IBM pristato bendradarbiavimo sprendimus milijonams „Linux“ vartotojų
| | |

IBM pristato bendradarbiavimo sprendimus milijonams „Linux“ vartotojų

IBM pradeda tiekti „IBM Lotus Sametime“ programinės įrangos palaikymą serveriams ir darbo vietoms, kuriose dirbama su „Linux“ operacine sistema. „Lotus Sametime“ programinės įrangos palaikymo paketas, skirtas „Linux“ operacinei sistemai, vartotojams suteikia galimybę integruoti vieną pirmaujančių bendradarbiavimo realiu laiku programinių įrangų į „Linux“ platformą. „Lotus Sametime“ programinė įranga yra įvairaus dydžio įmonėms skirtas programų rinkinys, leidžiantis darbuotojams saugiai tarpusavyje bendrauti realiu laiku apsikeičiant momentinėmis žinutėmis bei rengiant „web“ konferencijas. „IBM yra pirmasis programinės įrangos tiekėjas, pasiūlęs įmonėms skirtą saugumo reikalavimus atitinkančią bendravimo realiu laiku programinę įrangą „Linux“ serveriams ir darbo vietoms. „Lotus Sametime“ programinė įranga pagreitina žmonių tarpusavio komunikavimą bei taupo kaštus rengiant bendrus darbo grupių susirinkimus. Tai ypač aktualu didesnėms įmonėms, nes „Lotus Sametime“ leidžia iš savo darbo vietų tiesiogiai dalyvauti virtualiuose susirinkimuose, kuriuose yra pristatoma informacija skaidrių ir kitos audio-video medžiagos pagrindu. Tuo pat metu vartotojas galės pasirinkti darbo aplinkos ir serverių terpę, kuri geriausiai tenkina jų poreikius“, – sakė Tautvydas Cibas „IBM Lietuva“ programinės įrangos pardavimų vadovas.

Dauguma lietuvių moka naudotis tik pagrindinėmis savo kompiuterių funkcijomis, rodo IBM tyrimas
| |

Dauguma lietuvių moka naudotis tik pagrindinėmis savo kompiuterių funkcijomis, rodo IBM tyrimas

Daugiau kaip pusė lietuvių nesugebėtų į savo kompiuterį įsidiegti naujos programos versijos. Ši užduotis yra neįveikiama beveik 55 proc. kompiuterių naudotojų mūsų šalyje. Tokius rezultatus atskleidžia bendrovės „IBM Lietuva“ užsakymu atliktas „Vilmorus“ tyrimas. Kas penktas tautietis tikina sugebantis pats, be niekieno pagalbos, įsidiegti naujausią naudojamos programos versiją. Dar tiek pat galėtų įsidiegti, jei prieš tai jiems kas nors paaiškintų, kaip tai daroma. Beje, moterims ši užduotis labiau neįveikiama nei vyrams – 61 proc. moterų nesugebėtų įsidiegti pačios programos, kai su tuo nesusidorojančių vyrų yra 47 procentų. Mažiausiai problemų šis dalykas kelia studentams ir moksleiviams. Daugiausia – pensininkams. Ši problema yra aktuali ir individualiems vartotojams, ir įmonių darbuotojams, nes, remiantis tyrimo duomenimis, dauguma kompiuterių vartotojų be specialistų pagalbos nesugeba įdiegti ar atnaujinti programinę įrangą ar savo darbo aplinką. „Tenka pastebėti, kad verslo vartotojai, kasdien naudodamiesi kompiuteriais, dažniausiai susiduria su programinės įrangos atnaujinimo sunkumais. Išeitimi galėtų būti „IBM Tivoli Provisioning Manager Express“. Tai turimų informacinių technologijų saugojimo ir naudojimo sprendimų paketas, skirtas smulkiajam ir vidutiniam verslui.

