Kas yra mokslinis pažinimas? Kokia jo specifika? – šis klausimas domino jau Platoną. Konkrečiai, mokslo specifiką jis mėgino išsiaiškinti lygindamas ją su nuomone, spręsnumas ir išmintingumu. Nuomonė sudaroma patirties ir priklauso praeinantiems reiškiniams. Spręsnumas analizuoja, lygina ir skirtingai nuo samprotavimo pagrindu laiko dorove (samprotavimas tuo ir skiriasi nuo spręsnumo). Išmintis grindžiama kontempliacija, gėrio ir grožio idealais, tai visiškai vertybinė minties forma. Apie Sokratą ir Platoną pasakysim, kad jie buvo išmintingi, bet vargu ar pavadinsime juos mokslininkais. O štai apie Aristotelį jau nepasakysime, kad jis išmintingas: jo mąstymas itin konceptualus, nukreiptas į empirinius reiškinius. Jį galima pavadinti mokslininku, ypač atsižvelgus, kad jis buvo fizikos, biologijos, meteorologijos, psichologijos, logikos, etikos, poetikos ir kt. pradininkas. Vienas iš mokslo požymių yra empirinio, t.y. esančio patirtyje, tyrimo objekto buvimas. Mokslo uždavinys – jos objektą sudarančių reiškinių aprašymas ir jų dėsnių pagal kuriuos jie funkcionuoja atskleidimas. Kasdieninė patirtis negali to padaryti, nes paprasta empiriškai duoto registracija dar nesudaro pažinimo. Būtinas metodas (gr. methodos – tyrimo būdas) kaip pavyzdžių, operacijų ir objekto suvokimo procedūrų visuma. Mąstymas taip pat turi būti konceptualiu, o ne vertybiniu. Išminčius netiks mokslininko vaidmeniui. Kalba, pavyzdžiui, apie eksperimento ir stebėjimo metodus, apie empirinių duomenų apdorojimo ir jų patikrinimo metodus.