Renesanso (Atgimimo) epocha apima 15-16 amžius (kai kuriose klasifikacijose ir 14 a.). Tai pasaulio kultūros ir humanistiškosios sąmonės formavimosi laikotarpis. Tarp kitko, kažin ar galima kalbėti apie visuomenės humanistišką sąmonę, jei humanistais vadino universitetų humanitarinių fakultetų profesorius ir studentus. Be to, juk ne „tamsūs" Viduramžiai pagimdė inkviziciją ir raganų medžioklę, o būtent renesansiškasis „humanizmas". Dar daugiau, pats „atgimimo" terminas ne visai tinka, nes reiškia antikos dvasinės kultūros atgimimą. Iš tikrųjų, pasak vokiečių filosofo Osvaldo Špenglerio (1880-1936), „Renesansas nė karto nepalietė tikrosios antikos". Tikrai,...
Septynioliktasis amžius atveria filosofijos raidos periodą, kuris vadinamas Naujaisiais laikais. Šį amžių paprastai vadina mokslinės revoliucijos epocha. Tačiau man atrodo ne visai korektiška charakterizuoti filosofiją kaip metafiziką remiantis fizika (mokslu). Manyčiau, kad reikia rasti bendrą sociokultūrinį kontekstą, relevantišką ne tik mokslui, bet ir filosofijai, menui ir kitoms visuomenės sąmonės formoms. Toks bendras kontekstas 17 amžiuje buvo klasicizmas, susijęs su menu ir estetika. Jo esmė apibūdinama simetrijos, proporcijos ir harmonijos kategorijomis. Klasicizmas aprėpia ne tik racionalizmą, bet ir empirizmą. Naujųjų laikų empirizmo pradininkas buvo...
18 amžių dažnai vadina Švietimo epocha. Šį terminą pirmą kartą pavartojo prancūzų filosofas ir publicistas Volteras (1694-1778). Terminas, man atrodo, vykęs, nes patikslina proto sąvoką - epochos svarbiausią charakteristiką. Tikrai, tikėjimas proto galia apibūdina pačią švietimo esmę, bet čia reikia atsiminti, kad tai - apšviestas, o ne pažįstantis protas. Švietimo filosofai buvo tik sistemintojai, kurie susistemino ir logiškai užbaigė savo pirmtakų idėjas. Dar daugiau, filosofai-švietėjai suprato protą kaip taikomąjį reiškinį, tai - registruojantis, aprašantis, empirinis protas. Švietimas yra empirizmo epocha. Neatsitiktinai estetikoje ir...
Gary McKinnono ekstradicija sukėlė nepasitenkinimą tarp daugelio buvusių įsilaužėlių, dabar dirbančių kompiuterių saugumo srityje. Jų teigimu toks "ypač pavojingo" įsilaužėlio persekiojimas rodo, kad per 10 metų JAV vis dar nesiėmė jokių veiksmų, apsaugoti karines kompiuterių sistemas. Prieš dešimtį metų kaltinimai įsilaužus į JAV karines sistemas buvo pateikti Mathew Bevanui, internete žinomu Kuji pseudonimu. Jo žodžiais, internetas tuo metu tebuvo naivios kūdikystės stadijoje, tačiau net ir praėjus dešimčiai metų JAV karinių sistemų saugumas nepagerėjo. Kaip ir G. Mckinnonas, JAV kariniuose kompiuteriuose M. Bevanas ieškojo...
Kanto fenomenų ir noumenų dualizmą bandė įveikti Johanas Fichtė, teigdamas, kad egzistuoja kažkoks Aš, kuris yra grynas veikimas, priešingas Kanto daiktui savyje, kuris yra objektas. Šitos veiklos esmę sudaro tai, kad Aš numato (pagimdo) save, t.y. Aš = Aš. Po to Aš supriešinu save su ne - Aš. Grįžtame prie Fichtės „Aš numato (kauzaliai) Aš" ir lyginame jo poziciją su Dekarto „Aš mąstau, taigi esu". Dekartui egzistavimo kriterijus - mintis. Fichtei egzistuoja tai, ko savaime pakanka, kas sugeba produkuoti save. Tai yra tikroji...