| |

Paskutinė repo juosta

Anot “Prospekto” žurnalo autoriaus Nicko Crowe’o, per 25 metus, praėjusius nuo to momento, kai įrašyta pirmoji repo plokštelė, hiphopo kultūra okupavo populiariausių įrašų dešimtukus, užkariavo priemiesčius ir… nebeturi ką naujo pasiūlyti. Išblėsus žodžio gyvybei, jo nešvankybės tapo tik godulio akompanimentu. Nepaisant Eminemo šlovės, repas dabar miršta. Kai pernai princo Williamo gimtadienio proga rūmų poetas Andrew Motionas brūkštelėjo repo eilėraštį, visi nustebo ir sutriko. Vėliau paskelbta, kad Motiono eilės – menkavertis kūrinys. Jos taip ir liko popieriuje. Kitaip nei literatūrinė poezija, repas yra oralinis žanras, gyvenantis ir mirštantis prie mikrofono. Pagal apibrėžimą, tai net nebuvo repas. Tačiau dar keistesnis pasirodė nepasitikėjimas Motiono eilėdaroa. Juk hiphopas – masinis fenomenas, dominavęs hitų sąrašuose ir tapęs gatvės mada anksčiau nei dabartiniai paaugliai tapo paaugliais (net Devono ūkininkai iškeitė savo kombinezonus į “Adidas” sportbačius ir pūstas striukes). Reakciją į Motiono gestą iš tikrųjų lėmė autentiškumo samprata. Kiekvienas gali repuoti, bet licencija išduodama tik gatvės gyventojams, tiems, kuriems nesvetimi nusikaltimai ir smurtas. Šiemet hiphopui sukanka 25 metai, bet negali džiaugtis jo branda. Nors jis persmelkė visą kultūrą, praėjęs tarp hiphopo lentynų bet kokioje muzikos parduotuvėje pamatysi, kad į tave piktai dėbso tokie patys kieti vyrukai, kaip ir prieš dešimtmetį.

| |

Studentai tolerantiški netradicinėms asmenybėms

Jaunuolių jau nebeglumina kitaip nei jie atrodantys bendraamžiai. Nepaisant to, ar tu esi pankas, gotas, metalistas, ar tiesiog išsiskiriantis iš minios studentas vis vien gali tikėtis, jog būsi suprastas ir tau niekas nieko blogo negalės pasakyti dėl “originalios” išvaizdos ar stiliaus. Tuo įsitikinę į Studentuera.lt klausimus atsakę studentai.

Rolandas

Pritariu tokiom kultūrom, nes pats esu prijaučiantis, man patinka rokas, metalas. Manau, kad tai labai geri žmonės.

Inga

Toleruoju. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Kiekvienas savaip išreiškia tai, kas jam patinka ir kokiu jis nori būti. Turiu nemažai pažįstamų, priklausančių tokioms kultūroms ir tai labai įdomūs žmonės. Jie tik atrodo pikti.

Urtė

Man labai patinka gotai.norėčiau jiems priklausyti. Mane traukia jų išvaizdą, o elgesys – nelabai.

Giedrius

Tai šaunu. Jų gyvenimas išskirtinis, su jais įdomiau bendrauti, jų kultūra visai kitokia. Jie ne tik kitaip gyvena, bet ir mąsto. Turiu daug ir įvairių draugų, todėl apie subkultūras nemažai žinau, pats esu susidūręs.

| |

Subkultūrų evoliucija kitaip

Na, ką gi. Teko vėl atsiversti Malūnaičio paskaitos apie žmogaus evoliuciją konspektus ir gerokai juos papildyti. Ponas dėstytojas pamiršo pridurti šiuolaikinio homo sapiens sapiens šakos individus, kurie galbūt ne taip seniai atsirado. Dar neseniai, sėdėdamas eiliniame Panevėžio visuomenės koncerte, stebėjau saulės žaismą ant plikų treninguotųjų klausytojų galvų. Neverta stebėtis, kodėl koncertinės firmos į Panevėžį nesiveža šviesos efektų. Juk jas pilnai atstoja saulės ir plikių sąveika. Bet kokiu atveju, norėjau pasakyti, kad pastebėjau šiokių tokių fizinių panašumų tarp savęs ir koncerto klausytojų. Kiek žinau, būtent pagal juos žmogystos buvo skirstomi į homo erectus, neanderthalensis ir kitus. Bet tai buvo per ilgą laiką susidarę požymiai, kurie dažniausiai buvo sudaromi pagal kaukolės formą ir gyvenimo būdo tobulumą. Sėdėdamas ir žiūrėdamas aš negaliu tiesiog šokti iš vietos ir imti nulupinėti žmonėms odą nuo galvos, taigi nusprendžiau juos klasifikuoti pagal gyvo žmogaus išorinį vaizdą, kurio rūšies laikotarpis būtų ne keli amžiai, o keli dešimtmečiai. Prisiminęs Vilniaus ir kitų miestų individus, prisiminiau taiklius žodžius jiems pavadinti: banglai, forsai (fyfos – mot. klasif.), metalistai, pankai, hoperiai, skinai, gotai, rastamanai, neformalai ir kiti. Visi šie terminai visiškai atitiko mano iškeltą kvalifikavimą pagal gyvo žmogaus išvaizdą ir, be abejo, pagal tam tikrus jų gyvenimo būdo ypatumus.

