Lietuvos moksleivių ksenofobijos ir politinės tolerancijos bruožai
Lietuvai žengiant eurointegracijos keliu nuolat kyla klausimas, ar neištirps maža mūsų tauta Europos šalių bendrijoje ir ką daryti, kad išsaugotume savo vertybinį tapatumą. Žinia, kad visoms tautoms būdinga tam tikras natūralus ksenofobijos lygis ir tolerancijos bei netolerancijos kitoniškumui dinamika, tačiau Lietuvai, šiuo metu išgyvenančiai besitęsiantį moralinės, politinės bei socialinės transformacijos periodą, ypač svarbu, kokius bruožus įgis bręstantys naujos kartos piliečiai, dabartiniai moksleiviai. Nors tolerancija skelbiama bene pagrindine šiuolaikine dorybe, o ją puoselėti ragina įvairios tarptautinės konvencijos ir švietimo programos, ne visada pakankamas dėmesys skiriamas gilesnei šios vertybės turinio ir adekvataus įgyvendinimo galimybių analizei. Tenka pastebėti, kad tolerancija gali išreikšti ne tik pagarbą žmogaus teisėms ir esminių demokratijos vertybių puoselėjimą, ką akcentuoja žymūs užsienio mokslininkai L.C.Bollinger, P.King, K.R.Popper ir kiti mąstytojai, tačiau ir ilgametės totalitarinio režimo patirties sąlygotą dvasinių vertybių sunykimą, tautinių vertybių praradimą ir į jų vietą besiveržiančias svetimas tradicijas (V.Aramavičiūtė, B.Kuzmickas, Astra L. ir kiti). Todėl šiandien svarbu, atsižvelgiant į kitų pasaulio šalių demokratėjimo patirtį, ieškoti ne bet kokios, o brandžios ir atsakingos, tausojančios praeities vertybes ir kartu atviros pokyčiams tolerancijos ugdymo Lietuvoje prielaidų.