Gytis Lukšas – kinematografininkas visuose savo vaidmenyse: režisierius, scenaristas, projektantas, valdininkas, maldininkas, na ir šiaip – iki kaulo smegenų kino žmogus. Gali apie kiną kalbėti daug ir visur: kinematografininkų sąjungos vakarėliuose, komisijose ir tarybose, seime ir vyriausybėje, televizijos ir radijo studijose, rimtuose ir linksmuose laikraščiuose, namie ir svetur. Kino žmonėms jis – jų sąjungos prezidentas, išbuvęs valdžioje ilgiau net už Antaną Smetoną. Toks įspūdis, kad neseniai atšventusi savo 75-metį kinematografininkų sąjunga – irgi jo įkurta. Nors seniausias kinematografininkas Stasys Vainalavičius dar prisimena, kad...
Nebūties idėja yra ypatinga tiek filosofijos istorijoje, tiek ir apskritai visuomenės kultūros istorijoje. Viena vertus, ši idėja lyg ir egzistuoja, ją žinojo dar senovės pasaulis, antra vertus, jos lyg ir nėra - apie ją nepriimta kalbėti nei filosofijos istorijos kursuose, nei kultūros istorijos apžvalgose. Geriausiu atveju ji yra fonas, kuriame svarstoma būties problema ir kiti tradiciniai klausimai. Nereikėtų painioti mirties problemos su nebūties problema: pirmoji yra psichologijos, filosofijos, pagaliau dvasios klausimas, o štai pastaroji yra egzistavimo/neegzistavimo ontologinė problema. Morkaus Evangelijoje (14:62) į vyriausiojo...
Kaip Dievas kūrė pasaulį aprašoma Mozės Penkiaknygės pirmosios knygos pirmajame skyriuje. Šis procesas užėmė šešias simbolines dienas, simbolines tuo atžvilgiu, kad diena čia ne kalendoriaus vienetas, o tam tikras periodas. Pirmą dieną buvo sukurta dangus ir žemė, t.y. dvasinis ir materialusis pasaulis. „Žemė buvo tuščia ir be pavidalo" (Pr. 1:2). Tai reiškia, kad sukurtas pasaulis neturėjo formos (Dievo pavidalo) ir buvo tuščias (be turinio). Verčiant į šiandieninės kosmogonijos kalbą, pirmasis kūrimo aktas buvo singuliarinis taškas be erdvinės struktūros ir reiškinių, jį pripildančių. Ir...
Senovės Graikijos filosofijoje žmogaus vidinio pasaulio aprašymui naudota sielos - ypatingos, egzistuojančios nepriklausomai nuo kūno substancijos, sąvoka. Ši sąvoka glaudžiai susieta su antikiniu gamtos sudvasinimu - animizmu (lot. anima - gyvybė, animus - dvasia). Senovės graikai griežtai neskyrė dvasinio ir materialaus: pvz., gr. psiuchē - ne tik siela, bet ir būtybė. Dvasiniai ir materialūs procesai buvo maksimaliai suartinami, kartais laikomi beveik identiškais. Tuo atveju skirtumas buvo matomas materialumo lygmenyje: sielą sudaro lengvoji materija, kūną - grubioji. Net Platono eidosai suprasti kaip lengvi materialūs...
1966 m. liepos 23 d., karštą šeštadienį, apie 16 valandą į Nemuną maudytis nuėjo Seredžiaus gyventoja 32 metų siuvėja Ona Parsikaitė. Su savimi ji nusivedė ir brolio Kazimiero aštuonmetę dukrelę Genutę. Maudėsi jos Nemuno pakrašty, ties Pleštvės intaku. Mažoji nemokėjo plaukti, tad Ona ją mokino – laikydama šią už rankučių, pati ėjo atbula tolyn nuo kranto. O mažoji Genutė, įsikibusi rankos, bandė plaukti, linksmai plakdama vandenį kojomis. Taip einant Ona staiga smuktelėjo į gilią duobę ir netikėtai gurkštelėjusi vandens užspringo. Nors ji ir...