| |

Jaunimo subkultūros baigsis tik su Vakarų civilicija

„Skinheadai“, pankai, metalistai — subkultūrinės grupės, dėl kurių nesiliauja kalbos daugelį metų. Šių jaunimo grupių atstovų nuomonė kaip ir aiški — jiems patinka būti kitokiais. Tačiau vyresnioji karta vis dar neigiamai žiūri į juos. Kokios problemos kyla tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos subkultūrų, pasakoja Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto, Politikos mokslų katedros dėstytojas Ramūnas Trimakas. Kaip manote, kodėl jaunimo subkultūros susilaukia vyresnių žmonių nepasitikėjimo ir yra neigiamai vertinami? — Yra kelios priežastys. Visų pirma, tai – jaunų žmonių noras išsiskirti, maištas. Vyresni žmonės lieka nepatenkinti, kad jaunimas galbūt rodo nepagarbą tradicijai, vyresniajai kartai. Tai – nesusikalbėjimo elementas. Be to, subkultūrinių grupių atstovai rengiasi, kalba, elgiasi kitaip negu vyresni žmonės. Pastarieji, be abejo, norėtų matyti jaunimą panašų į save. Tačiau ir vyresnieji turėtų prisiminti, kad savo laiku jie taip pat buvo jauni, turėjo savo stilių, užkliuvo vyresniesiems ir, žinoma, politinei sistemai. Pamirštama, kad jie taip pat maištavo prieš vyresniuosius.

| |

Agresyviais save vadinantys metalistai ragina jų nebijoti

Žodis „metalistas“ dažnai siejamas su agresija, alkoholiu, o kartais net satanizmu. Tačiau dažnai šios asociacijos yra tik mitai. „Galima rasti daug pavyzdžių, kai metalistas nei geria, nei rūko, nei yra koks satanistas, net sportuoja ir yra pavyzdingas mokinys ar studentas”, – pasakojo Anonimu prisistatęs vaikinas. Dažnai būna, jog mitai kyla iš neišmanymo, nesidomėjimo šia subkultūra. Pasak metalisto Andriaus Matulevičiaus, neretai tokius mitus kaip “metalistas – satanistas” sukuria pensininkės bobutės, kurioms juoda spalva ir agresyvi muzika asocijuojasi būtent su tokiais dalykais. Religija dažno metalisto gyvenime nevaidina jokio vaidmens, jie ypač neigia krikščionybę. Mintis, jog tikėjimas – tai silpnybė, turbūt geriausiai atspindi šios subkultūros požiūrį į religiją. Kita vertus, metalistai nevengia tokių svaiginimosi priemonių kaip alkoholis. “Tačiau dažnai išgėrę metalistai elgiasi normaliau nei kostiumuoti verslininkai: teko matyti, kad pastarieji labiau linkę neadekvačiai elgtis, kabinėtis prie merginų,“ – teigė Andrius. Amžius šioje subkultūroje turi didelę reikšmę – sunkiąją muziką dažniausiai pripažįsta 14 – 28 metų jaunimas, nors būna ir gerokai vyresnių, kuriems jau per 45 metus. Noras išsiskirti iš minios ne tik mintimis, bet ir įvaizdžio dalimi būdingas tiek jaunesiems, tiek vyresniems šios subkultūros atstovams. Tik jau suaugęs metalistas to nerodo taip, kaip jaunystėje.

Skinas nepuola muštis pirmasis
| |

Skinas nepuola muštis pirmasis

Skinheadai – subkultūra, kurios neretai prisibijoma. Tačiau ar jie yra tokie, kokius juos mato visuomenė, ar jie tikrai bet kada ir bet kur gali išprovokuoti muštynes, jei pastariesiems nepriimtinas kitų subkultūrų atstovų elgesys, išvaizda? Apie visa tai ir kitus dalykus, pasakojo metalistas – skinas „Robkė”. Girdėjau, kad esi skinas – metalistas. Kaip pats apibūdintumei savo pažiūras? Galima sakyti, kad esu „mišrūnas“. Negalėčiau savęs priskirti nei vieniems, nei kitiems. Tiesiog sutariu su abiejų judėjimų atstovais, kartu švenčiu ir leidžiu laiką, todėl ir vadinu save skinu – metalistu. Kodėl ir nuo kelerių metų pasirinkai būtent šią neformalią grupę? Metalistu tapau būdamas maždaug keturiolikos metų, nes man ši kultūra buvo artimiausia mąstymu. Būdamas šešiolikos aš susipažinau su baikeriais, skinais. Tiesiog pradėjau su jais bendrauti, praleisdavau daug laiko jų draugijoje. Taip ir susidomėjau bei tapau vienu iš jų. Kaip ir kiekviena subkultūra, taip ir skinai turbūt turi vietas, kuriose mėgsta susirinkti. Kokios mėgstamiausios vietos Vilniuje? Skinai yra ramūs žmonės. Jie mėgsta ramias vietas, todėl renkasi atokesniuose baruose, kur žmonių tikrai nėra daug. Dažniausiai nepopuliarūs barai tampa skinų barais. Ten jie renkasi gana dažnai. Na, o konkrečių vietų įvardinti tubūt neišeitų, nes jų daug ir jos dažnokai keičiasi. Vilniuje tokių vietų apstu, nes netrūksta ir pačių skinų, o, tarkim, Panevėžyje, kuriame yra tik keletas skinų, tokių vietų tikrai nerastume.

