„Laisvės kryžkelės” (I) 1944 m. Sovietinė reokupacija: pasirinkimai
1944 m. sovietų kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvos teritoriją. Kokį pasirinkimą turėjo mūsų žmonės? Ar jie galėjo laisvai rinktis? Vertinant iš šių dienų perspektyvų atrodo, kad jie galėjo pasirinkti tik tarp blogo ir dar blogesnio. Šiandien galime laisvai svarstyti, kaip žmonėms reikėjo pasielgti 1944-aisias – sovietinės reokupacijos metais, kokį kelią pasirinkti. Tačiau niekada nebūsime teisūs, jei kalbėsime tik apie masinį pasirinkimą. To meto kiekvieno Lietuvos žmogaus likimas yra unikalus. Apsispręsti reikėjo greitai, be to, ekstremaliomis sąlygomis, kai ir svarstyti nelabai buvo laiko – frontas rytinių Prūsijos sienų link judėjo pernelyg greitai. Kalbant labai abstrakčiai, galima išskirti kelis pasirinkimus: trauktis su vokiečių kariuomene į Vakarus, pasilikti krašte ir bandyti prisitaikyti, eiti į sovietinę kariuomenę, jei tinka amžius, ir žūti fronte nežinia už ką, kolaboruoti su naujausiais okupantais arba priešintis jiems ginklu, tikintis, jog karui pasibaigus Lietuva vienaip ar kitaip atgaus Nepriklausomybę, juolab kad Vakarų demokratiniame pasaulyje jau tuomet buvo eskaluojama laisvo tautų apsisprendimo idėja. Tačiau tai ir liko tik idėja, kuri taip ir nebuvo praktiškai pritaikyta Baltijos šalims. Ar galime sakyti, kad Vakarų demokratinių valstybių pozicija, laisvo apsisprendimo deklaracijos ir kt. nulėmė Lietuvos žmonių vienokį ar kitokį pasirinkimą? Ko gero, tik iš dalies. Tai matyti ir iš gausių to meto prisiminimų.