|

Lapkričio 16-toji – Tarptautinė tolerancijos diena

Tarptautinė tolerancijos diena minima nuo 1995 m. UNESCO sprendimu. 1996 m. šią šventę minėti paskatino ir Jungtinių tautų organizacija. Šią dieną skatinama atkreipti visuomenės dėmesį į pakantumą skirtingoms nuomonėms, skirtingų tautybių žmonėms, sergantiesiems ir turintiems problemų (dėl alkoholio, narkomanijos). Lietuvos gyventojų vertybių tyrimai parodė, kad geroji lietuvio savybė – darbštumas, o neigiama – nepakantumas (S.Juknevičius. Psichiatrijos žinios, Nr.8, 2001, balandis). Tuo tarpu mokslo fondo ,,Indentity Foundation” (Vokietija, www.identityfoundation.de) atlikta apklausa aštuoniose Europos šalyse rodo, kad tų šalių gyventojams antra pagal svarbą (po laisvės) vertybė yra tolerancija. Tolerancija (lot. tolerantia – kantrybė ) socialinėje plotmėje šis žodis reiškia kitokios nuomonės, elgesio arba įsitikinimų gerbimą, pakantumą kitokiam žmogui. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras ,,Vilmorus” 2003 m. pabaigoje atliko tyrimą ,,Lietuvos tolerancijos profiliai: sociologinis tyrimas”. Tyrimo tikslas buvo ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į kitų rasių, religinių bei ,,probleminių” socialinių grupių atstovus, o taip pat įvertinti Lietuvos gyventojų diskriminacijos patirtį. Atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai labiausiai jaučiasi diskriminuojami dėl amžiaus, lyties ir fizinės bei psichinės negalios.

Kiek kainuoja vaikas?

Kiek kainuoja vaikas?

Neseniai Lietuvos Statistikos departamentas paskelbė informaciją, kad šeimose, kuriose auga vaikai, vienam žmogui tenkanti pajamų dalis yra mažesnė. Besilaukianti vaikelio šeima turės pakeisti savo išlaidų planus, kad nemigo naktų, gimus kūdikiui, dar labiau neapsunkintų rūpesčiai dėl pinigų. Kol mama (arba tėtis) sėdi namuose, šeimos pajamos būna mažesnės. Mūsų šalyje mamos gauna maždaug keturis mėnesius mokamų gimdymo atostogų ir gali vaiką prižiūrėti iki vienerių metų gaudamos maždaug 70 proc. buvusio uždarbio. Taigi jei tėčio ir mamos pajamos panašios, šeima jau gauna 15 proc. mažesnes pajamas. Vėliau, jei mama (arba tėtis) nepradeda dirbti, tenka išmokti gyventi iš vieno pajamų šaltinio, nes socialinės išmokos už vaikus nesiekia 100 litų per mėnesį. Sprendimas, kada grįžti į darbą, neretai yra nulemtas finansinių priežasčių. Jei mamos grynosios pajamos nesiekia 1 000 litų, mama į darbą gal ir neskubės, nes beveik visą algą teks atiduoti auklei už vaiko priežiūrą. Išlaidos auklei didžiuosiuose miestuose vidutiniškai sudaro 500–700 litų. Taigi jei nėra kitokių priežasčių (nespaudžia darbdavys, mama „nedūsta “ tarp keturių sienų ir košyčių ir nebijo prarasti kvalifikacijos), tokio dydžio darbo užmokestis grįžti į darbą neskatina.