| |

Šiek tiek apie jaunimo subkultūrinių grupių stereotipus

Šie žmonės stengiasi išsiskirti iš “pilkos masės”. Vieniems jie kelia simpatiją, kitiems – pasipiktinimą. Vieni juos palydi atlaidžia šypsena, kiti – paniekinamu žodžiu, dar kiti nori būti į juos panašūs. Kas gi tie žmonės? Tai metalistai, pankai, reiveriai, skinheadai, baikeriai – jaunimas, vienijamas bendrų idėjų ir gyvenimo. Juos vadinsime jaunimo subkultūrinėmis grupėmis. Šio darbo tikslas – pristatyti ir paanalizuoti moksleivių bei aukšstesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentų požiūrį į šias neformalias Lietuvos jaunimo subkultūrines grupes, egzistuojančius stereotipus apie šias grupes. Medžiaga buvo surinkta VU organizuotos etnografinės praktikos “Šiuolaikinė jaunimo kultūra Lietuvoje” metu. Medžiaga buvo renkama pusiau struktūruotų interviu pagalba. Pateikėjo (-os) buvo klausiama, kokias neformalias Lietuvos jaunimo grupes/judėjimus jis/ji žino, prašoma juos apibūdinti, buvo užduodami kiti papildomi klausimai, kurių tikslas – atskleisti respondentų požiūrį į jų paminėtas jaunimo grupes. Šiame darbe panaudota 44 respondentų: 25 merginų ir 19 vaikinų atsakymai. 10 iš jų apklausiau aš pati, po 10 apklausė Rosita Damanskytė ir Donatas Bagdonas, o likusius 14 – Kristina Ivanovaitė. Apibendrinant surinktą medžiagą išryškėja tam tikri stereotipai apie šiuolaikines neformalias jaunimo subkultūrines grupes. Tad ir apžvelkime jas.

Maištavimas yra mūsų ideologijos dalis
| |

Maištavimas yra mūsų ideologijos dalis

Kokia yra pankų ideologija? D.I.Y. (Do It Yourself – “Pasidaryk pats”) – bene svarbiausia taisyklė ir pankroko judėjimo prasmė. Tai reiškia, kad viską, ką nori gauti iš gyvenimo, turi gauti pats. Niekas – nei tėvai, nei mokytojai, nei darbdaviai, nei prezidentas – neturi reguliuoti tavo gyvenimo, nes jį gyveni pats. Tokia nuostata apima ne tik moralines normas, bet ir vartojimą. Baisu, kad žmogus visuomenėje vis labiau egzistuoja tik kaip vartotojas, vienafunkcinis aparatas, nesugebantis nieko padaryti be kitas funkcijas atliekančių sraigtelių. Mes priešinamės komercinei idilei “dirbk, pirk, mirk”. Tačiau yra įvairių pankų judėjimo krypčių, ir jų gyvenimo būdas gerokai skiriasi. Pvz., posakis “gyvenk linksmai ir mirk jaunas” tinka gatvės pankams, kurie daug geria, mėgsta pasilinksminimus ir nerūpestingą gyvenimą – tai jų protestas prieš sunormintą visuomenę. Visiškai priešingas sXe (Straight edge – “tiesi briauna”) judėjimas, kuriam “prijaučia” daugelis hardcore’ovcų – jie visiškai atsisako narkotikų, alkoholio, rūkalų ir atsitiktinių lytinių santykių – taip jie rodo sau ir kitiems, kad gali apsieiti be visuotinai priimtų atsipalaidavimo formų ir patys vadovauti savo gyvenimui. Yra ir regio mylėtojai – rastamanai, kurie labai mėgsta patraukti žolę. Tikrų narkomanų nepažįstu. Gal užsienyje yra daugiau viso to narkotikų liūno, bet čia taip nėra.