar paskaitos sutraukia tūkstančius žmonių ir vyksta sporto salėse, daugybė jo knygų eina milijoniniais tiražais visomis Europos kalbomis. Jis kontrover­siškas, nėra kalbų – katalikų hierarchai į jį žvelgia kaip į Baž­nyčios griovėją baigi eretiką, eiliniai tikintieji – kaip į naująjį Liuterį, galintį apvalyti Bažnyčią nuo ilgaamžės sustingusių dogmų patinos, entuziastai įžiūri jame reformatorių, trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios idėjų pradininką. Iš esmės jau šiandien jis galėtų įkurti “savo bažnyčią”, kuri tikrai apimtų bent jau kelis milijonus tikinčiųjų, tačiau, nors ir nepriešta­raudamas, kad yra lyginamas su Liuteriu, Drewermannas berods nenori tapti atplaišos pranašas ar institucionalizuotos erezijos pradininkas. Nemanau, kad žinau jo ketinimus, bet jo veikla rodo siekį, kad jo idėjos “iš vidaus” prasiskverbtų katalikybėn ir veiktų ne lengvai sukritikuojamoje bei entro­pijos dėsniams paklūstančioje “privačioje bažnytėlėje”, o visoje Katalikų Bažnyčios terpėje. Drewermanno darbai, pamokslai, veikla išties yra gana diskusiški.

Iš tikrųjų G. Beresnevičiaus publicistika yra unikalus mokslo ir meno lydinys. Nepaisant provokuojančių ir šmaikščių pasažų apie barbarus lietuvius, esą turinčius istorinį šansą tapti išsivadėjusios, intelektinės ir kultūrinės gyvybės netekusios senosios Europos vedliais, visi jo tekstai stovi ant masyvių baltų mitologijos, religijos istorijos ir sociologijos bei puikaus Europos kultūros kanono ir modernybės išmanymo pamatų. Tad visas tariamas lengvumas ir nerūpestingumas apibendrinant Lietuvos istorinį likimą ar globalizacijos padarinius mums (kitaip tariant, tai, kas su mumis atsitiko, kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas) tėra ledkalnio viršūnė. Kas slypi po vandeniu, yra gilaus ir originalaus mąstytojo drąsa žvelgti į daiktų ir reiškinių esmę, užuot įsijungus į politiškai korektiško laikmečio lengvai įteisintas ir tik išoriškai dramatiškas kovas dėl jų pavadinimų. G. Beresnevičiaus asmenybėje glūdėję abu talentai – mokslininko ir menininko – sukūrė junginį, kurio itin reikėjo siekiant fiksuoti, kas mums atsitiko ir kuo mes virstame šiuo visuotinio neaiškumo, neapibrėžtumo ir nesaugumo laikotarpiu. Tai puiki ir daugiasluoksnė akademinė proza, intelektuali ir savo lengvumu kiek apgaulinga publicistika, subtiliausius niuansus paliekanti tik humanistiką gerbiančiai ir istoriją išmanančiai skaitytojų daliai, o visiems kitiems siūlanti taiklias pastabas ir netikėtas įžvalgas apie tai, kas vyksta mūsų politinėje scenoje ir kultūriniame gyvenime.

Palangoje į turgų einama išsipusčius kaip į bažnyčią. Į bažnyčią – kaip į pliažą. Kurorte tūno plebsas, sprendžiant iš visko. Ir rusai su kitais užsienio svečiais. Pastarieji atpažįstami iš to, kad turi kuprines ir važinėjasi dviračiais. Vakariečiai jaučiasi turistais ir nori vaizdų, judėjimo. Už pinigus perkami įspūdžiai turi būti susirankioti. Todėl darbščiai juos semiasi. Lietuviai daugiausia guli apsimetę negyvi prie jūros kranto. Makabriška gal kiek. Kiti galo ieško bangose ir duobėse. Jautiesi kaip koks demonas. Stebisi viskas gerai, tik nesinori nei gulėti, nei mėginti pasiskandint. Blūdyti karšta. Išeities nėra. Kompiuterio nėra. O Šventoji pasidariusi vienintele pajūrio vieta, kur žmogų nuo žmogaus skiria metras, o ne milimetrai. Užvažiuoja studentai, bibliotekininkai ir tikrieji snobai, pajutę, kad čia yra jaukiau, geriau ir mažiau pažįstamų. Ženklas, kad kitąmet miestelis gali atitekti visai kitai publikai. Pliažas visiems asocijuojasi su alumi ir mixais, ne tik čeburekais. Viskas po ranka. Tokio milžiniško girtaujančių kolektyvo niekur nerasi. Dešimtys tūkstančių lietuvių vieningai siurbia po afrikėjančia Tėvynės saulute. Makt makt. O gydytojų rekomendacijos? Makt makt, – sako gydytojai. Kada, jei ne per atostogas. Jei jau ir ne per atostogas, tai per kiekvieną šventę, privalomą švęsti pagal Šv. Prekybos Centrų nurodymus. Skelbiamus per TV ir šiaip. Kai nėra pergalių, vienija alus. Žmogus valgo ungurį pliaže. Aplink jį artimieji ar šiaip grupė draugų.