| |

Imanuelis Kantas

I. Kantas (Kant) — XVIII a. vokiečių buržuazijos teoretikas. Švietimo laikotarpio idėjų, ypač Ž.-Ž. Ruso (Rousseau, 1712—1778), veikiamas, jis mėgino sukurti teoriją, kuri parodytų žmogaus vietą pasaulyje, išaiškintų, ko reikia, kad žmogus būtų vertas savo vardo. Tačiau švietėjiškos idėjos XVIII a. Vokietijoje susidūrė su specifinėmis sąlygomis: labai silpna ekonomika, kur vyravo feodalinis gamybos būdas, politiniu susiskaldymu ir kitomis iš to plaukiančiomis kon- sekvencijomis. Vokiečių mąstytojai, pabūgę prancūzų revoliucijos pasekmių ar nematydami jėgos, kuri galėtų jų idėjas įgyvendinti, derino jas prie esamos padėties arba skelbė abstrakčiai, nesiedami su gyvenimu. Tai labai būdinga ir I. Kanto filosofijai, kurią K. Marksas vadino vokiškąja Prancūzijos revoliucija . I. Kantas iki šiol žavi tuo, kaip jis apčiuopia ir kelia filosofines problemas, nors sprendžia jas abstrakčiai, ieškodamas kompromiso tarp nesuderinamų dalykų. Todėl jo kūryboje neišvengta nenuoseklumo bei dvilypumo.

| |

GEORGAS HEGELIS (K. Rickevičiūtė)

G. Hegelis (Hegel) gimė 1770 m. rugpjūčio 27 dieną Štutgarto administracijos tarnautojo šeimoje. Jo gyventas laikotarpis pasižymėjo audringais istoriniais įvykiais, kurie vienaip ar kitaip veikė apsišvietusius to laiko žmones. G. Hegeliui dar studijuojant filosofiją ir teologiją Tiubingeno universitete, Prancūzijoje praūžė buržuazinė revoliucija, kurios įvykius jautriai pergyveno ir Vokietijos studentai. To meto G. Hegelio dienoraštis mirga šūkiais, reiškiančiais susižavėjimą prancūzų revoliucija ir jos idealais. Sekdamas prancūzais, su savo bendraminčiais jis sodina laisvės medį, steigia studentų klubą, kovojantį už Vokietijos laisvę. Į amžiaus pabaigą mąstytojas revoliucijos tiesiogiai jau nepropaguoja ir netgi remia konservatyvią Prūsijos politiką. Tuo metu jis teoriškai įrodinėja, kad tik jauni žmonės visada nepatenkinti ir maištauja, o subrendusieji gyvenimo n egandų tiek pamokyti, kad jau lengviau taikstosi su esama padėtimi ir įžvelgia pozityvius jos elementus. Tačiau ir tokie teoriniai samprotavimai nenustelbė ano jaunatviško susižavėjimo prancūzų revoliucijos idealais, ir kiekvienų metų liepos 14 dieną mąstytojas keldavo taurę už tą revoliuciją ir jos siekius.

| |

OGIUSTAS KONTAS (B. Kuzmickas)

Prancūzų filosofas ir sociologas, pozityvizmo pradininkas O. Kontas (Comte) gimė 1798 m. sausio 19 d. pietinėje Prancūzijoje, Monpeljė (Montpellier) vietovėje, valdininko šeimoje. Baigęs vietinį licėjų, Paryžiaus Politechnikos mokykloje studijavo matematiką, fiziką, astronomiją. 1818—1824 m. buvo didžiojo socialistoutopisto K. SenSimono (Saint-Simon, 1760—1825), iš kurio perėmė kai kurias idėjas, asmeniniu sekretoriumi. 1826 m. O. Kontas pirmą kartą privačiai išdėstė savo pozityviosios filosofijos pagrindus. Po to (persirgęs psichine liga) Politechnikos mokykloje dirbo egzaminatoriumi, vystė ir propagavo savo filosofiją. 1842 m. jis užbaigė savo svarbiausią šešių tomų veikalą ,,Pozityviosios filosofijos kursas” („Cours de philosophie positive”). 1848—1849 m. prancūzų buržuazinės-demokratinės revoliucijos metu O. Kontas kvietė proletariatą atsisakyti revoliucinių siekimų ir priimti pozityviąją filosofiją. 1851—1854 m. jis parašė „Pozityviosios politikos sistemą” („Systeme de politique positive”, v. 1—4), 1856 m.— „Pozityviosios logikos sistemą” („Systeme de logique positive”). Mirė 1857 m.

| |

SIORENAS KJIRKEGARDAS (J. Repšys)

