| |

Gira

2 Comments

Gira – vienas iš Lietuvos (baltų) nacionalinių gėrimų, taip pat laikoma rusų nacionaliniu gėrimu. Ji atsiradusi neatmenamais laikais Rytų Europoje ir čia ypač išplito nuo XVI amžiaus. Tai labai silpnas alkoholinis gėrimas, kuriame yra tik apie 0,7%–2,2% alkoholio. Giros gamybos pagrindas – rūgšties ir alkoholio fermentacija. Jos sudedamieji elementai yra kviečiai, rugiai, miežių miltai arba ruginės duonos, cukraus ir įvairių vaisių užpilas. Be įprastos giros, raugiamos ir obuolių, aviečių, pieno, miško uogų, gėlių lapelių ir daugelis kitų girų. Liaudies medicinoje gira naudojama kaip gydomoji priemonė nuo peršalimo, karščiavimo, vandenligės, įvairių virškinamojo trakto sutrikimų. Joje gausu vitamino B. Lietuviai gamindavo ir vartodavo daug giros rūšių. Yra surinkta per 100 originalių įvairiausių girų receptų, kurie siekia net XVI amžių. Tai įvairiausios uogų ir vaisių, žiedų ir pumpurų, sulų ir sulčių, gydomųjų augalų trauktinių ir nuovirų, javų ir salyklų, duonų, pyragų ir net meduolių. Tarp jų yra raugintų, keptinių ir šustinių girų. Buvo teigiama, kad giros privalo būti gana rūgštokos. Saldintos giros Lietuvoje buvo pradėtos gaminti sovietinės okupacijos metais pagal Maskvoje patvirtintas receptūras.

| |

Sakė – ne alus, ne degtinė, ne vynas

Besilankydamas kinų ir japonų virtuvės restoranuose Lietuvoje, dažnai užtinki tradicinį tų kraštų gėrimą – sakę. Bet kaip jis tik nevadinamas – ir ryžių vynas, ir ryžių degtinė, ir ryžių trauktinė. Nors pagal gamybos technologiją teisingiausia būtų sakę vadinti ryžių alumi. Tikima, kad sakė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 4800 m. prieš mūsų erą. Tiesa, tą kartą apie ją buvo užsiminta Jantzjės upės slėnio raštuose – šiuolaikinėje Kinijoje. Bet labiausiai šį gėrimą išgarsino japonai. Kinai sakę naudojo kaip šventą gėrimą apeigų metu, o jos gamybos sėkmė buvo laimės dalykas. Nes laukinės mielės buvo nenuspėjamos. 300 metų prieš mūsų erą japonai, pradėję gaminti sakę savo tėvynėje, dar naudojo laukines mieles. Kad greičiau „užkrėstų“ ryžius mielėmis, buvo netgi tradiciškai rengiama „ryžių kramtymo“ šventė. Seilėse yra pakankamai enzimų, kurie pradėdavo fermentacijos procesą, nes pritraukdavo iš oro laukinių mielių. Tik po kelių amžių kepėjai atrado mielių „prisijaukinimo“ būdą, kuris sėkmingai buvo naudojamas ir sakės, ir alaus gamyboje. Šiais laikais sakė verdama naudojant naujausias technologijas ir laikantis visų higienos normų. Kontroliuojamas procesas leidžia išvirti tokią sakę, kokia buvo sumanyta iš pat pradžių.

| |

Krupnikas

Krupnikas – 35-45% stiprumo lietuviškas medaus ir žolelių likeris. Geriamas mažomis taurelėmis, pašildytas iki 50 laipsnių temperatūros. Tai vienintelis pasaulyje likeris, kuris geriamas karštas. Krupnikas 1593 sukurtas Benediktinų vienuolių, apgyvendintų Radvilų dvare Nesvyžiuje. Likeris ilgą laiką buvo populiarus tik Lietuvoje, tačiau XIX a. ėmė plisti Lenkijoje, o vėliau – ir kitose pasaulio šalyse. XX a. pradžioje krupnikas tapo populiariausiu Lietuvos likeriu, maždaug tuo pat metu nekokybiškos krupniko imitacijos pradėtos gaminti Lenkijoje. Po Antrojo pasaulinio karo Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, dauguma krupniką gaminusių gamyklų buvo uždarytos, likusios prarado galimybes gauti kokybiškas žaliavas. Tuo metu krupnikas dideliais kiekiais buvo gaminamas Lenkijoje, kur labai išpopuliarėjo, todėl dabar kartais net laikomas lenkišku gėrimu. Šiuolaikinės krupniko receptūros skiriasi nuo senovinių (kuriose buvo naudota kelios dešimtys skirtingų žolelių), vietoje medaus neretai naudojami pakaitalai. XIX a. pabaigoje, bei, ypač, Tarpukario laikotarpiu buvo sukurta daugelis naujų krupniko receptūrų. Visoms joms būdingas didelis medaus kiekis, bei specifinis gamybos būdas: iš stiprios degtinės padaromas žolelių antpilas, kuris išlaikomas (neretai – ąžuolinėje statinėje), paskui maišomas su medumi, nukošiamas ir vėl kurį laiką brandinamas. Vieną geresnių krupnikų gamina Stumbro gamykla.

