Senovės branduoliniai sprogimai ir levituojantys Šivapūro akmenys
Apie 1900-uosius metus netoli Indijos Mohendžo-Daro gyvenvietės prasidėjusių archeologinių kasinėjimų metu buvo atrasti senovės miesto griuvėsiai. Buvo matyti, kad miestas priklausė vienai iš labiausiai išplėtotų pasaulio civilizacijų, egzistavusiai du ar tris tūkstančius metų, ir netikėtai nušluotai nuo žemės paviršiaus. Kaip ten bebūtų, mokslininkus labiau sudomino miesto gyventojų mirties priežastys, negu jo buvusio klestėjimo veiksniai. Tyrinėtojai bandė paaiškinti miesto sugriovimo priežastis, ir tam buvo pasitelktos įvairiausios teorijos. Vis tik mokslininkams taip ir nepavyko rasti jokių neregėto tvano pėdsakų ar gausių griaučių liekanų; nebuvo rasta ginklų nuolaužų ar kokių kitų ženklų, rodančių, jog čia kadaise vyko paprastas karas. Archeologai nustebo: pagal jų išvadas, katastrofa miestą ištiko labai netikėtai ir jos metu miestą nutvilkė nežmoniškas karštis. Mokslininkai-archeologai Davneportas ir Vincenti iškėlė stulbinančią teoriją. Jie pareiškė, kas šis senovinis miestas buvo sunaikintas atominio sprogimo. Pareiškimą patvirtino ir ne vienoje miesto vietoje rastos susilydžiusio į vientisą masę grunto ir žalios, stiklą primenančios amorfinės masės sankaupos. Archeologai spėja, kad aukšta temperatūra aplydė plytas ir smėlį, po ko jie vėl staiga sukietėjo.