S. Kjirkegoro (Kierkegaard), XIX a. danų religinio mąstytojo, likimas filosofijos istorijoje susiklostė gana savotiškai. Kol buvo gyvas, jis, kaip filosofas, nebuvo žinomas ne tik Europoje, bet ir pačioje Danijoje. Amžininkai jį žinojo daugiau kaip talentingą religinio pobūdžio rašytoją. Pradedant mūsų amžiaus 3-ju dešimtmečiu, S. Kjirkegoro idėjos tartum naujai atgimsta egzistencialistinėje filosofijoje. Jo veikalai verčiami beveik į visas pagrindines pasaulio kalbas . Ne tik kūryba, bet ir jo asmeninis gyvenimas pasidaro daugybės studijų objektu. Jo kūryba ir gyvenimu domisi egzistencialistai, froidistai, protestantai ir katalikai. Kuo galima paaiškinti šį gana pavėluotą susidomėjimą S. Kjirke- goro filosofinėmis idėjomis? Apibūdindami jo pažiūras tik kaip iracionalistinę ir egzistencinę ; reakciją prieš Hegelio filosofinę sistemą , mes negalėsime bent kiek išsamiau atsakyti į šį klausimą. Be abejonės, S. Kjirkegoras yra ir antihegelininkas, ir vienas iš pagrindinių egzistencializmo teorinių pirmtakų. Tačiau neaišku, kodėl antihegelizmas ir vadinamasis „egzistencinis mąstymo būdas” tapo tokie reikšmingi buržuazinio pasaulio dvasinėje kultūroje.

| |

VILJAMAS DŽEIMSAS (B. Genzelis)

Iki XIX a. pabaigos JAV neturėjo savų filosofinių tradicijų. Jose rasdavo atgarsį tik viena kita Vakarų Europoje paplitusi filosofinė sistema. Tai betarpiškai susiję su Amerikos kultūros specifika. Gyventojų skaičius krašte didėjo daugiausia emigrantų sąskaita. Jie atvykdavo su savo papročiais, religiniais įsitikinimais. Amerikiečių nacija dar nebuvo susiformavusi. Amerikoje gyveno įvairios tautos. Tik XIX a. prasidėjo spartus tų tautų susiliejimas į vieną naciją — amerikiečius su dominuojančiu anglosaksišku kultūros primatu,— formavosi naujas amerikiečių „gyvenimo būdas” (kaubojus išstūmė verslo žmonės). Žodžiu, išaugo veržlus Amerikos kapitalisto tipas su savita mąstysena, elgesio normomis, kuriam svarbiausia — biznis. JAV tampa išsivysčiusia kapitalistine šalimi, rimta Europos konkurente. Tai išugdė mokslo poreikį. JAV steigiasi mokslo įstaigos, daugelis amerikiečių išvyksta studijuoti į Europą, Europos mokslininkai viliojami į Ameriką. Amerikiečiai godžiai sekė Europos mokslinį ir kultūrinį gyvenimą, ypač artima jiems buvo Anglija. Tuo metu Anglijoje tvirtus pamatus turėjo gamtos mokslai [ir C. Darvinas (Darwin, 1809—1882), ir T. Hakslis (Huxley, 1825—1895) buvo anglai], gilias šaknis įleido pozityvizmas, buvo ugdomas religinis tolerantiškumas.

EDMUNDAS HUSERLIS (B. Kuzmickas)
| |

EDMUNDAS HUSERLIS (B. Kuzmickas)