| |

Kalvadosas

Kalvadosas (nuo pranc. Calvados regiono) – iš sidro (obuolių vyno) gaminamas spiritinis gėrimas, kilęs iš Žemutinės Normandijos (Prancūzijos regionas). Daromas maždaug iš 50 skirtingų obuolių rūšių: šie surenkami ankstyvą rudenį, paskui subrandinami, iš jų išspaudžiamos sultys, iš kurių daromi sidrai. Vėliau atitinkami sidrai distiliuojami ir brandinami ąžuolo statinėse. Kalvadoso gamybą reguliuoja valstybiniai standartai, tiesa, ne tokie griežti, kaip, pvz., konjako ar armanjako. “Appellation Calvados contrôlée” teritorija apima Calvados, Manche, and Orne departamentus bei dalis Eure, Mayenne, Sarthe ir Eure-et-Loir departamentų. Griežtesnio “Appellation Calvados Pays d’Auge contrôlée” teritorija apima tik rytinę Calvados departamento dalį bei dvi šalimais esančias teritorijas. Panašiai, kaip ir vynai, kalvadosai skirstomi pagal gamybos vietą. Tikrą skonį ir aromatą kalvadosas įgyja po kelerių metų išlaikymo ąžuolinėse statinėse bei tinkamo iš skirtingų sidrų išvaryto spirito sumaišymo.

| |

Įvairiaspalvis ir turtingas Ispanijos cheresas

Cheresas, kaip ir portas, madera, marsala, malaga ir montilla priklauso spirituotų vynų kategorijai. Žodis „spirituotas“ asociacijuojasi su prastos kokybės gėrimais, tačiau cheresas turi ką pasiūlyti gurmanams. Chereso vardas dažnai rašomas trimis kalbomis: ispaniškai jerez, prancūziškai xérèz ir angliškai sherry. Ispanijos pietvakariuose, Andalūzijos provincijoje pagamintas vynas pas mus dažnai vadinamas tiesiog „šeriu“. Cheresas – vienas seniausių žinomų vynų. 200 m. prieš Kristų Ceretanum vynas, kilęs iš Cereto (Jerezo) miesto, buvo vežamas į Romą ir giriamas poeto Martialo, o XIV a. cheresas tapo žinomas britų namuose. Rašytojai minėjo cheresą savo darbuose: Viljamas Šekspyras „Henriko IV“ veikėjų lūpomis siūlė pakeisti vartojamus birzgalus cheresu, o Edgaras Po parašė istoriją „Amontilliado statinaitė“.

| |

Jim Beam

Amerikos užkariavimo pionieriai, įsikūrę Kentukyje, derlingoje žemėje užaugino gausius kukurūzų derlius. Jacobas Beamas įsteigė malūną ir už savo paslaugas prašydavo atseikėti dalį kukurūzų. Gautą užmokestį jis panaudodavo gaminti namuose viskį. Jį ragaudavo su šeima ir draugais. Tik po 1795 metų jo talentą įvertinti galėjo visi. Tuomet įkurdinta įmonė yra viena seniausių Jungtinėse Valstijose. “Jim Beam” gamykla galėtų būti laikoma modernizacijos ir automatizacijos pavyzdžiu. Tačiau “Jim Beam” ragaujantys burboninio viskio mėgėjai gali būti tikri, kad Jacobo Beamo vaikaičiai 200 metų saugojo ir išlaikė “Kentucky Straight Bourbon Whiskey” slaptą gamybos formulę. Šiuo metu distiliavimo meistru dirba Bookeris Noe – įkūrėjo ainis. Būsimas viskis yra supilamas į naujas ąžuolo statines ir brandinamas ne mažiau kaip 4 metus.

| |

Absentas

Absentas (pranc. absinthe – pelynas) – stiprus, daug eterinių aliejų (1-20%) turintis alkoholinis gėrimas. Gėrimo pavadinimas kilęs iš pelyno (lot. Artemisia absinthium, graik. Absinthion) pavadinimo. Karčiojo pelyno trauktinė yra žalios spalvos, turi anyžių prieskonį, jai būdingas kartus skonis. Gėrimas labai stiprus (60-80%), nes tik tokia alkoholio koncentracija gali surišti didžiulį eterinių medžiagų kiekį. Literatūroje prancūziskai kartais vadinamas La Fee Verte – “Žalioji Fėja”. Absentas gaminamas distiliuojant spiritinį pelynų antpilą. Po distiliacijos, skoniui pagerinti ir spalvai suteikti, įmaišoma anyžių, mėtų, melisos, koriandro ir kitų vaistinių augalų ekstrakto. Susimaišius šiam skaidriam žaliam gėrimui su vandeniu, išsiskiria eteriniai aliejai, dėl to gėrimo spalva pakinta į baltą (opalo) spalvą, o ištirpęs cukrus sušvelnina kartoką absento skonį. Dėl didelio eterinių aliejų kiekio, ypač tujono, šis gėrimas turi svaiginantį poveikį. Aktyvioji medžiaga tujonas, gaunamas iš bitkrėslių, tujų ir didžiausią jo koncentraciją turinčio karčiojo pelyno, naudojamas farmacijoje ir priskiriama prie nervus paralyžuojančių medžiagų.

| |

Portveinas

Portveinas. Tai vienas geriausiai žinomų pietietiškų vynų. Jo tėvynė – pietinė Portugalija. Žodis “portveinas” kilęs iš vieno svarbiausių Portugalijos jūrų uosto Portu pavadinimo. Įprastas vynas tapo stipresnis dėl to, jog portugalai į eksportuojamą vyną įpildavo vyno spirito ir taip ilgiau jį išlaikydavo nesugedusiu. Taigi į Britų salas plukdomas vynas įgaudavo konjako prieskonį ir netrukus šis skonis tapo portugališko vyno skiriamuoju ženklu. Raudonieji ir rubino raudonumo portveinai ilgai brandinami, dažniausiai tai kelių vynų mišinys. Gali būti saldūs su vaisių prieskoniu. Baltasis portveinas taip pat bręsta keletą metų statinėse, o paskui supilstomas į butelius. Portveinai puikūs aperityvai, labai tinka prie mėsos patiekalų.

| |

Trauktinė „Trejos devynerios“

Trauktinė „Trejos devynerios“ yra vienas paslaptingiausių Lietuvoje gaminamų gėrimų. Kai kurie šaltiniai užsimena, kad yra ženklų, leidžiančių spėti, kad mūsų kraštuose ji gaminta jau viduramžiais. Galime juo didžiuotis, kaip airiai didžiuojasi viskiu. Pavadinimas „Trejos devynerios“ turi kelias reikšmes.Senovės lietuviui toks terminas pirmiausia reiškė „labai daug“, mat anuomet pakakdavo susiskaičiuoti iki devynių, o toliau sakyta tiesiog „daug“. Triskart devyni yra dvidešimt septyni, mėnulio kalendoriaus mėnuo, protėvių apdainuotas dainose kaip trys ąžuolai su devyniomis šakomis. XIX a. pabaigoje „Trejas devynerias“ pradeda gaminti vaistinės, XXa. pradžioje trauktinė „Trejos devynerios“ pradėta gaminti „Stumbro“ gamykloje. 1929 metais receptūra buvo įtraukta į “Patentuotų vaistų, leistų gaminti Lietuvoje, sąrašą” kaip vaistas nuo daugybės ligų, ypač nuo skrandžio negalavimų. Po II pasaulinio karo „Stumbro“ specialistai atkūrė autentišką „Trejų devynerių“ receptūrą ir, laikydamiesi ypatingų reikalavimų, gamina trauktinę iki šiol. Stumbro „Trejos devynerios“ tarptautinėje parodoje „Agrobalt 1997“ (Lietuva) yra apdovanota aukso medaliu, tarptautinėje parodoje „Riga Food 1999“ (Latvija) – sidabro medaliu, o 1997m. konkurse „Lietuvos Metų gaminys 1997“ – įvertinta aukso medaliu.

| |

Džinas

Džinas yra pagrindinė sudedamoji daugelio gėrimų bei kokteilių dalis, ir naujų, ir klasikinių. Labiausiai žinomi sausas martinis ir džinas su toniku. Džinas ypač populiarus anglosaksų kraštiose. Džinas yra neutralus grūdinių kultūrų distiliatas, kuris paskui pagardinamas prieskoniais, ypač kadagių uogomis. Džinas dar gardinamas kalendrų sėklomis, šventagaršvės šaknimis, apelsinų ir citrinų žievėmis, kardamonu ir saldymedžio šaknimis. Savaime suprantama, kiekvienas gamintojas turi savo slaptą receptą. Džinas yra kilęs iš Olandijos. 1570 m. Leideno universitete dėstęs medicinos profesorius Franciscusas de la Boė bandymais nustatė, kad alkoholio ir kadagių uogų mišinys labai efektyviai varo šlapimą ir gali sėkmingai padėti gydant inkstų ir šlapimo pūslės ligas. Būdą pagardinti alkoholį kadagių uogomis panaudojo ir ištobulino daugybė svaigiųjų gėrimų gamintojų. Šiandien jų darbo vaisius mes vadiname genever. Žodis kilęs iš lotynų kalbos žodžio juniperus ir reiškia „kadagys”. Genever, dažnai turįs mažiau alkoholio (38 – 43 proc. tūrio) ir saldesnis negu džinas, dabar Švedijoje beveik be išimties geriamas kaip degtinė, o Nyderlanduose jis laikomas nacionaliniu gėrimu.