E. Huserlis (Husserl) — vokiečių filosofas, žymiausias fenomenologijos atstovas. Gimė 1859 m. balandžio 9 d. Prostejove (Prossnitz), Čekoslovakijoje. 1876—1883 m. Leipcigo, Berlyno, Vienos universitetuose studijavo matematiką ir fiziką, buvo žymaus matematiko K. Vajerštraso (Weierstrass, 1815—1897) asistentas, labai domėjosi filosofija ir logika. 1884—1886 m. Vienos universitete klausė Franco Brentano (Brentano, 1838—1917) filosofijos paskaitų, dariusių jam, kaip filosofui, lemiamą poveikį. 1887—1901 m. dėstė Halės universitete, kur parašė pirmą tomą „Aritmetikos filosofijos” („Philosophie der Aritmetik”, Bd. L, 1891) ir du tomus „Loginių tyrinėjimų” („Logische Untersuchungen”, Bd. 1—2., 1900—1901). 1901—1916 m., dirbdamas Getingeno universitete, parašė „Grynosios fenomenologijos ir fenomenologinės filosofijos idėjų” pirmą tomą („Ideen zu einer reinen Phanomenologie und phanomenologischen Philosophie”, Bd. L, 1913). 1916—1929 m. dirbo Freiburgo universitete. 1939 m. mirė.

BERTRANAS RASELAS (B. Kuzmickas)
| |

BERTRANAS RASELAS (B. Kuzmickas)

B. Raselas (Russell) — anglų filosofas, logikas, matematikas, publicistas, visuomenės veikėjas. Gimė 1872 m. gegužės 18 d. Velse, senoje aristokratų šeimoje. Vaikystėje buvo auklėjamas namuose, 1890—1894 m. Kembridžo universitete studijavo matematiką ir filosofiją, nuo 1895 m. ten pat buvo stipendiatas moksliniam darbui ir filosofijos lektorius. Intensyviai dirbdamas matematinės logikos ir filosofijos srityje, parašė žymesnius veikalus: „Kritinis Leibnico filosofijos išdėstymas” (,,A Critical Exposition of the Philosophy of Leibniz”, Cambridge, 1900), „Filosofijos problemos” („The Problems of Philosophy”, New York, 1912), „Matematikos principai” („Principia Mathematica”, t. 1— 3, Cambridge, 1910—1913, parašyta kartu su A. N. Vaithedu), „Išorinio pasaulio pažinimas” („Our Knowledge of the External World”, London, 1914) ir kitus. 1916 m. už pacifistinę propagandą buvo atleistas iš darbo, o 1918 m. šešeriems mėnesiams įkalintas. 1919 m. atgauna teisę dirbti universitete, tačiau atsisako ten grįžti ir iki 1930 m. gyvena, skaitydamas viešas paskaitas ir rašydamas knygas moralės, auklėjimo, religijos, filosofijos klausimais. Dirba pedagoginį darbą, įsteigia eksperimentinę mokyklą.

| |

LIUDVIGAS VITGENŠTEINAS (R. Pavilionis)

Su L. Vitgenšteino (Wittgenstein) vardu susijusi ištisa bent jau trijų XX a. dešimtmečių Vakarų filosofinės minties raida. Šio filosofo idėjos ne tik stimuliavo, bet daugeliu požiūrių apsprendė labai skirtingų ir ne mažiau reikšmingų XX a. filosofinių mokyklų — loginio pozityvizmo ir lingvistinės, arba kasdieninės kalbos, filosofijos — vystymąsi: L. Vitgenšteinas laikomas dvasiniu neopozityvizmo tėvu ir drauge su D. Mūru — lingvistinės filosofijos pagrindėju. Jo žymių amžininkų, jų tarpe B. Raselo, pripažinimu, tai būta genialaus žmogaus, apie kurį R. Karnapas vėliau pasakė: „Man Vitgenšteinas buvo filosofas, šalia Raselo ir Fregės, turėjęs didžiausios įtakos mano mąstysenai”; D. Mūro atsiliepimu, „Filosofijoje jis buvo žymiai gabesnis už mane (D. Mūrą.— Aut.) ir ne tik gabesnis, bet ir gilesnis.. .” Liudvigas Jozefas Johanas Vitgenšteinas gimė 1889 metų balandžio 26 d. Vienoje, turtingoje Austrijos žydų šeimoje. Iki keturiolikos metų buvo auklėjamas šeimoje, po to sekė trys mokykliniai metai ir studijos Aukštojoje Berlyno Technikos mokykloje. 1908 m. jaunasis Vitgenšteinas, jausdamas polinkį techninėms disciplinoms, vyksta tęsti mokslų Anglijon, į Mančesterio universitetą.